Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Vienintelis dalykas, dėl kurio buvo tikra, kad kūdikiui ji trokšta viso ko geriausio. Tik jei žinotų, kas tai yra.

— Štai tavo kambarys.

Maksimas atidarė duris ir pamojo Elisonai įeiti.

Ji pažvelgė atgal į, regis, begalinį koridorių ir pyktelėjo ant savęs, kad eidama neskaičiavo, kelintos durys — jos kambario. Dabar niekaip nerastų kelio atgal.

— Nesijaudink. Palydėsiu tave atgal, — pasakė Maksas linksmu nuo tramdomo juoko balsu.

— Verslininkas, princas ir dar mintis skaitai? — pasišaipė Elisona.

— Prisiekiu, minčių skaityti nemoku. Veidai — visai kas kita. O tavo veidas labai išraiškingas.

Elisona palietė skruostą. Ji nuolat stengėsi save kontroliuoti. Merginai nepatiko, kad Maksimas ją permato.

— Nesijaudink, — tarstelėjo jis. — Ne kiekvienas tai mato. Tik kai jaudiniesi, tau kaktoje susimeta raukšlelė.

Ji pirštu patrynė kaktą, lyg norėdama ją išlyginti.

— Ką gi, kam nepasitaiko...

— Tau nepatinka, kad galiu atspėti, ką jauti?

— O tau patiktų, jei žinočiau, ką jauti tu?

Maksimas susiraukė.

— Nemanau, kad aš labai jausmingas.

— Tavo veide atsispindėjo begalė jausmų, kai sužinojai apie kūdikį, — švelniai pasakė Elisona.

— O taip, žinoma. Tėvų meilė, kurią jie jaučia vaikams, aukščiau visko. Tai taip pat natūralu, kaip kvėpuoti.

— Ne visiems.

Elisona prisiminė tėvą, kuris prarado gebėjimą bent kiek mylėti, kai neteko savo jauniausiosios dukters.

— Man tai duota. — Maksimo išraiška staiga pasikeitė, jis labai įsitempė. — Mudu su Selena labai norėjome vaiko.

Pirmą kartą Elisona pagalvojo, ką šiam vyrui reiškia susilaukti vaiko su svetima moterimi. Jos planuose, svajonėse Maksimo nebuvo, lygiai kaip ir Maksimo planuose nebuvo jos. Kai jis svajodavo apie vaiką, įsivaizduodavo jį su žmona, su mylima moterimi. Dabartinė padėtis buvo labai toli nuo tobulų jos planų, bet dar toliau nuo jo svajonių. Elisonai suspaudė širdį. Ji nenorėjo apgailestauti, nenorėjo jo suprasti, nenorėjo net minutėlei įsivaizduoti, kodėl jis galėtų būti teisus, siūlydamasis tuoktis. Tačiau visa tai vyksta. Kaip tik dabar.

— Gal kiek pailsėk. Po poros valandų vakarieniausime su mano tėvais. Tavo daiktai jau turėtų būti atnešti.

Regis, Maksimas pavargo nuo kalbų apie praeitį, ir Elisona neketino jo spausti.

Mergina įėjo į kambarį ir išplėtė akis. Kambarys buvo įrengtas lyg princesei. Purūs kreminiai kilimai, violetinės sienos, skaisčiai raudonas lovos užtiesalas ir auksinis lyg žvakės liepsna baldakimas virš lovos. Šis kambarys buvo įkūnyta moteriška svajonė, ir Elisona patyliukais svarstė, kas visa tai sukūrė. Princo mylimosios? Ji nelabai galėjo įsivaizduoti, kad toks vyras kaip Maksimas ilgai leistų laiką be moteriškos draugijos. Ir staiga merginos galvoje ėmė suktis vaizdiniai, kaip visa tai atrodytų. Matė labai aiškiai. Maksimo rankos, glostančios aptakias moters šlaunis, tamsios jo rankos ant prinokusių krūtų, jis bučiuoja baltą mylimosios kaklą. O kai savo vaizduotėje pamatė ant pagalvės pasklidusius šviesiai rausvus plaukus, sumirksėjo, kad paveikslas dingtų. Elisona sutriko ir iškaito suvokusi, kad ką tik įsivaizdavo save kaip Maksimo meilužę. Tokios svajonės — juoko vertos. Ką jau kalbėti apie tai, kad ji neturėjo jokio noro su juo miegoti, nebuvo nė menkiausios tikimybės, kad ir jis norėtų atsidurti vienoje lovoje su dvidešimt aštuonerių metų skaistuole.

Elisona žinojo, kad kai kurie vyrai labai vertina nekaltybę ir tai, kad moteriai yra pirmieji, tačiau nujautė, jog jos amžiaus merginai tai vargiai būtų seksualu ir veikiau atrodytų, kad jai kažkas negerai.

— Kaip gražu, — išspaudė ji užgniaužta gerkle.

— Džiaugiuosi, kad įvertinai. Ar dar ko nors norėtum?

Ją staiga vėl surėmė šleikštulys.

— Taip. Sūrių trapučių. Ir imbierinio alaus, jei tik būtų.

Susirūpinęs Maksimas suraukė antakius.

— Negerai jautiesi?

— Aš negerai jaučiuosi visas šias dienas.

— Ar tai normalu?

Mergina truktelėjo pečiais.

— Rytinis pykinimas. Tik man trunka beveik visą dieną. Bet kai kurioms moterims taip būna.

— Ilsėkis, — paliepė jis. — Pažiūrėsiu, kad tavimi pasirūpintų.

Staiga Elisona pasijuto tokia pavargusi, kad vienintelis jos noras buvo paklusti.

— Ačiū.

Maksimas apsisuko ir išėjo iš kambario, o Elisona įsiropštė į lovą ir palaimingai paniro į minkštutėlius patalus. Ji nebeturėjo jėgų nei nusiauti, nei palįsti po antklode ir netrukus jau buvo sapnų karalystėje.

Kai po pusvalandžio Maksimas grįžo į kambarį nešinas trapučiais ir alumi, Elisona saldžiai miegojo: viena ranka — prie veido, plaukai pasklidę lyg auksinė aureolė. Vyriškis negalėjo atplėšti akių nuo lėtai besikilnojančios dailios krūtinės. Elisona — nuostabiai graži moteris.

Jos bučiniai taip jaudino. Maksimas nebeprisiminė, kada paprastas moters bučinys jį būtų taip stipriai veikęs. Nebent tada, kai tebuvo nepatyręs paauglys, bet tikrai ne po dvidešimties metų.

Maksimas neketino jos bučiuoti. Ne dabar. Jo manymu, Elisoną reikia ne vilioti, jai svarbu racionalumas: prie jos reikėjo eiti per logiką ir protą, ne per pojūčius. Bent jau taip jis manė. Jo apkabinta Elisona reagavo labai aistringai, gal kiek dvejojo, tačiau dėl to Maksimas tik dar labiau jos troško.

Pagunda atsigulti greta, dar kartelį pakelti jai marškinėlius, liesti plokščią pilvą, kilti aukščiau link apvalių krūtų buvo tokia stipri, kad Maksimui net ėmė mausti stipriai sukąstus dantis. Ir maudė ne tik juos. Jis mėgino kovoti su užplūdusiu karščiu, stengėsi vėl kontroliuoti kūną.

— Elisona, cara.

Maksimas palietė nuogą jos ranką, ir geismas plūstelėjo gyslomis lyg gurkšnis gryno alkoholio. Ji tokia graži. Ir visiškai kitokia nei kitos moterys, su kuriomis jis bendraudavo ar norėdavo bendrauti.

Jį visuomet traukė aukštos ir lieknos moterys. Modeliai, aktorės — subtilios, stilingos. Elisona liekna, laibu liemeniu, tačiau moteriškos figūros: jos aptakios šlaunys ir jaudinamai putlios krūtys.

Anksčiau Maksimą traukė itin madingai besirengiančios moterys, o ši mergina rengiasi taip, kad apsisaugotų nuo šalčio ir neatrodytų provokuojamai. Jos drabužių nebūtum išpeikęs, tačiau ir pagirti nebuvo ko. Atrodė, kad ji niekada prieš apsirengdama nepagalvoja dukart. Pirmą dieną, kai susitiko, ji dar buvo šiek tiek pasidažiusi, o šiandien — visiškai be jokio makiažo. Dauguma Makso aplinkos moterų zyztų, kokios blyškios jos atrodo be kosmetikos ir taip tikėtųsi iškaulyti komplimentų. Regis, Elisonai tai visiškai nerūpi.

Ji nuleido ranką ir saldžiai sudejavo. Keliskart mirktelėjusi atsimerkė ir žvelgė į jį rusvomis mieguistomis akimis, o putlios lūpos pražiotos.

— Žinau, kad dar miegi, — švelniai tarė jis, — nes tik tada galiu sulaukti šypsenos.

Elisona krūptelėjo ir susiraukė.

— Ak, — aiktelėjo ji, prispausdama ranką prie pilvo.

Maksimas išsigando.

— Ar viskas gerai?

— Taip. Man tik skauda skrandį ir perdžiūvo burna, tačiau kūdikiui viskas gerai.

— Todėl ir atnešiau, ko prašei.

Maksimas parodė greta jos gulintį padėklą.

Tarp merginos antakių susimetė gilesnė raukšlė, o lūpų kampučiai nusviro dar žemiau.

— Atnešei man trapučių ir imbierinio alaus?

— Ne visai. — Maksimas nuo padėklo paėmė ilgakoję taurę. — Mano asmeninis virėjas sumaišė specialiai tau. Čia šviežias imbieras su medumi. Labai padeda nuo pykinimo.

Elisona ištiesė virpančią ranką, paėmė taurę ir priglaudė prie lūpų. Jos veide kone iškarto nušvito palaima.