Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Taip, brangioji. Jei priimsi mane. Ir jei tavo mama mane priims. Mes turime namus Kente, jie kaip tik laukia mūsų trijų, įtariu, kad jau dabar ten, arklidėse, trypčioja tavo ponis.

Galiausiai Tėja suprato. Suprato Ričardo meilės galią. Savo meilės galią. Ir galią suvokimo, kuris atvedė Ričardą pas ją. Pas jas. Nebeliko jokių klausimų. Tik jo rankos, siekiančios jas apkabinti. Ir jos rankos, taip pat apglėbiančios savo dukrą, ne, jųdviejų dukrą.

Po valandos jie važiavo pašto karieta, Sofi kietai miegojo Tėjos glėbyje, užliūliuota ir išvarginta jaudulio.

– Ji sunki? – paklausė Ričardas.

Jis sėdėjo priešingame kampe ištiesęs kojas.

Tėja linktelėjo.

– Taip, bet aš nieko prieš.

Jis nusišypsojo.

– Ne, bet kai tau nebekils rankos, pasakyk.

Tėja galiausiai išsakė rūpimą klausimą.

– Ričardai?

– Taip, mylimoji.

– Kur mes važiuojame?

Jis truputėlį nustebo.

– Na, žinoma, namo. Bet pirmiausia vykstame į Bleiknį.

Akimoju išnyko dar keletas abejonių.

–  Į Bleiknį? Bet tavo brolis tikriausiai...

– Mano brolis, cituoju: nekantraudamas laukia dukterėčios, kurią galėtų, lepinti ir tikisi būti kito mano vaiko krikštatėviu. – Ričardas pasilenkė į priekį ir suėmė Tėją už rankos. – O kol kas pareiškė būsiąs patenkintas galėdamas tapti mano pabroliu, Veritė nepaprastai laiminga galėdama tapti tavo pamerge.

– Bet...

– Bet mes esame Bleikharstai, – užbaigė Ričardas švelniai šypsodamasis. – Jei nori žinoti, Maksas labai pasipiktinęs, kad kas nors kitas sukels baisesnį skandalą už Bleikharstus, todėl priminė man pareigą surengti jį šeimoje. – Šypsena praplatėjo, ir jis ištiesė ranką paglostyti Tėjai skruosto.

– Ričardai, niekas nepripažins Sofi, tu būsi išstumtas iš aukštuomenės!

– Dėl ko? Kad pripažinau savo dukrą? – paklausė šypsodamasis.

–  Savo dukrą? – tada blykstelėjo suvokimas, kam jis iš tiesų pasiryžęs.

– Mano dukrą, – patvirtino Ričardas. – Kaip pabrėžė Maksas, iš tikrųjų labai naudinga, kad visuomenė yra veidmainiška. Kol smerks mane dėl išvirkavimo, tave pavers angelu, kad taip maloningai pripažinai mano dukrą.

Akimirksnį džiaugsmas užliejo Tėjai krūtinę. Paskui ji pastebėjo kliūtį.

– Ričardai, nepavyks. Pažiūrėk į ją! Ji tikrų tikriausias...

– Vinslou šeimos atvaizdas, – sutiko Ričardas. – Taigi, kai tik pripažinsiu Sofi, ims suktis dar nepadoresnis gandas – kad ji yra ne tavo, ne mano, o tavo brolio vaikas, ir kad priglausdami ją abu elgiamės kaip šventieji. Truputį nesmagu bus tavo broliui, bet tokia buvo jo mintis. Aišku, jis rėmė mergaitę ir jos mamą, bet neseniai, mirus motinai, atsidūrė aklagatvyje.

Jos tylėjimas gąsdino Ričardą.

– Tėja, suprantu, tu trokšti, kad ji būtų tavo, bet taip bus saugi, o oficialiai pripažinta mano dukra, bus daug lengviau priimta net sklandant paskaloms apie tavo brolį.

– Tu padarysi tai dėl manęs? – sušnabždėjo Tėja.

Ričardas prisėdo šalia ir apkabinęs pasodino ten, kur jai ir buvo vieta. Rodės, nelygūs žaizdos kraštai suaugo. Vis dar skaudėjo, bet tai buvo gijimo skausmas.

– Ir daugiau, – tarė Ričardas.

Vyras ją bjauriai išdavė, bet vis tiek... jis atsargiai pirštais palietė miegančiai mergaitei skruostą. Minkštą, švelnų, skaistų...

– Štai, tu sėdi, – pabrėžė jis kimiai, – su vaiku ant rankų. Būtum viską dėl jos paaukojusi.

– Ji nieko neturėjo, – pasakė Tėja. – Jautė tik gėdą ir suvokė, kad savo šeimai nereikalinga. Aš negalėjau sąmoningai jos apleisti.

– Ne, – sutiko Ričardas ir suspaudė rankas, – negalėjai. Ir kai aš tai įsisąmoninau, supratau, koks neišmanėlis buvau, kad delsiau.

Tėjos atodūsis sukrėtė Ričardą.

– Aš negaliu apie ją galvoti kaip apie jo, – tyliai paaiškino. – Ji mano ir... – Tėja sudvejojo, o Ričardas pajuto, kaip ją kausto įtampa.

– Mano, – patvirtino jis. – Taip, mylimoji. Aš kalbu rimtai. Ne tik teisiškai, bet ir kitu požiūriu. Ši mergaitė tavo glėbyje yra Sofi Bleikharst. Mūsų dukra.

Ričardas apkabino jas abi, širdis prisipildė meilės, kai palenkė galvą ir prigludo Tėjai prie lūpų. Neryžtingai virpėdamos jos prasivėrė priimdamos glamonę ir siūlydamos savo pačios. Nesitverdamas džiaugsmu Ričardas ėmė ir davė po lygiai.

– Kas už šio vyro išleidžia šią moterį?

Tėja baugščiai šyptelėjo Deividui, atidavusiam ją pastoriaus globai. Jis taip pat švelniai nusišypsojo, kai Ričardas paėmė ją už rankos. Tada žengtelėjo atgal ir pritariamai linktelėjo galvą.

– Aš, Ričardas Aleksandras, imu tave, Dorotėją Sofi, sau į teisėtas žmonas, nuo šiol pasižadu tave gerbti ir globoti, džiaugsme ir varge...

Tėja žinojo, kad jai už nugaros Veritė laiko Sofi, o už Ričardo išdidžiai stovi Maksas. Pats Ričardas žemu ir tvirtu balsu prisiekia jai...

– ...mylėti ir branginti, kol mirtis išskirs...

Tėja neįstengė sutramdyti ašarų. Jos aptemdė akis ir užsmaugė gerklę, kai reikėjo kartoti įžadus. Širdyje įžadai jau buvo duoti. Vis dėlto čia, šioje senoje bažnyčioje, skambantys jųdviejų žodžiai, gyvi, liepsnojantys, ištarti ir išklausyti, turbūt įgavo daugiau galios.

Ričardas užmovė Tėjai ant piršto žiedą ir nepaleisdamas jos davė paskutinius įžadus:

– Su šiuo žiedu aš tave vedu, savo kūnu tave garbinu ir visais savo žemiškais turtais tave apdovanoju...

Vestuvių pusryčiai baigėsi, atsisveikinimo žodžiai išsakyti. Deividas, apkabinęs ir pabučiavęs naująją ponią Bleikharst, įsodino į jos vyro karietą. Drauge su Sofi jie atvyko į namą Taringe ir praleis pirmąją naktį. Veritė pasisiūlė prižiūrėti Sofi, bet Ričardas su Tėja manė, kad mergaitei bus geriau su jais. Viskas buvo taip nauja ir painu, kad ji įsikibo Tėjos tarsi bijodama, jog naujasis gyvenimas pradings, jei paleis jos ranką.

Jųdviejų vestuvių naktis... Ričardas laukė miegamajame prie lango. Tėja nuėjo paguldyti Sofi ir pasekti pasakos. Kai ji grįš... Kūnas įsitempė. Jis geidė jos. Nesiliaus geidęs, kol oš kraujas gyslose.

Pirmiau taip pat troško moterų. Bet ne taip. Meilė viską pakeitė. Be to, žinojo, kaip jį myli Tėja, kaip juo pasitiki, kad atsiduoda. Ričardas žiūrėjo į tamsėjantį dangų, į vieną po kitos atgyjančias žvaigždes.

Šiomis dienomis prieš vestuves turėjo mažai progų pasikalbėti su Tėja. Be abejo, ji apsistojo Bleiknyje, jis – čia. Ar Tėja baiminosi dėl to, kas įvyks?

Durys atsidarė, ir Ričardas atsisuko. Tarpduryje aiškiai dvejodama stovėjo Tėja. Ričardui suspaudė širdį. Drovumas? Ar baimė? Ilgokai buvo su Sofi...

Tėja įžengė į kambarį, apšviestą tik spragsinčios ugnies ir žvakidės ant židinio atbrailos. Šiltą, papuoštą intymių šešėlių.

– Aš... aš atsiprašau, kad užtrukau. Ji norėjo, kad dar truputėlį pabūčiau. Jai viskas taip svetima. Palaukiau, kol užmigs.

Ričardo baimės išsisklaidė. Jis ištiesė ranką, ir Tėja iškarto atėjo. Tada prisitraukė ją ir apglėbė.

– Mūsų vestuvių naktis, – švelniai tarė viena ranka glostydamas stuburo įdubą, kita ištraukė plaukų segtukus ir išlaisvino šilkines garbanas.

– Taip.

– Vadinasi, neabejoji? Nenori laukti?

– Neabejoju, – sukuždėjo ji. – Ko man dar laukti? Kad labiau tave mylėčiau? Kad... kad labiau tavęs norėčiau?