Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Ričardas susiraukė.

– To visai nelaukiau. Mums gali tekti skubiai apsižiūrėti ir traukti atgal anksčiau, nei tikėjomis. Jei tik­rai ims pliaupti...

Tėja mintyse užbaigė sakinį – bus šlapia keliauti atgal į Bleiknį.

Atsigręžęs į ją Ričardas pakvietė:

– Tėja, eime apžiūrėti namo. Tada išgersime arbatos, jei pažįstu Nelę, ji bus iškepusi pyragą.

Ponia Deks meiliai nusišypsojo.

– Pone Ričardai, po pusvalandžio viską patieksiu svetainėje.

Ričardo namas.

Tėja klausydamasi sekiojo jam iš paskos.

– Nusipirkau prieš porą mėnesių, reikėjo daug ką sutvarkyti, tad apsistodavau Bleiknyje, kol darbai bus baigti. Šalia namo yra nemažai žemės. Taigi veiklos užtektinai. Tiesą pasakius, kai kurios pakeliui matytos avys yra mano.

– Ooo.

Ričardui tai be galo tiko. Įsivaizdavo jį čia: tvarkantį žemę, skaitantį knygas... bet namas buvo skirtas šeimai. Žvelgdama pro vieno kambario langą, Tėja beveik matė ir girdėjo, kaip vaikai laksto po sodą... išdykę tamsiaplaukiai berniukai, dažniau krečiantys išdaigas, o ne ramiai sėdintys... vienas galėtų sūpuotis po didžiuliu ąžuolu, ir Ričardo šunims čia patiktų... seniau jis laikydavo šunų. O dabar tuščios arklidės, kuriose – tik jų arkliai, būtų pilnos ristūnų. Vietovė atgytų, prisipildytų džiaugsmo, aidėtų nuo triukšmo.

Tėja prikando lūpą.

– Čia... čia gražu, Ričardai. Tikrai žinau, kad būsi labai laimingas.

Jis nusišypsojo ir prisiartino prie jos.

– Tikrai, Tėja?

Ji atsitraukė.

– Taip. Neabejoju, kad būsi. Dievulėliau! Tik pažvelk į dangų! Išties grėsmingas! Galbūt mums vertėtų joti atgal?

Ričardas dirstelėjo pro langą, pamatė besikaupiančius tamsius debesis ir susiraukė.

– Prakeikimas. Darosi niūru. Teks paskubomis išgerti arbatą ir traukti.

Ponia Deks svetainėje patiekė maisto: pyragaičių, sausainių, duonos ir sviesto. Židinyje traškanti ugnis nutvieskė kaparį, aplink sumirgėjo šešėliai.

Ričardas stebėjo, kaip Tėja įpila arbatos. Susegtos minkštos rusvos garbanos atspindėjo šviesą, jis troško pakelti ranką, ištraukti plaukų smeigtukus ir paleisti jas, kad kristų ant pečių. Ričardas nuvijo šią mintį. Neketino gundyti Tėjos. Ji taip... taip čia tiko . Privalo ją tuo įtikinti. Įtikinti, kad jai čia priklauso būti. Priklauso ne jam. Bet čia – su juo. Puodelis tyliai tarkštelėjo į lėkštutę, kai Tėja jį padavė ir jųdviejų pirštai susilietė.

Jos akys buvo išsiplėtusios, klausiančios. Viešpatie! Jei akys tikrai – sielos veidrodis, ir Tėja galėtų matyti, kas jam darosi, kas klibina garbės varžtus, iškart paspruktų. Gerai, kad bent per juodu skiriantį arbatos stalelį neišvys kitų regimų įrodymų.

Dėkodamas Dievui, kad kažkas sugalvojo arbatos stalelius, Ričardas atsilošė krėsle ir į langą ėmė teškenti lietus. Atsistojęs nuėjo pažiūrėti.

Vienas žvilgsnis į dangų padėjo Ričardui apsispręsti. Juodi debesys kaupėsi virš Lamanšo. Tolumoje blykstelėjo žaibas, lydimas griaustinio. Tai bus ne smulkus pavasario lietutis. Artinosi šėlstanti audra. Gūsingas vėjas vis stipriau bloškė lietų į langus.

– Ričardai?

Jis atsigręžė į Tėją.

– Atleisk, Tėja, bet man atrodo, kad įstrigome.

– Įstrigome?

Jis linktelėjo.

– Tokiu oru tikrai nejosime, o karietos neturiu. Vėjas vis stiprėja. Vieta pernelyg atvira, negalime rinktis artimesnio kelio per Dauno aukštumas, o jei jotume aplinkui, sugaištume nemažai valandų. Abejoju, kad lietus nurimtų iki ryto.

Vėl subildėjęs griaustinis, šį kartą arčiau, patvirtino Ričardo žodžius.

Tėja išblyško.

–  Ryto? Bet... Ričardai, jei nejosime namo... aš... mes... – ji nutilo.

Jam nereikėjo garsiai įvardyti bėdos. Jos reputacija. Tikra velniava! Mažiausiai troško, kad kai dar kartą jai pasipirš, Tėja turėtų bent menkiausią dingstį manyti, jog gelbsti gerą vardą. Arba blogiau – kad buvo apgauta, nes jis įsigeidė jos turtų.

– Žinai, – atsargiai pradėjo Ričardas, – mano brangioji, nėra taip blogai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nelė čia. Ji galėtų su tavimi miegoti. Taip būtų išlaikytas padorumas. O vieninteliai žmonės, kurie greičiausiai apie tai sužinos, liko Bleiknyje, ir tikrai nemanau, kad Breibrukas, ką jau kalbėti apie Maksą su Verite, iš to priskaldys vežimą!

– O Almerija?

Na, taip. Almerija kone šokinės iš laimės galvodama apie jųdviejų vedybas.

– Aš susitvarkysiu su Almerija, – pamelavo Ričardas.

Jei įrodys jai, kad skaitydama ilgą, nuobodžią paskaitą apie pareigą ir padorumą tik skatins Tėją pasipustyti padus.

Sprendžiant iš pakeltų antakių, Tėja juo nepatikėjo.

Ričardas delsė atsakyti.

– Gerai, žinoma, Almerija žūtbūt stengsis mus sutuokti. Taip, jei šį vakarą negrįšime namo, įvertins tai kaip dangaus palaimą. – Ričardas kreivai šyptelėjo. – Ji bus devintame danguje! Manys, esu įpareigotas tau pasipiršti, o tu – priversta sutikti. Tuo metu ji nuostabiai leis laiką smerkdama apskritai mūsų kartos ir atskirai mudviejų su Maksu dorovę.

– Koks žavingas vakaras laukia tavo brolio ir svainės, – pabrėžė Tėja, stengdamasi nesijuokti.

Ričardas nusišypsojo.

– Taip jau geriau! Jie neprieštaraus. Nesistebėčiau, jei dėl malonios įvairovės išgirsčiau, kad Almerija keikia mano dorovę, o ne Makso.

Gerai. Tėjos dėmesys nukreiptas.

– Vadinasi, ryte man oficialiai nesipirši?

Ričardas tučtuojau sustojo. Velniai griebtų, akivaizdu, kad Tėjos dėmesys dar nenukreiptas. Kitą rytą jis ketino paprašyti jos rankos. Nors nebūtinai oficialiai. Bučiuotis padoriai – viena, bet abejojo, ar žino, kaip bučiuotis oficialiai. Tokiomis aplinkybėmis reikia tapti dviveidžiu. Ričardas nutaisė tobulą rūstų žvilgsnį.

– Tėja Vinslou, tu pasitiki manimi ar nepasitiki?

Ji atsakė tokiu pat nuožmiu žvilgsniu.

– Na, žinoma , tavimi pasitikiu!

Dėkui Dievui bent už tai!

– Tada gali manimi pasikliauti, kai sakau, kad kitą kartą tau pasipiršiu tik iš meilės pametęs galvą, ne anksčiau!

– O... o tu neketini to daryti?

Ar jis išgirdo užslėptą nusivylimą?

– Ne, – atsakė Ričardas tvirtai. – Neketinu.

Bet vien todėl, kad jau įsimylėjo. Nors neprisiektų, kad galbūt nepametė dėl jos galvos. Bent jau pats matė, kad šis reikalas kas minutę įgauna vis didesnį pagreitį.

Tėja susidūrė su jo žvilgsniu.

– Na, aš... gerai. Ar nereikėtų mums, tau pranešti poniai Deks?

Taip. Iš tikrųjų būtina pranešti Nelei. Ir įspėti, kad neišsakytų savo nuomonės Tėjai. Įspėti, kad atsitiktinai neįkištų trigrašio, nes jis dar nepasipiršo. Svarbiausia, galėjo pasikliauti, kad Nelė ne tik pati nepravers burnos, bet ir neleis Semui.

Nelė, žinoma, pamanė, kad tai beprotiškai romantiška, kai Ričardas, radęs ją virtuvėje, viską paaiškino.

Jos veidas nušvito.

– Na, aišku, galiu jums paruošti vakarienę. Yra višta, tereikia ją nugalabyti, niekuo nesirūpinkite. Ką dar sakei? Miegoti kartu su panele Vinslou? – Nelės akys žybtelėjo. – Ne, mes neskleisime jokių bjaurių paskalų. Nesibaiminkite. Eisiu ir paruošiu kambarius. O kada judu žadate įsikraustyti visiems laikams?

– Nele!

– Eik jau eik! – atrėžė ji piktai. – Manote, nematau, kad esate dėl jos pamišęs? Jaunajai jūsų damai neprasitarsiu nė žodeliu, bet nė nemėginkite pūsti miglos man, senai, į akis!