Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Ričardas paleido Tėją kaip tik tą akimirką, kai pajuto išsilaisvinusią jos aistrą, ir nustebo, ar pats nutraukė tuos lynus, kad amžinai nevaldomi siūbuotų. Žinojo, kad geidžia Tėjos. Velnias! Net žinojo, kad ją myli.

Vis dėlto nesudėjo šių dviejų dalykų. Nesuvokė, kas nutiktų, jei žinodamas, kaip stipriai ją myli, pabučiuotų. Apkabintų ir pajustų audringai saldų jos atsaką. Pajustų, kaip švelnumas suvaržo jo paties aistrą.

O tada ją paleistų žinodamas, kad galbūt tai viskas.

Tėja paprašė ją pabučiuoti. Ji troško žinoti.

Pažinimas. Ne turėjimas.

Ričardas norėjo maištauti: dar ne, prižadėjo pats sau. Bet tai jau pradžia. Šis bučinys numaldė didžiausius jo būgštavimus, kad Tėja iš baimės atsisakė už jo tekėti. Baimės ir pasišlykštėjimo, kas nutiks santuokinėje lovoje. Patikėjęs tuo apsisprendė jos nespausti, bet dabar ne tik jis, bet ir Tėja, be jokios abejonės, negalės paneigti tarp jųdviejų įsižiebusios kibirkšties, savo pačios atsako. Greičiau jau jis paneigs, kad yra gyvas.

Jis geidė Tėjos. Norėjo ją matyti savo namuose. Jųdviejų namuose. Norėjo matyti augančius jųdviejų vaikus. Jei galėtų jai tai pasakyti... arba geriau – parodyti. Manė, kad nutuokė, kas ją sulaiko. Abejonė ir baimė. Abejonė, kad jis iš tikrųjų jos nori. Baimė, kad jo pasiūlymą paskatino kilnumas ir gailestis, kad vieną dieną gali imti jos nekęsti.

Sumanymas toptelėjo labai paprastai. Reikia Tėjai parodyti. Parodyti, kad trokšta jos visa širdimi. O tada galbūt įstengs rasti žodžių pasakyti, kas slypi širdyje.

Imdamas Tėją už parankės, Ričardas vėl pradėjo žingsniuoti. Jis turi nedaug laiko. Almerija galiausiai nusprendė grįžti į miestą.

– Tėja, ar pajodinėtum su manimi rytoj po pietų? – paklausė.

– Pajodinėti?

– Taip, kaip tik taip! Pajodinėk su manimi. – Jis giliai įkvėpė. – Jei Almerija poryt ketina išvykti į miestą... Paskutinė išvyka? Tik mudu du?

Šešioliktas skyrius

–Ričardai, kur mes jojame? – paklausė Tėja ragindama kumelę, kad neatsiliktų.

Jis nusišypsojo.

– Pamatysi. Kaip tau patinka Nenuoramos bėgsena?

– Labai gera, – atsakė ji. – Ko dar galėčiau tikėtis iš mylimiausios grafo kumelės? Nenusuk kalbos! Kur mane vedi?

– Už devynių jūrų, devynių marių, – užsiminė Ričardas. – Pasakysiu, kai nujosime.

Tėja atsiduso. Nereikėjo leistis į išvyką. Neprotinga ir vėl būti vienai su Ričardu. Visiškai neprotinga. Išdavikė širdis dainavo ir šokinėjo iš džiaugsmo, kad jis nori su ja būti, paklaikusi suspurdėjo, kai Tėja pagalvojo, kaip šiandien po pietų drauge jodinės. Ją džiugino net erzinamas Ričardo atsisakymas atskleisti kelionės tikslą.

Kaip seniai jai kas nors darė staigmenas.

Juodu tylomis paleido žirgus risčia Dauno aukštumomis, jodami pro didžiulę avių bandą girdėjo vieversių, aukštai pažabojusių vėją, klyksmus, ir į uolas besidaužančios jūros šniokštimą.

Pasiekęs kalvos viršūnę Ričardas atkragino galvą.

– Štai ir atvykome, – šūktelėjęs įtempė vadeles.

Ričardas mostelėjo žemyn. Tėja pasižiūrėjo. Toliau slėnyje, bukų miškelio prieglobstyje, stovėjo namas. Senas erdvus dvaras, daug metų vis pristatomas, galiausiai suaugo su medžiais ir sodais. Iš kamino vinguriavo dūmai.

– Kas ten gyvena? – paklausė Tėja.

Vieta atrodė pažįstama, nors abejojo, ar anksčiau čia lankėsi.

Ričardas plačiai nusišypsojo.

– Pamatysi. Jojam. Būk atsargi leisdamasi takeliu žemyn. Čia statoka. Tai šalutinis kelias. Juo nujosime daug greičiau nei ratais keliu.

Tėja nusekė paskui leisdama kumelei rodyti kelią, bet pasirengė truktelėti, jei sukluptų. Papėdėje pastebėjo, kad atsidūrė vaismedžių sode. Gumbuotos senos obelys buvo apkibusios žiedais. Ji pakerėta žvalgėsi aplink, o kumelė sekė Ričardo žirgui įkandin. Arkliai kaukšėdami kanopomis pasiekė akmenimis grįstą arklidžių kiemą, kur markstydamasis pasitiko senukas.

– Štai ir jūs, pone Ričardai, – pasakė jis visai nenustebęs ir palaikė arklį už apynasrio, kol Ričardas nušoko.

– Laba diena, Semai. Čia panelė Tėja. Tėja, ar galėčiau supažindinti su Semu Deksu?

Tėja nusišypsojo, nors jautėsi sumišusi.

– Kaip laikotės, pone Deksai?

Jis kilstelėjo ranką prie kepurės.

– Gerai, panele. Gerai. – Dūręs nykščiu per petį tarė: – Žmonelę rasite viduj. Visą valandą spirgėjo kaip ant žarijų dairydamasi jūsų.

Ričardo akys žybtelėjo.

– Tada neversiu jos ilgiau laukti.

Jis prisiartino prie Tėjos, ir jos skrandis tarsi apsisuko, kai priglaudė rankas prie liemens, kad nukeltų.

– Ričardai! Aš... tavo koja!

Jis šyptelėjo.

– Tėja, čia – mano rankos. Joms viskas gerai.

Grįžo atsiminimai... Ričardo rankos... prisiminė ją užliejantį malonumą... ne, jomis jis išties negalėtų skųstis.

Dusulingas senojo arklininko juokas pažadino Tėją, ji buvo pastatyta ant žemės ir neišvengiamai atsidūrė švelniame glėbyje. Sekundę jųdviejų akys susitiko. Geismas, laukinis ir nelauktas, siūbtelėjo išvydus Ričardo žvilgsnį. Paslaptingą, įdėmų. Tėjai užėmė kvapą ir ji nuleido akis. Ties Ričardo lūpomis. Kietomis lūpomis, kurios sudrebino ir pakeitė pasaulį.

Bet ji negali tokiame apsigyventi.

Tėja negailestingai užgniaužė troškimą atsiremti į Ričardą, neįstengė patikėti, kad stiprios švelnios rankos ilsėjosi jai ant liemens, kad atitraukiami pirštai, rodos, lytėjo ir glamonėjo jos iškilumus.

Ne. Neįmanoma.

– Ką... ką mes lankome? – dusulingai paklausė Tėja, nors troško, kad balsas skambėtų kitaip.

Ričardas apsimetė negirdįs. Vedė ją grindiniu iš arklidžių kiemo.

– Geriau eikime per priekines duris. Ponia Deks nudirtų man kailį, jei šįkart įvesčiau tave pro virtuvę.

– Ričardai! Kas yra ponia Deks?

Ir kuo ypatingas šis kartas?

Jis truputėlį kaltai šyptelėjo.

– Na, ji buvo mano auklė. Mano ir Makso, tai va. O dabar – mano namų šeimininkė.

Tėjai atrodė, kad aplinkinis pasaulis mirtinai nurimo, nors ji toliau judėjo, sekė paskui Ričardą plytelėmis klotu takeliu aplink namą ir palei gėlių lysves. Dūzgė bitės, pro šalį nuplasnojo juodasis strazdas. Įvažiavimas prie namo buvo apžėlęs piktžolėmis. Nieko nuostabaus, kad vietovė atrodė pažįstama – tokia, kaip nupasakojo Ričardas. Bet kodėl, dėl Dievo meilės, ją čia atsivežė?

– Mažumėlę apleista, – liūdnai paaiškino Ričardas. – bet po truputį tvarkoma. Šią savaitę ketinu persikelti. Tarnai atvyks rytoj, o šiandien yra tik Semas Deksas su žmona.

Laukujės durys buvo praviros, nusišypsojęs ir linktelėjęs Ričardas įvedė ją į blausų plytelėmis grįstą koridorių, tada šūktelėjo:

– Nele?

Pasigirdo tvirti žingsniai, koridoriumi triukšmingai skubėjo pagyvenusi moteris.

– Na, štai! Pačiu laiku, šeimininke Ričardai.

Šviesios akys nužiūrėjo Tėją, ir Ričardas tarė:

– Nele, čia – panelė Tėja. Jos su ledi Arnsvort atvyko iš Londono į krikštynas. Pamaniau, jai bus įdomu pamatyti namą.

Ričardas atsisuko į Tėją.

– Tėja, leisk pristatyti ponią Deks. Ji geležine ranka laikė mudu su Maksu. Baugindavo, prisiekiu!

Ponia Deks tirštai nuraudo.

– Ak, jūs ir jūsų tauškalai! Malonu su jumis susipažinti, tikrai, panele. Galima pražilti per jį ir jo šviesybę. Panašu, kad pabėgote nuo lietaus. Semui atrodo, kad kaupiasi.