Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Laimei, Elisona sėdėjo, antraip nebūtų išlaikiusios kojos.

Prieš apsiblausiant žvilgsniui, ji dar spėjo pastebėti susirūpinimą Maksimo akyse, žvelgiančiose iš po surauktų antakių.

— Ar jums viskas gerai?

Jis atsiklaupė priešais ir uždėjo ranką jai ant kaktos. Ranka buvo karšta, ir nuo to prisilietimo, kai jis pirštais nubraukė nuo veido plaukus stengdamasis, kad ją pasiektų daugiau tyro oro, liko lengvas svaigulys. Iki šiol Elisona net nesuvokė, kad jai veidą nubėrė prakaito lašeliai.

— Gerai, — išlemeno ji. Paskui pridūrė: — Ne visai.

— Pasilenkite, — paliepė jis.

Elisona pernelyg prastai jautėsi, kad prieštarautų. Ji šiek tiek palenkė galvą, Maksimas raminamai glostė sprandą, o jo prisilietimas buvo stebėtinai lengvas, palyginti su rankose slypinčia jėga. Jau labai seniai Elisonos niekas nebuvo lietęs. Žinoma, ji spausdavo ranką pasisveikindama, kas nors ją paliesdavo kalbantis darbe, tačiau ji neatminė, kada paskutinį kartą kas nors ją lietė, norėdamas padėti. Ji net neįsivaizdavo, kaip tai malonu.

Tačiau Maksimo prisilietimas kėlė dar ir svaiginančias, persmelkiančias saldumo bangeles, jo tvirti pirštai lietė jos odą be galo maloniai ir visai nebaugino, nors to buvo galima tikėtis. Nuostabu, kad tokia tvirta vyriškio ranka liečia taip švelniai. Mergina pažvelgė į kitą jo ranką, nuleistą ant jos šlaunies. Ranka visai kitokia nei josios: ilgi pirštai, platus ir stiprus delnas.

Pro vilnos kelnes Elisona jautė jo delno šilumą ir nustėro suvokusi, kaip puikiai jaučiasi. Ir dar kirbėjo kažkoks nenusakomas jausmas. Nuo jo apsunko krūtys, oras tarsi sutirštėjo. Ji niekada nebūtų pamaniusi, kad yra iš tų žmonių, kurie taip reaguoja į prisilietimą. Ji niekada netroško prisilietimų, nebuvo itin seksuali ir nesuko sau dėl to galvos. Tiesą sakant, dėl to buvo tik lengviau. Elisona niekada netroško ilgalaikių santykių, nenorėjo kam nors taip atsiverti, išsiugdyti priklausomybę nuo kito žmogaus. Todėl ji vis išsisukdavo nuo rimtesnių įsipareigojimų.

Nėra abejonių, kad reakciją į Maksimą lėmė dėl nėštumo padidėjęs hormonų kiekis. Tik dėl to. Ir nėra čia jokio kito paaiškinimo, kodėl taip ilgai tylėjęs kūnas staiga ėmė šaukte šaukti apie prigimtinius poreikius.

— Man jau geriau, — ištarė ji prikimusiu balsu.

Savąja ranka ji suėmė Maksimo ranką, ir nuo to prisilietimo ją nukrėtė gryniausias seksualinis drebulys. Elisona skubriai patraukė ranką ir, nors akys dar buvo apsiblaususios, atsistojo.

— Ačiū.

— Ar jūs tikra, kad esate pakankamai sveika, kad išnešiotumėte kūdikį? — paklausė jis susirūpinęs.

— Man viskas gerai. Tik ne kasdien sužinai, jog laukiesi Turano sosto paveldėtojo.

Maksimas įsitikino: neįmanoma, kad Elisona suvaidintų tą reakciją, kai kraujas staiga plūsteli žemyn, kad ir kokia puiki aktorė būtų. Jos gintarinėse akyse spindėjo nerimas, dailios rankos virpėjo. Pamatęs merginos veide pačią tikriausią nuostabą jis nebegalėjo galvoti, kad ji viską surežisavo. Ji tikrai nepanėšėjo į moterį, veikiančią pagal iš anksto parengtą scenarijų. Ji veikiau atrodė kaip sučiupta ir persigandusi stirnelė.

— Taigi, ir ne kasdien sužinai, kad tau suteikta antra galimybė turėti vaikų, — atsakė jis.

— O jūs norite vaikų? — pasiteiravo Elisona.

— Žinoma. Kaip galėčiau nenorėti savo paties vaiko, savo kūno ir kraujo?

— Jei tik dėl paveldėtojo, tai nejau negalėjote rasti tam kitos moters?

— Užteks! — nukirto jis, jausdamas, kaip nuo įsiūčio užverda kraujas. — Tai štai apie ką jūs galvojate? Manote, kad paprasčiausiai galiu pamiršti, jog šiame pasaulyje auga mano vaikas? Manote, kad galiu jį pamesti vien todėl, kad jis nebuvo planuotas? O jūs, manimi dėta, galėtumėte taip lengvai imti ir pasitraukti?

— Žinoma, negalėčiau!

— Tai kodėl manote, kad aš galiu taip pasielgti? Jei viskas taip paprasta, tai pagimdykite ir atiduokite vaiką man. Susilauksite kito nuo kito donoro.

— Puikiai žinote, kad niekada taip nepasielgčiau. Aš niekada nepaliksiu savo kūdikio!

— Tai nemanykite, kad aš taip padarysiu.

— Viskas... viskas klostosi ne taip, — sudejavo ji, vėl susmukdama į tą pačią kėdę prie stalo ir užsidengdama rankomis veidą.

Maksimas nurijo seiles.

— Gyvenime ne viskas klostosi taip kaip planuojame. Viskas keičiasi. Žmonės miršta. Įvyksta avarijos. O iš gyvenimo nuolaužų lipdome tai, ką dar įmanoma sulipdyti.

Elisona pažvelgė į jį pilnomis nusivylimo ašarų akimis.

— Aš nenoriu dalytis kūdikiu su svetimu žmogumi. Nenoriu su niekuo jo dalytis. Atsiprašau, jei atrodau savanaudė.

— Deja, negaliu tiesiog leisti jums išeiti su mano kūdikiu.

— Nesakau, kad aš išeisiu su jūsų kūdikiu. Suprantu, kad... na, jums taip pat sunku. Bet jūs neplanavote susilaukti vaiko. Aš planavau ir...

— Aš planavau ilgus metus. Tačiau negalėjau jų turėti pirmiausia dėl to, kad mano žmona buvo nevaisinga, vėliau todėl, kad jos netekau. Dabar, kai vėl turiu tokią galimybę, jūs man nesutrukdysite.

Jau kuo jis buvo visiškai tikras, tai kad nepaleis jos iš akių. Kaip tai padarys, kol kas nežinojo. Dabar Maksimui atrodė, kad tinkamiausias pasirinkimas būtų vedybos, nes tik taip jo sūnui ar dukrai nebūtų lipdoma pavainikio etiketė. Tačiau vien nuo minties apie vedybas jam pristigdavo oro. Šiaip ar taip, ši moteris neturi nė menkiausios galimybės nuo jo pasprukti.

— Aš turiu skristi į Turaną susitikti su asmenine gydytoja. Nesidarysiu jokių tyrimų čia, Amerikoje.

— Judu su žmona veikiausiai gydėtės nevaisingumą čia.

Tiesa. Selena augo vakarinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje ir jie buvo pasilikę atostogų namą Vašingtone. Kaip tik ten jie pabėgdavo, kai reikėdavo atsikvėpti nuo įtampos, kurią kėlė it pro mikroskopą stebimas jų gyvenimas Turane. Todėl, vedini troškimo turėti šeimą, jie ir pasirinko kliniką Vašingtone. Ten juodu atsipūsdavo ir atsipalaiduodavo.

— Taip, — nurėžė jis. — Tačiau dėl akivaizdžių priežasčių mano pasitikėjimas jūsų medicinos sistema per pastarąsias keturiasdešimt minučių gerokai sumenko. Mano gydytoja Turane viską sutvarkys greitai ir diskretiškai.

Elisona vangiai linktelėjo, aiškiai nenorėdama su juo ginčytis.

— Kaip manote, kada jums atliks tyrimą?

— Kai tik nuvyksiu. Mano vaiko sveikata man taip pat rūpi.

Elisona staiga pasirodė tokia nusivylusi, tokia liūdna, kad Maksimui kilo noras ją apkabinti ir tiesiog palaikyti glėbyje, padėti suklijuoti jos trapius šarvus, kuriais mėgino nuo jo gintis, padrąsinti ir suteikti prieglobstį. Ir tuo pat metu jį pribloškė toks stiprus noras ja rūpintis. Ar todėl, kad ji laukiasi jo vaiko? Tai vienintelis paaiškinimas. Negalėjo būti jokios kitos priežasties, dėl kurios jis taip stipriai trokštų apsaugoti šią moterį nuo bet kokios grėsmės. Jo vaiko gyvybė dabar priklauso nuo šios moters, ir tas suvokimas iš pat gelmių budino jo kaip vyro saugotojo instinktus.

Tačiau trauka Elisonai kilo iš dar giliau. Ar tai koks prislopintas patino instinktas nepaleisti to, kas jam priklauso? Taip kruopščiai puoselėtą savikontrolę beveik pergalėjo kone skausmingas troškimas įkalinti ją glėbyje, prispausti šias švelnias krūtis sau prie krūtinės, kol paskaus, bučiuoti lūpas, įsiskverbti į jos kūną ir susijungti su juo intymiausiai, kaip tik įmanoma.

— Aš manau, kad kliniką reikėtų apskųsti, — pasakė ji švelniai. — Aš teisininkė ir neabejoju, kad byla pasiektų teismą.

— Aš taip pat neabejoju, nors ir neturiu teisininko diplomo, — nusišaipė jis. — Tai bent būtų kąsnelis spaudai.