Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Daugiau jo nematys ir nereikalaus nieko sakyti.

Po valandos Tėja su ledi Arnsvort pašto karieta iškeliavo į Londoną. Veritė ir lordas Bleikharstas palinkėjo gero kelio. Ričardo nesimatė nė pėdsako.

Po baisios kelionės, per kurią ledi Arnsvort kalba nuo pagrįstai subtilių užuominų apie tariamai artėjančias jųdviejų su Ričardu vedybas virto atviru reikalavimu sužinoti, kodėl, dėl Dievo meilės, nepasinaudojo proga susigrąžinti gero vardo, Tėja vėlyvą popietę pasiekė Grovnerio aikštę ir susidūrė su lordu Aberfildu. Jis buvo akivaizdžiai sukrėstas, kai perskaitė ataskaitą.

– Tu... tu pasamdei seklį iš Lenktosios gatvės ? – išplėtė akis negalėdamas patikėti.

Tėja gūžtelėjo pečiais, nes troško atrodyti abejinga.

– Geriausias būdas išsiaiškinti tiesą.

Ji nesuteikė progos viską paneigti, tiesiog švystelėjo ataskaitą trokšdama sužinti, kodėl jai melavo.

Netikėtai jis virto senuku ir nugrimzdo krėsle.

– Dorotėja, kodėl nepaklausei manęs?

Tėja neįstengė patikėti.

– Paklausti jūsų ? Jūs melavote man. Šitiek metų tikėjau, kad ji mirė! Kas viską suplanavo?

Išgirdęs šiuos žodžius Aberfildas truputėlį atsigavo.

– Mes stengėmės tave apsaugoti! – piktai atsakė. – Viešpatie! Būtų buvę geriau, jei vaikas būtų miręs! Šiaip ar taip, aš mokėjau už jos išsilavinimą ir rūpinausi ateitimi. Tau nereikia dėl to išgyventi. Ji liks mokykloje ir taps guvernante...

– Ar kada nors ją matėte?

–  Mačiau?

Aberfildas nebūtų labiau apstulbęs, jei jai būtų išdygusios trys galvos.

– Aplankėte, – Tėja ramiai tęsė. – Ar ji žino, kad turi šeimą?

Lordas Aberfildas susiraukė.

– Dorotėja, koks besaikis jautrumas. Tai labai neprotinga. Pamatyti vaiko nebūtina. Tiesą sakant, baisiai nepadoru! Niekas nelanko tokių vaikų. Geriau tegu ji nežino apie savo kilmę. Laikyti šeimos nare jos neįmanoma! Apsilankymas tik sukeltų... pyktį. – Jis papurtė galvą. – Tokie reikalai taip tvarkomi. Jei nori, susipažink su panelės Deil ataskaitomis...

– Ar ji mano, kad Sofi Grei yra jūsų dukra?

Aberfildas tvirtai sučiaupė lūpas.

– Greičiausiai. Aš tik įrašiau ją kaip savo globotinę. Nemanau, kad jos kilmė rūpėtų panelei Deil.

– Labai gerai. Tada parašysite panelei Deil laišką ir paprašysite perleisti Sofi Grei globą man, jos motinai .

–  Ką?

Tėja pažiūrėjo tiesiai jam į akis.

– Ji mano dukra, ir aš kuo puikiausiai galiu ja pasirūpinti.

– Ja jau pasirūpinta! Dėl Dievo meilės, mergaite! Mąstyk! Nejau manai, kad Bleikharstas tam pritartų? Jis tavęs neves...

– Sužadėtuvių nėra ir niekada nebuvo. Mes sutarėme, kad netinkame vienas kitam.

–  Ką? Prieš tau išvažiuojant iš Londono, Almerija Arnsvort patikino mane, kad...

– Ji suklydo, milorde, – tyliai paaiškino Tėja. – Daugiau nėra ką pridurti. Vaikas mano. Jūs parašysite laišką. Paskui jums nebereikės su manimi matytis.

– Dorotėja, visai nebūtina. Kaip suprantu, pasakei Bleikharstui tiesą, kad nesi... kad tu... – Jis pasitrynė antakį. – Savaime suprantam, jis nepriimtų tavo, aaa... paaiškinimo , bet vis tiek galiu su juo susitikti. Nors ir kaip būtų, ši partija jam labai tiktų, todėl galėčiau...

– Paaiškinti, kad davėte Lalertonui leidimą prašyti mano rankos, o jis tai suprato kaip leidimą mane išprievartauti?

– Dėl Dievo meilės, mergaite! Tos kalbos apie išprievartavimą! Tu buvai susižadėjusi! Žinoma, man būtų labiau patikę, jei jis būtų palaukęs vedybų prieš guldydamas tave į lovą, bet tai nebuvo išprievartavimas !

Tėjai susitraukė skrandis.

– Aišku, milorde, kad žinote geriau, – pabrėžė ji su tūžminga ironija. – Tai jus laikė suspaustą, tai jūs maldavote liautis.

Aberfildas suvirpėjo.

– Dorotėja, pagalvok! – paragino. – Metų metus stengiausi atgauti prarastą vietą, kai atsakei Lalertonui ištikta puikybės priepuolio. O dabar visi sužinos, kad mano dukra turi pavainikį!

– Ne, – ramiai atsakė Tėja. – Aš linkusi pasivadinti kitu vardu. Niekas nesužinos. Nebent atsisakytumėte rašyti mokyklai laišką. Be to, parašysite pareiškimą, kad vaikas yra mano. Jį patvirtins ir saugos mano teisininkas.

– Tebūnie aš prakeiktas, jei rašysiu!

Tėja trūktelėjo pečiais.

– Ne, Milorde, būsite prakeiktas, jei neparašysite. Prakeiktas, jei neperduosite man pinigų, kad pasiturimai gyvenčiau. Kitu atveju viską paskelbsiu viešai. – Kažką prisiminusi pridūrė: – Su ledi Čeisvoter pagalba.

Tėja ramiai ir dėmesingai stebėjo, kaip plečiasi tėvo akys. Gal po keleto minučių susivoks, kad neturi kur dingti. Skandalo grėsmė buvo pernelyg milžiniška. Netarusi nė žodžio, ji nužingsniavo prie krėslo šalia lango ir atsisėdo.

– Ką čia dabar darai? – suriko jis.

– Laukiu, kol ateisite į protą ir parašysite laišką panelei Deil, – atsakė Tėja. – Tikrai neturite iš ko rinktis.

– O kaip dėl kito dokumento? – piktai atšovė Aberfildas.

Ji susiraukė ir ėmė mąstyti.

– Pasitarsiu su savo teisininku, kad tinkamai jį sudarytų ir pristatytų jums pasirašyti. Neturi kilti jokių abejonių, kad pripažįstate, jog vaikas mano ir jo globa priklauso tik man vienai. Kol kas pakaks laiško mokyklai.

– Prižadi laikytis nuo mūsų atokiau ir pasivadinti kitu vardu?

– Duodu žodį. Nenoriu kelti nepatogumų. Trokštu tik savo dukros.

Sučiaupęs lūpas Aberfildas nužirgliojo prie rašomojo stalo ir pradėjo rašyti. Kurį laiką buvo girdėti, kaip plunksna dreskia popierių. Pagaliau jis baigė ir pakėlė akis.

– Pageidautum perskaityti, kol neužantspaudavau?

Tėja papurtė galvą.

– Visai nebūtina. Juk netrokštate skandalo. O jis kils, jei pamėginsite mane mulkinti.

Tylėdamas jis apibėrė laišką smėliu, tada užantspaudavo ir padavė.

Tėja atsistojo, užsitraukė pirštines ir paėmusi laišką įsidėjo į rankinę.

– Dėkoju, pone. Mano teisininkai stengsis kuo greičiau parengti kitą dokumentą. Jei kartais jums prireiktų su manimi susisiekti, galite kreiptis tiesiai į juos. Drįstu teigti, kad mes daugiau nesusitiksime.

– Po galais, mergaite! Nejaugi išsižadėsi šeimos dėl pavainikio, apie kurį net nenutuokei!

Tėja nusišypsojo.

– Taip, pone. Išsižadėsiu. Taip pat lengvai, kaip jūs išsižadėjote dukters dėl nuodėmės, kurios ji nepadarė. Viso geriausio, milorde.

Tėjos pokalbis su Deividu kitą rytą buvo dar baisesnis. Aberfildui ji nieko nebejautė. Bet Deividas...

– Tėja, dėl Dievo meilės! – meldė jis. – Kur tu gyvensi? Kokiu vardu vadinsiesi? Ar suvoki, kad turėsi apsimesti našle? O kaip Ričardas Bleikharstas? Aš vyliausi... – Jis nutilo. – Tėja?

Skausmas pervėrė Tėją, ją kaustė gėla ir kančia.

– Viskas baigta.

Ji nekaltino Ričardo. Tai ne jo kaltė. Nesitikėjo, kad jis pripažins jos vaiką. Joks vyras nebūtų tam pasirengęs. Suprato tai priėmusi sprendimą.

Deividas prisiartino prie jos ir švelniai suėmė už rankų.

– Tikrai žinai, kad būtina? Kaip suprantu, vaiku buvo gerai rūpinamasi. Ji išties saugi. Galbūt bent kartą gyvenime senis pasirodys teisus. Ar nebūtų protingiau?..

– Palikti ją be šeimos? – tyliai paklausė Tėja.

– Po paraliais, Tėja! Tu nekalta!

Ji papurtė galvą.

– Deividai, kalta. Jei nebūčiau buvusi kvailutė ir būčiau suvokusi, kad laukiuosi, būčiau sutikusi tekėti. Nebūtų buvę jokio pasirinkimo. Dabar ji nebūtų pavainikė. Prisimeni pastraipą iš Biblijos... apie tėvų nuodėmes ? Aš jos nekenčiau. Negaliu pasmerkti savo vaiko dėl tėvo nusikaltimo.