Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Anksčiau Tėjai nebuvo toptelėję, koks pavojingas gali būti kambarys. Svetainė, į kurią perėjo po vakarienės, alsuote alsavo blogiausiomis pagundomis. Užuolaidos slėpė siaučiančią tamsą ir prislopino beprotiškai barbenantį lietų. Švelni žvakės liepsna apšvietė erdvę, židinyje šokčiojo ugnis. Net šešėliai atrodė draugiškai nusiteikę šiame jaukiame, intymiame kambaryje.

Štai kas pavojinga. Intymumas. Na, žinoma, nė akimirką nepatikėjo, kad Ričardas domėtųsi nesama jos skaistybe! Bet ji taip gerai čia jaučiasi. Tarsi namuose. Tėją persmelkė bauginantis jausmas, kad per ateinančius metus šios svetainės atsiminimas įkūnys tai, ką ji prarado ir niekada nesusigrąžins.

Sėsdamasi mintyse piktai save krestelėjo. Tai labai priminė savigailą. Geriau su džiaugsmu galvoti apie šį kambarį, ne karčiai apgailestauti. Būtų šaunu, jei pajėgtų čia įsivaizduoti Ričardą. Žinoti, kad jis laimingas.

– Šachmatų partiją? Ar piketo? – pasiūlė Ričardas.

– Taip, prašyčiau.

Tiks viskas, kad tik atitrauktų mintis nuo to, ko ji trokšta labiausiai – kad Ričardas vėl pabučiuotų. Tėjai buvo pažįstamas jo garbingumas. Jei Ričardas įsitikintų, kad savo elgesiu kaip nors ją sukompromitavo, jaustųsi didžiai įsipareigojęs sulaužyti duotą pažadą.

Ironiška. Ji būtų džiaugsmingai atsidavusi vieninteliam vyrui, kurio piršimosi žūtbūt privalo vengti.

Taigi šachmatai.

Tėja suglumo vogčia stebėdama, kaip Ričardas apmąsto ėjimus, gėrėjosi susikaupusiu veidu, truputį surauktais antakiais, kai sekė jos ėjimus, kone užduso, kai ilgi pirštai paėmė figūrėlę ir ji prisiminė, kaip lietė jai veidą, pajuto stebuklingą dilgčiojimą.

Net nuo prisiminimų kūnu pasklido šiluma, nepakenčiama troškimo gėla. Tėjos pirštai virpėjo siekiant karalienės, ji parvertė keletą nelaimingų pėstininkų, ir Ričardo rikis nuskriejo į šalį.

Tėja sutriko ir rausdama nemokšiškai pakėlė figūrėles.

Dideliu delnu Ričardas apgaubė jos ranką ir glostė nykščiu. Žvelgdama jam į akis, Tėja nevalingai sugniaužė pirštus. Paslaptingu troškimu degė Ričardo akys, tvirtai sučiauptos lūpos, įsitempęs visas kūnas. Nors tai turėjo ją gąsdinti, bet pabudino atsaką. Ričardas vis dar švelniai laikė jos ranką.

Tada Tėjai dingtelėjo: jei atsistotų ir išeitų iš kambario, jis nė nekrustelėtų ir jos nestabdytų. Tiesą pasakius, Ričardas atidarytų duris, pakviestų ponią Deks ir palinkėtų labos nakties.

Jei tik... Tėjos širdis maldaute maldavo.

– Aš turbūt išsikrausčiau iš proto, – stodamasis sušnabždėjo Ričardas ir paleido jos ranką.

– Kodėl? – švelniai paklausė Tėja.

Jis apėjo aplink stalą ir pakėlė ją.

– Tai. – Apkabino ir skruostu švelniai brūkštelėjo jai antakį. – Negerai, – kimiai tarė. – Aš mėginau, bet... jei ir toliau taip į mane žiūrėsi...

Jis nutilo, prisitraukė ją artyn ir švelnūs apvalumai prigludo taip, tarsi tam būtų sukurti. Reikėtų jį sustabdyti, nes tai – tikra beprotybė. Tėja suprato. Bet širdis ir kūnas neklausė sveiko proto balso. Vėliau bus laiko protingoms mintims. Visas gyvenimas prieš akis.

Keletą akimirkų gali skirti beprotybei.

Beprotybė buvo švelnios lūpos, glamonėjančios ir užvaldančios, stiprios rankos, prilaikančios ir sūpuojančios, iš karto įsitempiančios, vos tik ištirpo jo glėbyje. Beprotybė – meilūs pirštai, kurie drebėjo, kol ištraukė plaukų smeigtukus ir išleido plaukus, tada paniro į tankias garbanas, pasklidusias ant pečių. Beprotybė – jos pačios atsakas, rankos, siekiančios prisitraukti Ričardą, jos karštas sūkuriuojantis poreikis, jos pirštai, slystantys jam į plaukus, jos lūpos ir liežuvis, atsakantys į jo vilionę.

Tėjos vardas išsiveržė dejone Ričardui iš gerklės, kai bučinys tapo stipresnis, ir karščio srovės nuvilnijo per ją. Privalėtų jį sustabdyti. Žinojo. Bet nebeprisiminė priežasties – kodėl.

Jis turėtų sustoti. Suprato. Bet švelnūs pirštukai atsargiai perbraukė per žandikaulį ir nustūmė tą mintį į užmarštį. Paprastas prisilietimas įplieskė kaitrią ugnį. Neprisiminė, kaip juodu atsidūrė ant sofos. Kažkuriame galvos kampelyje likusi blaivaus proto ir garbės dalelytė ėmė silpnai prieštarauti. Ričardas nekreipė į tai dėmesio, širdis ir kūnas įsitraukė į viena – meilų, svaiginantį glėbyje laikomos moters atsaką. Tėja karštai ir neapsakomai meiliai, visiškai pasitikėdama atsakė į bučinius.

Jam išties nederėtų atsagstyti jos jojimo suknelės. Bet pirštai tęsė savo kelionę. Virpėdamas Ričardas patraukė suknelės atlapus ir per plono muslino palaidinę apglėbė minkštą putlią krūtį. Delne spenelis atgijo, ir kiekvienas jo kūno raumuo atsakydamas įsitempė.

Ričardas nemanė, kad gali taip būti. Aistra, taip. Ją buvo patyręs. Bet dabar buvo ne vien aistra. Dabar buvo svilinantis poreikis, kol negrabiai atsagstė palaidinukę ir siekė apatinių marškinių virvelės. Atrišo ją vienu trūktelėjimu, ir pirštai palietė šilkinę, minkštą odą.

Tėja atsakė pasitenkinimo kupinu atodūsiu, jis sugėrė jį lūpomis, delnu tvirčiau suspaudė krūtį ir pats išsilenkė. Skausmingai sudejavęs Ričardas paleido jos lūpas. Tylios kimios aimanos prasiveržė Tėjai iš burnos, kai slinkdamas žemyn lėtai bučiavo kaklą ir iškilusią kreminę krūtį. Jis privalo sustoti. Žinojo. Net žinojo, dėl kokios priežasties. Tik neprisiminė. Drebėdamas iš geismo Ričardas prigludo prie sustangrėjusio spenelio ir švelniai įtraukė.

Tėjos kūnas įsitempė nuo sukrėtimo. Jokio priešinimosi. Tiesiog sukrėtimas.

Pakaks. Garbė nugalėjo.

Ne tik garbė. Meilė. Ir poreikis apginti Tėją. Ypač nuo paties savęs.

Ji nesigrūmė. Net neprieštaravo. Ričardo sąžinė staiga pareiškė, kad Tėjai net nereikėjo. Sukaupęs jėgas, jis prisivertė sustoti. Akimirką stengėsi atgauti savitvardą, kvapą. Čia – Tėja. Jo Tėja. Jo meilė. Prisiekė jos nekompromituoti. Lygiai taip pat troško prisiekti, kad, nepaisant visko, ji ne daug ką nutuokia apie vyro ir moters aistrą.

Mintyse keikdamasis Ričardas atsitraukė nuo Tėjos.

– Ričardai? – tarė ji nelygiu, kimiu, uždususiu balsu.

– Nereikia, mylimoji, – sukuždėjo jis. – Mums nederėtų. Juolab taip.

Ji turėtų tą patirti lovoje. Ir matyti jo dovanotą vestuvinį žiedą ant savo piršto. Ričardas negarantavo, kad dabar su ja įstengtų pasiekti miegamąjį.

Apsiblaususios Tėjos akys pamažu praskaidrėjo. Ričardas matė, kaip ji susitvardė ir ėmė suvokti, kad vyksta.

– Aš... aš atsiprašau, – sušnabždėjo ji. – Tai... nenorėjau versti tavęs daryti, kad paskui nesigailėtum...

Gailėtis?

– Neprivertei. – Tramdydamas kiekvieną raumenėlį Ričardas pasilenkė ir švelniai ją pabučiavo. – Bet jei nebūčiau sustojęs... – vien apie tai pagalvojus kūnas ėmė ugningai prieštarauti, – jei nebūčiau sustojęs, mes būtume sulaužę vedybinius įžadus.

Kai tik šie žodžiai išsprūdo, Ričardas suprato padaręs klaidą, nes Tėjos veidas persikreipė iš nuostabos, ir ji atsisėdusi pradėjo sagstytis suknelės sagas.

– Bet... tu prižadėjai! Sakei, kad mums negresia joks pavojus!

– Po galais, Tėja! Tai buvo prieš man tave pabučiuojant!

Pernelyg švelniai pasakyta, bet nereikia leistis į smulkmenas. Ji puikiai žinojo, ką jis padarė.

– Bet niekam nebūtina žinoti, kad tu... mane pabučiavai!

Jos veido raudonis, kai tarė šiuos žodžius, dvejonė, beveik nuginklavo Ričardą.

– Aš žinosiu, – paprasčiausiai atsakė jis. – Bet esmė ne ta.