Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Aistra pulsavo kraujyje su kiekvienu širdies tvinksiu ir stiprėjo su kiekvienu įkvėpiu. Bet – Ričardui keistai dingtelėjo, – kad Tėjai tai savotiškai pirmasis kartas. Lalertonas užvaldė ją jėga, atėmė nekaltybę. Ji neturėjo meilužio. Patyrė tik prievartą ir išdavystę.

Štai dabar noriai guli jo glėbyje, atsiduoda nesivaržydama, visiškai juo pasitikėdama – savo meilužiu. Vieninteliu savo meilužiu. Savo vyru.

Pasirėmęs alkūne Ričardas pažiūrėjo į Tėją nepaliaudamas švelniai glostyti. Nužvelgė kūną, sukaitusį ir pasirengusį, išsiriečiantį sulig kiekvienu prisilietimu. Užmerktas akis, nuo bučinių papurtusias virpančias lūpas. Kol ją tyrinėjo, Tėja lėtai atsimerkė.

– Dabar? – sušnabždėjo, ir Ričardas pajuto, kaip jos kūnas įsitempia.

– Taip nekantrauji? – sumurmėjo lenkdamasis bučiuoti krūtų, slinkdamas žemyn drėgna, įkaitusia pilvo oda, glausdamasis prie švelnių garbanėlių.

Įsitaisė tarp šlaunų pečiais laikydamas jas praskėstas.

Iš nuostabos Tėjai atėmė žadą, kai pajuto karštą Ričardo kvėpavimo glamonę ir suvokė, ką ketina daryti. Ne. Turbūt ji klysta. Jis negali...

Ričardas taip ir padarė. Tėja kone ištirpo pajutusi deginantį, veriantį malonumą, intymią burnos ir liežuvio glamonę. Švelnią, erzinamą ir reiklią. Neįsivaizdavo, kad galima taip smarkiai duoti ir audringai imti. Švelniomis rankomis jis atsargiai laikė ją meilės gniaužtuose. Ir garbino. Tėja bejėgiškai, nevaldomai degė, kūnas pulsavo apimtas geismo ir pasitenkinimo.

Ji paklaiko, kai Ričardas pakilo ir pajuto karštą jo kūno, besispraudžiančio į ištroškusį jos kūną, prašymą. Neužtenka. Toli gražu neužtenka. Beprotiškai geidė pajusti jį viduje, giliai savyje ir laikyti.

– Tėja?

– Taip. Prašau. Dabar.

Akivaizdus meldimas beveik palaužė Ričardo savitvardą. Jis laikėsi iš paskutiniųjų, nuo įtampos sukandęs žandikaulį, kol įveikė potraukį tučtuojau ją užvaldyti, giliai įsmigti.

Paniro truputėlį toliau ištempdamas ją, lėtai skverbdamasis. Tėja aiktelėjo, pakėlusi klubus švelniai slystelėjo ir pasiėmė daugiau. Ričardas sudejavo. Ji buvo tokia ankšta, kad bijojo sužeisti. Jis šiek tiek atsitraukė, ir Tėja suaimanavo apsivydama kojomis jo šlaunis.

Ričardas triukšmingai pasidavė, strėnos pakilo, ir jis iki galo smigo į minkštą gelmę.

Giliai. Atsidūrė labai giliai. Tėjos švelnumas virpėjo aplink nelyginant mieliausia glamonė, o ji pati gulėjo ramiai užmerkusi akis.

– Kas nors negerai? – Ričardo balsas buvo šaižus, drebantis.

Virpančiais pirštais jis nustūmė jai nuo akių plaukų sruogą ir paskleidė ant pagalvės, delnais suėmė veidą. Jei sukėlė Tėjai skausmą... Nekreipė dėmesio į gyslomis suošusį kraują, tvinkčiojantį troškimą ją užvaldyti, ir sustojo.

Tėja lėtai atsimerkė ir panardino pirštus Ričardui į plaukus.

– Negerai, – iškvėpė ji. – Tu žadėjai nesustoti.

Kilstelėjo klubus reikalaudama, maldaudama.

– Aš tave myliu, – sušnabždėjo Ričardas ir prigludo prie jos lūpų savosiomis.

Tada ėmė judėti, giliai viduje, užvaldydamas Tėjos lūpas, kaip užvaldė jos kūną, švelniai, iki galo. Tylios aimanos pertraukė kiekvieną yrį, susimaišė su kimiu jo paties balsu. Mylėjo ją kiekviena savo esybės dalele, kol Tėjos kvėpavimas sutrūkčiojo dėl beviltiško troškimo, o kūnas aplink jį reikalaudamas įsitempė. Mylėjo ją lėtai ir kruopščiai, laikėsi giliai ir ramiai, kol Tėjos išsilaisvinimas virpėjo aplink, ir jo paties galutinis siekis plūstelėjęs išsiliejo meile ir džiaugsmu.

Tėja pabudo auštant. Blyškūs šviesos ruožai nuauksino kambarį ir lovą, kurioje gulėjo susipynusi su savo vyru. Ilsėjosi jo glėbyje, skruostą atrėmusi į jį, o šlaunį įtaisiusi tarp jo šlaunų. Pasitenkinimas perbėgo kūnu. Kiekviena ląstelė gaudė nevaržomu malonumu. Prisispaudė arčiau, pakštelėjo jam į petį ir pajuto, kaip įsitempia Ričardo rankos.

– Pabudai?

Murmesys buvo švelnus. Ne toks garsus, kad pažadintų, jei dar miega.

– O jei ne?

Ričardas sukrizeno.

– Man teks truputėlį palaukti. – Trumpam stabtelėjo. – Arba aš tave pažadinsiu.

Pabudino ją naktį įsiverždamas į sapną su švelnia aistra...

Tėja nusišypsojo Ričardui į krūtinę.

– Tada aš miegu.

Jautė, kaip suskambo nebylus jo juokas, kai prisišliejo ir pradėjo ją budinti. Gyvenimui, džiaugsmui ir nuostabiam pasauliui, išsidriekusiam priešais juodu.

Epilogas

Kanopų kaukšėjimas prie įvažiavimo prižadino Tėją iš snaudulio ąžuolo paunksnėje. Mieguista ji sumirksėjo, pakėlė akis ir pamatė atžingsniuojančią Sofi, o tolėliau už jos – Ričardą.

– Mama! Tėtis mane išmokė peršokti per rąstą! O dėdė Maksas sakė, kad šuolis buvo puikus.

Mergaitė sustabdė ponį prie krėslo. Arkliukas tučtuojau nuleido galvą Tėjai į sterblę ir garsiai prunkštelėjo reikalaudamas gardumynų.

Juokdamasi Tėja patrynė aksominę nosį.

– O ką sakė tėtis?

Ričardas nušoko nuo arklio.

– Tėtis sako, kad jo dukra – nesąžininga pramuštgalvė ir dėdę Maksą apsuko apie mažąjį pirštelį.

Jo dukra. Tėjos širdis prisipildė džiaugsmo išgirdus Ričardo balse meilę. Visišką pripažinimą. Net ir mažojo Deivio gimimas prieš šešis mėnesius to nepakeitė, greičiausiai dar labiau sutvirtino juos siejančius saitus.

Ričardas pasilenkė ir švelniai pabučiavo Tėją.

– O kaip Deivis?

Tėja meiliai žvilgtelėjo į kūdikio vežimėlį šalia krėslo.

– Miega. Ką tik pamaitinau. Jojote iki Bleiknio? Kaip laikosi Veritė?

– Mes nebuvome Bleiknyje, – tarė Sofi, taip pat lipdama nuo ponio. – Dėdė Maksas buvo vienas. Sakė, kad tetai Veritei kol kas neleista jodinėti, o karieta važiuoti ji nenori, nes pykina.

Tėja įdėmiai pasižiūrėjo į Ričardą, šis atsakė šypsniu į nebylų jos klausimą.

– Taip, – patvirtino jis, o akyse pasirodė nedoras žiburiukas. – Maksas pranešė, kad aš vėl būsiu dėdė. Manau, jis pasiryžęs atsigriebti. Tiesą sakant, apkaltino mane sukčiavimu!

Tėja užgniaužė krizenimą.

– O, kaip žavinga, – tarė ji. – Kokia puiki mintis. Galbūt mums derėtų labiau pasukčiauti?

Ričardas vėl ją pabučiavo.

– Dar viena pramuštgalvė. Aš jų apsuptas.

Sofi pakėlė akis apžiūrėjusi mažąjį broliuką.

– Jis labai daug miega, ar ne?

– Jis auga, – atsakė Tėja šypsodamasi dukrai. – Kaip ir tu. Kodėl tau nenubėgus į vidų ir nepaprašius Nelės pieno su pyragu?

Sofi pervėrė ją rūsčiu žvilgsniu.

– Pirmiausia nuvesiu Astrą į arklides, – rimtai paaiškino ji. – Tėtis sako, kad pirmiausia reikia pasirūpinti poniu.

– Gerutė, – pagyrė Ričardas. – Dabar eik, o paskui užkirsk pyrago su pienu.

Sofi nuvedė savo ponį, o Tėja su Ričardu meiliai palydėjo ją akimis.

– Ričardai, ji tokia laiminga, – švelniai pasakė Tėja. –

Ačiū.

Jis nusišypsojo jai.

– Už ką? Kad turėjau sveiko proto vesti moterį, kurią myliu, ir gauti dukrą?

– Už tai, kad toks esi, – paprastai paaiškino Tėja. – Ir už tai, kad turi sveiko proto, jei jau taip pareiškei!

– Vėliau rasiu kitą būdą pareikšti, – prisiekė Ričardas, o tamsios akys išdavė nedorą ir smagų pažadą.

Jis ištiesė ranką ir ištraukė Tėją iš krėslo, atsisėdo pats ir pasisodino ją ant kelių. Iš pasitenkinimo giliai atsidusęs atrišo įmantrią jos kepuraitę nėriniuotais kraštais, nusviedė ant žolės ir panardino veidą į minkštas rusvas garbanas.