Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Tėja nustūmė šią mintį į šalį. Tada pripažino. Taip. Bučinys galėtų, turėtų toks būti. Atrasta tiesa pradėjo blaškytis po jos vidų. Apie tai ji galės tik spėlioti. Pati niekada nesužinos. Bent jau dabar suvokė, kad su patikimu vyru nėra ko bijoti. Ričardas ją to išmokė.

Tėja užsikabino šios minties. Jai tikrai derėtų padėkoti Ričardui. Bet kaip? Ką pasakyti? Ričardui vienam iš visų vyrų.

Štai kur šuo pakastas. Ričardas. Vyras, kurį ji myli. Vyras, kurį visada mylės taip, lyg savo pačios dalelę. Net jei jis to nesužinos. Tėja užsimerkė, kad neprasiveržtų ašaros. Jis neturėtų sužinoti.

Vis dėlto privalo jam padėkoti už tai, ko išmokė. Už tai, ką privertė suprasti. Čia, virš likusio pasaulio, Tėja įsisąmonino tai, ką sužinojo prieš daug savaičių. Sužinojo tą dieną, kai patraukė jį karietai iš kelio, o paskui apkabino taip, tarsi niekada nenorėtų paleisti; tą naktį, kai po košmaro atėjo pas ją ir guodė; globėjiškai niršo išgelbėjęs nuo Danheiveno; tą dieną, kai džiaugsmingai sukiojosi aplink gavęs žinią, kad Veritė sėkmingai pagimdė. Bet svarbiausia, kad priėmė ją tokią, kokia yra, kovojo už ją. Ričardas neteisė. Taip – jau keletą savaičių yra įsimylėjusi Ričardą, bet kalina šį jausmą savo pačios baimių tamsoje, nes pernelyg baili pripažinti.

Vis dėlto dabar, dienos šviesoje, žinojo: jei Ričardas būtų šalia, nieko nereikėtų baimintis. Pasaulis apsitraukė migla, ir Tėja atkakliai sumirksėjo. Neįmanoma. Ji apsisprendė ir vis tiek...

Miškelis ėmė retėti. Netrukus pasirodys namas, o ji norėjo tai išsakyti nuošaliai.

– Ričardai?

– Mmm?

– Aną dieną, kai paprašei už tavęs tekėti... – Tėja sudvejojo, kaip mintis išreikšti žodžiais. – Net jei ir negaliu už tavęs tekėti, noriu padėkoti už... už tai, kad tikėjai manimi ir net prieš tai... kad neteisei manęs.

Jo šypsena draskė Tėjai širdį ir pasiekė vidines kerteles, kurias manė dingus. Apsvaigusi Tėja suvokė, kad Ričardas paėmė ją už rankų, kad jau lenkiasi, kad ketina...

Priglaudė lūpas ir apdovanojo švelnia lyg plunksnos brūkštelėjimas glamone. Visa Tėjos esybė pabudo ir ji tučtuojau metėsi į priekį, kai Ričardas išsitiesė ir atsitraukė. Tėjai atrodė, tarsi jos viduje būtų džiaugsmingai šokčiojusi ir siautėjusi liepsna.

Ričardas pabučiavo ją. Tiesiog pabučiavo.

Tėja visu kūnu geidė, kad vėl ją pabučiuotų. Kaip reikiant.

– Geriau eikime, – keistai pasakė Ričardas, atrodė, tarsi būtų įsitempęs.

Tėja negalvodama nusekė paskui priblokšta jausmo, kad lūpos tarsi ko neteko, tarsi joms ko trūko, o ji pati lyg naktinis drugys plazdeno apie lempą. Drugys, kuris tikrai apdegs. Bet ji vis tiek skrajojo ir troško dar kartą sparneliais pajusti prisiliečiant liepsną.

Ar jis prieštarautų? Tik parodyti jai? Žinoma, tai būtų begėdiška, bet ką ji prarastų? Skaistybę?

– Ričardai?

– Taip? – atsiliepė jis.

Galbūt jis prieštarautų . Vis dėlto Tėja įkvėpė ir kimiai paklausė:

– Ar pabučiuotum mane dar kartą?

Ričardas sustojo lyg įbestas.

– Atleisk, nesupratau?

Užsispyrusi Tėja susidūrė su nepatikliu jo žvilgsniu.

– Prašau... jei neprieštarauji... ar pabučiuotum mane dar sykį? Pa... padoriai šį kartą.

Ričardas vargiai įstengė kvėpuoti, bet galėjo atsakyti:

– Tikriausiai man pavyktų.

Brangus Viešpatie, ir ką, po velnių, ji turėjo galvoje sakydama padoriai ? Deja, taip – visaip – kaip norėjo pabučiuoti Tėją Vinslou, buvo galima apibūdinti tik kaip ne padoriai. Labai nepadoriai. Greičiausiai dabar netinkamas metas pabrėžti, kad jau kurį laiką geidė ją kaip reikiant pabučiuoti. Ir dabar tikrai nevalia prarasti savitvardos. Ji net nenorėjo išklausyti paskutinio pasiūlymo susituokti. Tai kodėl, po paraliais, norėjo, kad ją pabučiuotų?

– Čia? – pasiteiravo Ričardas visai abejingai.

Bent jau balsą įmanoma valdyti. Vienintelį, kurį dar galima. Panašu, kad savitvardos atsargos buvo išnaudotos stengiantis neperžengti padorumo ribų, kai pastarąjį kartą bučiavosi.

Tėja pakėlė akis.

– Ta... taip. Čia būtų gerai.

Gerai? Ričardas trūksmingai įkvėpė. Čia būtų tobula. Įtarė, kad čia , saulės nutviekstame žaliame bukų miškelyje, bus nuostabiausia vieta žemėje. Jis lėtai pakėlė ranką ir pirštais brūkštelėjo grakščią Tėjos žandikaulio ir kaklo liniją. Taip lygu. Taip švelnu. Neįstengė prisiminti moters, kurios būtų buvusi tokia švelni oda. Apskritai neįstengė prisiminti jokios kitos moters. Ji ir tik ji užpildė jo prisiminimus, širdį ir sielą. Ir paprašė pabučiuoti ją. Tik pabučiuoti. Jei kas ir buvo pasiūlęs ką nors mielesnio, jis ir to nepajėgė prisiminti. Atsargiai suėmė žandikaulį nykščiu glostydamas lūpas. Jos prasivėrė, pasigirdo tylus aiktelėjimas, ir geismas pervėrė Ričardą.

Tik bučinys, priminė sau.

Tėja laukė virpėdama iš nuostabos dėl jo prisilietimo, o galvoje sukiojosi mintys, kad iš tikrųjų padarė kažką siaubingo ir paprašė džentelmeno pabučiuoti. Padoriai. Tik... paprašiusi neturėjo nė menkiausio supratimo, koks bus kitas žingsnis. Net nenutuokė, ką reiškia padoriai . Laimei, akivaizdu, kad Ričardas nutuokia .

Jo pirštai, mitriai glamonėdami, skleidė dilgčiojančius kerus, švelni šiluma ištirpdė drovumą. Atsargūs bučinukai glamonėjo Tėjos smilkinius, užmerktas akis. Jis ramiai prisitraukė ją ir priglaudė prie kūno, jo lūpos erzindamos skėlė kibirkštis išilgai žandikaulio. Staiga neiškentusi Tėja pasisuko ir sugavo Ričardo lūpas savosiomis.

Akimirksnį susiliejus jųdviejų burnoms viskas nurimo, tada Ričardo lūpos ėmė maldauti drebindamos širdį, karščiu alsuojantis ir meilikaujantis liežuvis ragavo, prašė prasiverti. Koks nepaprastas derinys. Tėja atsakė į plūstelėjusią šilumą praverdama lūpas, pritariamai pražiodama burną.

Ričardo liežuvis glostydamas įslydo gilyn, ir karštis pratrūko, kai ji pajuto geliantį pulsavimą, atkartojamą valdingo liežuvio antplūdžio ir pasitraukimo.

Ričardas ėmė, bet lygiai taip pat ir davė. Tėja jautė, kaip jis susilaiko. Jautė iš švelniai apglėbusių ir įsitempusių jo rankų. Tylios dejonės giliai gerklėje, kai nedrąsiai, ragaudama ir tirdama liežuviu, atsakė į jo bučinį.

Tėja tarytum sutirpo. Raumenys iš malonumo suminkštėjo, ir Tėja įsikibo į Ričardą, prisispaudusi pajuto, kaip užlieja džiaugsmas ir meilė, tarsi saulė apšviečia kiekvieną tamsią kertelę ir išsklaido šešėlius.

Galiausiai, nors pernelyg greitai, Ričardas atsitraukė, paleido jos lūpas ir atrėmė skruostą sau į krūtinę. Tėja girdėjo, kaip daužosi jo širdis. Plaka tuo pačiu pašėlusiu ritmu, kaip ir jos. Ričardas glostė jai plaukus švelniai, raminamai.

– Tai turėjai galvoje sakydama padoriai ? – pasigirdo ramus jo balsas.

Tėjos širdis truputėlį aprimo.

– Aš... taip... turbūt. Taip.

Jos pačios balsas niekingai virpėjo. Padoriai? Taip, o, taip! Jei padoru būti pasiglemžtai liepsnos, pažadintai gyventi ir pabudinti viltį, kuriai nebus lemta išsipildyti.

Tėja atsargiai įkvėpė pro skausmingą tumulą gerk­lėje.

– Ačiū, Ričardai. – Pagaliau balsas nebedrebėjo.

Troško, kad tą patį būtų galėjusi pasakyti apie kelius. Nieko nepaisydama Tėja švelniai stumtelėjo jo krūtinę, be žodžių paprašė, kad ją paleistų. Ji gali stovėti viena.

Turės stovėti viena.