Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Ričardas išsiviepė pamatęs akivaizdų dvynio pasipiktinimą.

– Nė kiek. Privalėjau tau papasakoti. Aš apsisprendžiau neslėpti tiesos. Man nusispjauti, ką kiti pasakys. Net ir tu. Aš vesiu Tėją Vinslou ir jos dukrą pripažinsiu kaip savo.

Jei Tėja dabar mane priims. Jei per kvailą išdidumą visko nesugrioviau.

Maksas nusišypsojo.

– Gerai. Man patiktų turėti dukterėčią, lepinčiau ją, kol Veritė atliktų pareigą ir pagimdytų dukrą ar dvi.

– Dukterėčią?

Ar Maksas turėjo omenyje, ką ir jis? Žinojo, kad brolis pritars jo sprendimui, viešai palaikys, bet...

Perskaitęs Ričardo mintis, Maksas atsakė į neištartą klausimą.

– Riki, tavo dukra turės Bleikharstų pavardę, tiesa? – jis nusišypsojo. – Todėl bus mano dukterėčia. Tą ir pasakyk panelei Vinslou. Pasakyk, kad didžiuosiuosi galėdamas padėti tau. Ir tapti kito tavo vaiko krikštatėviu.

Neskubėdamas jis susivertė brendį ir atsistojo.

– Grįžtu namo pas Veritę. Turbūt rytoj anksti kilsi? Siūlyčiau prieš vestuves atsivežti jas į Bleiknį. Keletą dienų teks laukti specialaus leidimo, todėl, tarkime, penktadienį, po savaitės? Vadinasi, turi dešimt dienų. Aš susitarsiu su pastoriumi.

To jau buvo per daug. Ričardas pervėrė jį šaltu žvilgsniu.

– Žinai, broli, manau, kad įstengsiu susituokti ir be tavo patarimų.

Maksas iškėlė antakį ir šyptelėjo.

– O? Taip, kaip aš sugebėjau susitvarkyti su savo vedybomis?

Ričardas nusikvatojo.

– Tikrai, taip! Pamišimas – turbūt mūsų šeimos bruožas.

Maksas prunkštelėjo.

– Et, gerai. Bent jau neriamės iš kailio, kad pratęstume giminę. Sveikinu, Riki.

Ričardas atsistojo.

– Maksai, dar nepasakei.

– Ko nepasakiau? – paklausė Maksas. – Ak, kad esi prakeiktas kvailys? Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Be to, ir pats žinai. – Jis susiraukė ir lėtai pridūrė: – Man toptelėjo dar viena mintis.

– Kokia?

Maksas paniuro.

– Patylėk... Aš mąstau.

Ričardas laukė. Makso mina pasidarė dar rūškanesnė, kol jis žiūrėjo pro temstantį langą.

– Žinai, – galiausiai prabilo, – visuomenė tikrai labai veidmainiškai vertina tokius dalykus.

– Tik pamanyk, – santūriai atšovė Ričardas.

– Taip, iš tikrųjų, – tęsė Maksas. – Niekas nė neprasižiotų, jei turėtum nesantuokinį vaiką, bet burbtelėtų, kad negalėjai santūriai gyventi, kaip daugelis ir tikėjosi.

– Prašau?

– Piktdžiugiaus, vadins nepataisomu niekšu, kad meilinaisi panelei Vinslou siekdamas priversti ją tekėti, o paskui įbrukai jai pavainikę savo dukrą.

Ričardas nuščiuvęs žiūrėjo į savo dvynį, o šis šyptelėjo ir pasakė:

– Jei neklystu, pernai atkreipei dėmesį, kad meilė man visai apsuko galvą? Riki, sveikas prisidėjęs!

Ričardas nusiteikė kitą rytą anksti kibti į darbus, tad temstant važiavo Naitsbridžo keliu. Atsargiai vadeliojo arklius Grovnerio aikštės gatvelėmis ir sustojo prie Arnsvort rezidencijos.

Išlipęs numetė vadeles arklininkui.

– Nuvesk į namo arklides. Jos malonybė neprieštaraus. Iš pat ryto pakinkyk kitus. Anksti išvyksiu.

– Taip, pone.

Ričardo žvilgsnis nukrypo į kitą aikštės pusę. Pirma nusiuntė pasiuntinuką. Aberfildas turėtų laukti. Ričardas vylėsi esąs pasirengęs būsimam pokalbiui, todėl patraukė Aberfildo rezidencijos link.

Aberfildas pakilo nuo rašomojo stalo bibliotekoje pasitikti svečio. Ričardas su paltu, skrybėle ir pirštinėmis įšlubčiojo pro liokajų.

– Jūsų paltas ir skrybėlė, pone? – pasiteiravo liokajus.

Ričardas papurtė galvą.

– Užtruksiu neilgai, nesivarginkite. – Jis mostelėjo galva į duris. – Išeikite.

– Pone, kaip drįstate išvaryti mano tarną! – įtūžo Aberfildas, apėjo aplink stalą ir prisiartino prie jo.

Ričardas išrietė antakius.

– Aberfildai, prašyčiau atleisti. – Jis atsigręžė į liokajų. – Tada verčiau likite ir pasiklausykite.

– Karnli, tai viskas!

Aberfildas piktai nužiūrėjo Ričardą, laukiantį, kol liokajus išėjęs trinktelės durimis.

– Aberfildai, jus derėtų išvanoti botagu, – švelniai pabrėžė. – Ką, po velnių, manėte darąs?

Senasis vyras išbalo ir žengtelėjęs atatupstas pasiekė varpelio virvutę.

– Nedaryčiau to, – patarė Ričardas, nes buvo nusiteikęs kalbėti. – Tikrai nenorėtumėte, kad jūsų tarnai spėliotų apie mano apsilankymo priežastis, ar ne?

– Dėl Dievo meilės! Nė neketinau jūsų apgaudinėti. Jei būtumėte deramai paprašęs Dorotėjos rankos, jums būtų buvę pranešta...

– Pranešta? Aberfildai, kas pranešta? – paklausė Ričardas švelniai čaižančiu balsu. – Kokia, jūsų įsivaizdavimu, mudviejų ginčo priežastis?

– Savaime suprantama, jaučiatės apgautas, kai Dorotėja prisipažino praradusi skaistybę.

Ričardas sugniaužė kumščius.

– Praradusi skaistybę, – pakartojo jis. – Suprantu.

– Jums būtų buvę pasakyta! – rėžė Aberfildas. – Jei abejojate manimi, paklauskite Danheiveno! Jam buvo pasakyta!

Ričardas sunkiai užgniaužė troškimą žengti ir dešiniu kumščiu vožti jam į veidą.

– Tikrai? Pasakėte Danheivenui, kad vertėte šešiolikmetę dukrą tekėti ir dovanojote Lalertonui, kai jis išprievartavo ją mėgindamas išgauti sutikimą.

– Išprievartavo? Panelyčių paistalai!

Įniršis siūbtelėjo gyslomis.

– Ir jūs pasakėte Danheivenui. Įteikėte jam ginklą, kad galėtų ją spausti! Ir vadinatės tėvu? Tepadeda jums Dievas, jei vadinatės vyru.

– Bleikharstai, ko, po velnių, norite? – reikliai paklausė Aberfildas. – Jūs atsisakėte vesti Doro... – nutilo išgirdęs, kaip atidaromos durys.

– Velnią aš atsisakiau! – atkirto Ričardas į nieką nekreipdamas dėmesio. – Tik pasakykite jos dukros mokyklos Bate adresą.

– Bleikharstai, kam tau žinoti? – pasigirdo ledinis balsas už nugaros.

Atsisukęs Ričardas išvydo tarpduryje stovintį Deividą Vinslou, pilkos jo akys blizgėjo.

– Juk akivaizdu, argi ne? – paklausė Ričardas.

– Ne visai, – atsakė Deividas, nužirgliojo prie židinio ir vangiai atsirėmė. – Paaiškink išsamiau.

– Aš ketinu ją vesti, – tarė Ričardas. – O ką, po velnių, tu manei? Kad paversiu savo meiluže?

Vinslou papurtė galvą.

– Gal tada tau labiau pasisektų, – jis regimai apgailestavo. – Atrodo, ji pasiryžusi netekėti už tavęs.

– Įsikalė kvailą mintį pati auginti vaikiščią, – įsiterpė Aberfildas.

Ričardas nunarino galvą.

– Taip ir supratau. Be abejo, pripažinsiu vaiką kaip savo.

Kambaryje stojo bežadė tyla.

Vinslou išsitiesė.

– Tau taip rūpi? – prabilo keistu, bejausmiu balsu.

Ričardas nesivargino atsakyti. Žiūrėjo į papilkėjusį Aberfildo veidą.

– Tu negali! – sukuždėjo jis.

– Aberfildai, – šiurkščiai nusijuokęs tarė Ričardas, – visai netrokštu sužinoti, koks skystas jūsų kraujas, bet aš – Bleikharstas. Aš galiu.

– Kad jus kur, Bleikharstai! – pratrūko Aberfildas. – Jūs tikrai geidžiate suskaičiuoti tuos penkiasdešimt tūkstančių... – užsikirto traukdamasis, kai Ričardas žengtelėjo jo link.

Žaibo greitumu Vinslou įsiterpė tarp jų.

– Bleikharstai, geriau nereikia, – pasakė apgailestaudamas. – Kad ir kaip jis to nusipelnė, negalime kelti skandalo, nes tarnai tuojau pat užuostų.