Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Lordas Bleikharstas perėjo per kambarį, prisiartino prie auklės, įtartinai sučiaupusios lūpas, ir paėmė ryšulėlį ant rankų.

– Dėkoju, aukle. Pakviesime, kai jį bus galima nešti į vaikų kambarį.

– Taip, milorde. – Ji tūptelėjo ir išėjo.

Priežasties slopinamam auklės linksmumui nereikėjo ilgai ieškoti. Kai lordas Bleikharstas vėl atsigręžė į svečius, jo veidą nušvietęs neslepiamas, meilus pasididžiavimas skausmingai smigo į Tėją ir atvėrė žaizdas, kurios, ji manė, užgijo ir buvo pamirštos.

Niekas taip nežvelgė į jos vaiką.

– Maksai, galbūt... – prabilo grafienė, – galbūt teta Almerija norėtų jį palaikyti?

Jo šviesybė lėtai atsisuko į tetą.

– Almerija?

– Man... man labai patiktų, Maksai, – pasigirdo uždusęs, prikimęs, bejausmis balsas.

Lordas Bleikharstas pasilenkė ir rūpestingai perkėlė kūdikį jai į glėbį.

– Juk žinote, jam... jam galvutę reikia prilaikyti...

– Maksai, esu laikiusi kūdikius, – šiurkščiai paaiškino Almerija. – Tu buvai vienas iš jų. – Ji dirstelėjo į Breibruką. – Net jūs. Tiesą pasakius, – ji įtaisė kūdikėlį rankose ir truputėlį patraukė skaros kraštus, – vienintelė, kurio iš čia nelaikiau dar kūdikio, būtų Veritė.

Visi nutilo, kol Almerija tyrinėjo vaikelį. Atsargiu, grakščiu pirštu švelniai perbraukė, lūpos kamputis trūktelėjo.

Peilis dar giliau susmigo į Tėją. Niekas nesidžiaugė jos dukters gimimu. Kad ir nenoriai. Ji buvo paslėpta, pats jos gyvavimas paneigtas. Tėja skreite sugniaužė delnus prisiversdama nutaisyti ramų, mandagaus susidomėjimo kupiną veidą, kol jie laukė Almerijos žodžių.

– Ačiū, Maksai, – pasigirdo. – Nesuprantu, kaip gali būti, bet kreipinys proteta sendina nepalyginti labiau nei senele .

Lordas Bleikharstas šyptelėjo.

– Almerija, greičiausiai tas pro kaltas. Galiu jį paimti?

– Gali.

Jis pasilenkė ir be jokio vargo iškėlė mažąjį ryšulėlį.

– Tai, Maksai, – paskelbė Almerija, – labai sveikas ir puikiai išsivystęs vaikas. – Ji pasisuko į grafienę. – Verite, tau labai gerai pavyko. Tikrai labai gerai.

– Ačiū, teta, – padėkojo grafienė.

Almerija susiraukė.

– Verite, pats laikas liautis vadinus mane teta, jei malonėtum. – Mina pasidarė dar rūškanesnė. – Drįstu pripažinti, kad pernai išties kvailai elgiausi. Tikiuosi...

– Almerija, – sukuždėjo lordas Bleikharstas, – jūsų viešnagė čia – didžiulis malonumas mums. Daugiau nėra ką ir pridurti.

Almerija atrodė it mietą prarijusi.

– Maksai, esi labai dosnus. Ačiū.

Akimirką viskas sustojo, ir Tėja suvokė, kad, nors greičiausiai kils nesutarimų ir Almerija galbūt niekada iki galo nepripažins ledi Bleikharst, žaizda ėmė gyti, atsirado supratimas, kad šeima nebeiširusi.

Tėja nevalingai pastebėjo Ričardo žvilgsnį. Tylus pasididžiavimas, dėkingumas ir, o Dieve, kai kas dar, ko ji nedrįso įvardyti.

Kerus išsklaidė lordas Bleikharstas.

– Panele Vinslou, gal norėtumėte jį palaikyti?

Palaikyti kūdikį? Siaubas apėmė Tėją. Ji negali, tik ne kūdikį. Užtenka, kad dairosi į kiekvieną vaiką mąstydama, nuolat spėliodama, koks būtų jos vaikas... aukšta, šviesių plaukų? Išdykusi, klusni? Na, bet iš tikrųjų palaikyti kūdikį... Tik kad tai ji balsu tarė, kaip džiaugtųsi galėdama palaikyti vaikelį, tik įsivaizdavo, o lordas Bleikharstas jau lenkėsi, jos rankos pajuto svorį, svorį, kurio iki tol nejautė.

Koks mažytis.

Tėja laikė Ričardo sūnėną ir būsimą krikštasūnį, bet įstengė jausti tik įniršį. Ir skausmą. Įniršį, kad tai buvo iš jos atimta, kad... ne.

Ji nepyks. Juolab rankose laikydama vaiką. Kai ją apgaubė saldus pieno kvapas. Taip, skausmas gali likti. Bet ne kartus pavydas. Šis mažylis nieko nepadarė, kad to nusipelnytų. Tėja nukreipė mintis į smulkutį veiduką. Mažutis kumštukas buvo sugrūstas į burnytę, ir Tėja nusišypsojo žvelgdama į mieguistas, nematančias, mirksinčias akutes.

Džiaugsmas plūstelėjo į vidų ir apšvietė tamsiausias kerteles, sudegino viską savo kelyje. Tėja ėmė nevalingai palengva linguoti, ritmingai sūpuoti, ir nustebo, kad vaikelis užmigo, vis dar įkišęs kumštį į burnytę.

Ričardas stebėjo, kaip ją apima nuostaba, susižavėjimas, pagarbi baimė. Tą akimirką matė tai, ko troško sau pačiam. Ir Tėjai. Šis suvokimas sukrėtė jį iki pat gelmių, ir jis suprato, ką privalo daryti. Turi įtikinti Tėją, kad jos trokšta. Turi įtikinti, kad pasiūlymas susituokti, kai vėl piršis, susijęs visai ne su garbe ar galantiškumu, o su meile.

Staigus judesys patraukė Ričardo dėmesį. Jis dirstelėjo įkypai ir išvydo, kaip Almerija sausina akis. Teta pastebėjo jo žvilgsnį ir rūsčiai pasižiūrėjo grūsdama – tikrai ne kitaip – nėriniuotą nosinaitę į rankinuką.

– Turbūt kažkas atsklido iš sodo, – pabrėžė ji nirčiai, – arba dėl tų gėlių ant Makso stalo!

– Žinoma, Almerija, – rimtai sutiko jis, nedrįsdamas žiūrėti į Maksą.

Ričardas vėl pažvelgė į Tėją, vis dar palenkusią galvą prie kūdikio, glėbyje saugiai sūpuojančią ryšulėlį. Ir tas švelnumas jos veide, lyg laikytų savo pačios kūdikį.

Mintis, kad ji laiko savo vaikelį, jų vaikelį, smogė valdingo geismo banga. Susijaudinus kiekvienas kūno raumuo tapo plienu. Galėjo tik likti sėdėti krėsle. Jis geidė Tėjos. Savo glėbyje, savo lovoje. Savo gyvenime.

Tėja pakėlė akis, lyg Ričardas būtų ištaręs jos vardą. Atrodė apstulbusi, priblokšta. Ričardui toptelėjo, kad tikrai žino, kaip ji jaučiasi: tarsi visas jos pasaulis būtų apvirtęs aukštyn kojomis ir galbūt net išsivertęs gerąja puse į išorę.

Keistas garsas, atsklidęs iš Makso pusės, grąžino Ričardą į tikrovę. Atplėšęs akis nuo Tėjos jis susidūrė su savo brolio dvynio žvilgsniu. Linksmumo persmelktas suvokimas žybtelėjo gintarinėse akyse.

– Visada sujaudina, – burbtelėjo Maksas.

Lordas Viljamas Bleikharstas, deramai pakrikštytas ir sutiktas bažnyčioje, nuolat rėkė visa gerkle, kol džiaugsminga giminių ir sveikintojų minia juokdamasi išgužėjo iš bažnyčios.

Lordas Breibrukas, laikantis neramų krikštasūnį, atrodė ne juokais susirūpinęs.

– Ledi Bleikharst, prisiekiu, aš nieko nedarau!

Grafienė nusišypsojo.

– Štai. Aš...

– Duokš jį man, – liepė Maksas ir paėmė sūnų, o šis iškart riktelėjo garsiau.

– Krikštas, – tarė Ričardas stengdamasis nesijuokti, kol jie ėjo per šventorių. – Kažkur girdėjau, kad jei vaikai rėkia, vadinasi, velnias apleidžia juos.

– O tai verčia abejoti, kodėl per jūsų abiejų krikštynas Maksas rėkė, o tu – ne, – priminė Almerija itin santūriai.

Ričardas užspringo ir tučtuojau atsisuko pasidalyti juoku su Tėja, šviesiai mėlynos jos akys iš tikrųjų juokėsi. Akimirką lūpų kamputis kilstelėjo ir tuojau nušvitusi šypsena suspaudė Ričardui širdį, įnirtingai iškėlė užspaustus troškimus į paviršių. Tėja iš karto nusuko žvilgsnį.

Kaip ir visą praėjusią savaitę.

Nuo tos akimirkos bibliotekoje, kai jųdviejų žvilgsniai susidūrė virš kūdikio jos rankose, Tėja vengė jo. Na, ne visiškai, bet pasistengdavo, kad neliktų vienu du, nebūtų peršami vienas kitam.

Ji buvo žavingiausia, nuostabiausia iš visų svečių ir paskatino keletą Makso kaimynų pabrėžti, kad iš Londono juos pasiekę gandai labai perdėti.

Net dabar Tėja išmintingai šnekučiavosi su senąja ledi Aldikot, tikra keistuole, jei tokių dar esama. Senoji dama pastebėjo į jas nukreiptą Ričardo žvilgsnį ir supratingai nusišypsojo.