Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– O kokia? – Tėja įstengė užsegti dar dvi sagutes.

Privers jį ištarti paraidžiui? Nejau manė, kad jis bučiuoja visas nekaltas mergeles?

– Esmė ta, kad aš ir vėl to trokštu! – nesigėdydamas paaiškino Ričardas, Tėjos raudonis tik paryškėjo, ir jis, supratingai pažvelgęs, pridūrė: – Visai nenoriu, kad kitą kartą reikėtų sustoti!

Ji išplėtė akis, ir Ričardas, matydamas, kokia ji apstulbusi, tarė:

– Tėja, užteks. – Jis pasiekė varpelio virvutę prie židinio atbrailos. – Pakviesiu Nelę, ir galėsi eiti su ja. Bet išsiaiškinkime štai ką: mano pasiūlymas tuoktis susijęs ne su šio vakaro aplinkybėmis, bet su tuo, kas ką tik įvyko ant sofos! Ir kodėl tai įvyko. – Jis ranka perbraukė plaukus. – Pagalvok apie tai. Kodėl, manai, atvežiau tave aprodyti savo namų?

Ričardas žengtelėjo prie jos ir sustojo pamatęs išgąstingą Tėjos žvilgsnį. Jis žeidė iki pat širdies gelmių.

– Mylimoji?

Mylimoji. Ji mėšlungiškai nurijo seiles vis dar segdama sagas. Ne. Tik ne tai. Juolab su Ričardu. Peilis negailestingai smigo į ją, kai Ričardo akys išdavė tiesą.

Iš lūpų išsprūdo beprasmis prieštaravimas.

– Ričardai, ne. Ne. Tu negali!

Jis nusišypsojo. Tokia šypsena išplėštų širdį moteriai iš krūtinės.

– O, taip, aš galiu. Taip. Tėja, aš tave myliu. Todėl ir atvežiau čia. Pamatyti mano namų. Įtikinti, kad tave myliu. Kad tau čia vieta. Rytojaus rytą vėl ketinau tau pasipiršti. Nebuvau suplanavęs praleisti čia nakties! Nenorėjau, kad jaustumeisi verčiama.

Ne. Ji žinojo. Ričardui nereikėjo, jis nenorėjo jos kraičio. O jei ir būtų reikėję, nebūtų vertęs jos tuoktis. Padėtis nepalyginti blogesnė.

Ričardas pernelyg norėjo ją įtikinti. Jis norėjo jos . Tėjos Vinslou. Nes mylėjo ją.

Tyloje Tėja baigė tvarkytis drabužius, tada šaižiai ir trūksmingai įkvėpė.

– Ričardai...

Pasigirdo tylus beldimas į duris ir ponia Deks linksmai įžengė į vidų.

Rytoj. Pakeliui namo viską papasakos Ričardui, net ir apie priimtą sprendimą. Spėjo, kad daugiau jo nebepamatys.

Dar niekada Ričardas taip netroško užtrenkti durų Nelei prieš nosį. O dabar galėjo tik palinkėti labos nakties Tėjai ir nusistebėti, ką, po velnių, jis išlaisvino. Ji netiki, tikrai netiki , kad jis įviliojo į pinkles dėl kraičio! Ir jau tikrai nemano, kad, norėdamas sukompromituoti, būtų toks kvailas ir ją liestų, ką jau kalbėti apie... bučinius. Gerai, ką jau kalbėti, kad vos nepasimylėjo su ja ant sofos!

Tai kodėl? Kodėl Tėja vis dar nusiteikusi prieš santuoką su juo? Jos lūpose kaip tik kirbėjo atsisakymas. Jei Nelė nebūtų tą akimirką pasirodžiusi...

Ričardas nusikeikė. Prisiminęs Tėjos atsakymą nenorėjo patikėti, kad jai tai nerūpi. Ji ne iš tų moterų, kurios lengvai atsiduoda. Ar gali būti, kad vis dar abejoja jo meile? Kad tiki, jog galiausiai ims piktintis dėl prarastos nekaltybės? Jai tai prikiš?

Ričardui niekas kitas nešovė į galvą. Giliai įkvėpęs jis apsižvalgė ieškodamas grafino su brendžiu. Suvokė, kad jo nėra. Naktis iš tikrųjų bus ilga.

Septynioliktas skyrius

Kitą rytą audra nurimo. Sunkūs debesys plaukė virš galvos, bet lynojo nesmarkiai. Paklaustas Semas Deksas pasidalino nuomone, kad vargu ar ims pliaupti, kol šeimininkas Ričardas ir jaunoji jo dama grįš į Bleiknį.

– Geriau joti tuoj pat, – pareiškė jis. – Tikriausiai jo šviesybė visus jau sukėlė ant kojų jūsų ieškoti. Galbūt net ir pats pasirodys. Išties sunerims, kad vakar negrįžote.

Ričardas nustėro. Suvokė šių žodžių prasmę. Iš tikrųjų visai nenustebtų, jei Maksas kaip tik dabar balnotų žirgą arba jotų per Dauno aukštumas.

Jis nusikeikė ir nužingsniavo į namą, senasis Semas net apstulbo. Teks pradėti anksti. Turi daug ką pasakyti Dorotėjai Vinslou, o draugija tuo metu išties būtų mažiausiai pageidaujama.

Tėja nusileido pusryčių skaudama galva, paraudusiomis akimis ir sudirgusiu skrandžiu, to ir reikėjo tikėtis po mažne bemiegės nakties.

Jie mažai šnekučiavosi pusryčiaudami, aptarė tik kasdienius reikalus. Kadangi ponia Deks vis pasirodydavo pažiūrėti, ar nieko netrūksta, buvo neįmanoma kalbėtis. Tėja už tai dėkojo Dievui.

Be abejo, Ričardas prabils apie santuoką, kai juodu pajudės iš arklidžių kiemo, ir ji privalės paaiškinti, kodėl negalinti už jo tekėti. Manė, kad jis supras, bet nepritars. Galiausiai tai nesvarbu. Ji privalo klausyti sąžinės balso – ramaus, tylaus balso, kuris nulėmė apsisprendimą.

Rytas buvo gražus. Gaivus ir drėgnas. Tėja giliai įkvėpė sekdama paskui Ričardą į arklidžių kiemą. Ant gėlių blykčiojo lietaus lašai, voratinkliai buvo virtę raizgiais kerais.

Tai – tik iliuzija. Kerai jos neįtrauks.

Ričardas nepratarė nė žodžio, kol juodu jojo iš kiemo per vaismedžių sodą. Tėją kaustanti įtampa sustiprėjo. Ji įtempė vadeles stengdamasi pažaboti nirčią ir užsispyrusią kumelę.

Nors buvo irzli ir troško kuo greičiau viską baigti, Tėja jautėsi dėkinga Ričardui už tylėjimą, kol juodu slidžiu takeliu iš slėnio jojo aukštumų link. Vis dėlto pasiekusi viršūnę neįstengė atidėti pokalbio.

– Ričardai, suprask, aš niekaip negaliu už tavęs tekėti, – pradėjo ji tyliai.

Kad tik jis sutiktų.

Ričardas linktelėjo.

– Mmm. Tą sakei vakar vakare. Panašius žodžius. Bet nepaaiškinai kodėl.

Tėjai užsmaugė gerklę.

– Puikiai žinai, kad neketinau tavęs kompromituoti, ar ne? – tęsė Ričardas.

Tėja nurijo seiles ir linktelėjo. Neįsivaizduojama, kad būtų įmanoma lengvai rasti išeitį.

– Po vakarykštės nakties... – Ričardo balsas pasidarė švelnus kaip glamonė, – veltui aušintum burną stengdamasi įtikinti, kad manęs nemyli.

– Tu to nežinai, – sukuždėjo Tėja.

Jo šypsnys praplatėjo.

– Tėja, žinau. Vakar... jei nieko nebūtum jautusi, būtum mane sustabdžiusi.

– Iš dalies todėl, kad man rūpi, ir negaliu už tavęs tekėti, – pasakė, o jos skruostai liepsnojo. – Ričardai, neturėtum manęs geisti. Vieną dieną imsi nekęsti. Mums tai būtų pražūtinga. Galbūt net dabar spėlioji, ar... ar vakar atsakydama nesielgiau kaip... kaip pasileidėlė.

Tėja nusuko akis. Turėtų to pakakti. Ji žiūrėjo pro kumelės ausis į tolį ir nebepratarė nė žodžio. Aukštai virš galvos suklykė sakalas. Dauno aukštumose avių banda skabė žolę, o vėjas atnešė ėriukų bliovimą. Ir uolas skalaujantį tolimų bangų šniokštimą.

Galiausiai Ričardas vis tiek ką nors pasakys. Tėja prikando lūpą, jai ėmė peršėti akis, gerklę užspaudė dusulys. Labiau nei kada nors gailėjosi, kad vakarykštė naktis virto beprotybe. Visą ją krėtė šiurpas, tarsi saulė būtų pradingusi.

– Tėja Vinslou, – griežtai tarė Ričardas, – jei kada nors vėl taip apie save kalbėsi, prisiekiu, perversiu tave sau per kelį ir išpersiu kailį! Kas, po velnių, tau įkalė į galvą tokią bjaurastį? Tėvas? Teta? – jis įkvėpė. – Vakarykštė naktis įrodo, kad mane myli. – Ir iškvėpė. – Nejau manai, kad smerksiu tavo elgesį, kai pats elgiausi taip pat. – Ričardas susiraukė. – Blogiau! Iš tiesų aš mėginau tave suvilioti!

– Tu nežinai, kad aš tave myliu! – rėžė Tėja ir skausmingai užgesino vilties blyksnį. – Aš... aš galbūt taip elgiuosi su kiekvienu mane bučiuojančiu vyru!

– Dabar to nesakytum. Nebūtum sakiusi tiesos, kad sulaikytum mane nuo dvikovos su Danheivenu.