Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Spengė nejauki tyla, ir priblokštas senas veidas surūstėjo.

– Ko tu iš manęs nori?

– Labai nedaug. Seras Žilis Meisonas nutraukė mano brolio bylą. Vis dėlto jūs užuominomis ir paskalomis galite jį sužlugdyti. Jei paskleistumėte gandą, kad visa tai buvo klaida, nesusipratimas...

– Turbūt išprotėjai!

Tėja giliai įkvėpė.

– Tada neturėsiu kitos išeities, tik papasakoti visiems apie ginčo priežastį – tikrai žinau, kad skandalas jus sužlugdytų.

– Tave taip pat, – pabrėžė ledi Čeisvoter, nors atrodė, kad yra sukrėsta ir abejoja.

– Bet man tai nerūpi, – atkirto Tėja. – O jūsų sūnaus vardas bus suterštas. Turite dukrą ir privalote pasirūpinti geru jos vardu.

Ilgam stojo tyla.

– Tavo brolis, – galiausiai pasigirdo, – pasielgė garbingai, padarysiu, kas mano jėgoms, kad sustabdyčiau gandus. Tave tenkina?

– Taip.

– Tada leisk man pasakyti – tu užtraukei gėdą savo vardui, savo šeimai, savo kilmei. Atsakydama mano sūnui paversti tave sąžininga moterimi, užtraukei gėdą savo lyčiai. Buvai neverta mano sūnaus palankumo! Ir savo brolio!

Tėja atsistojo.

– Dar šis tas. Viename savo laiške užsiminėte apie vaiką. Du... dukrą...

Tėja nutilo, o ledi Čeisvoter akys suliepsnojo.

– Pripažįsti tai, ar ne?

Skausmas suspaudė Tėjai širdį.

– Man buvo pasakyta, kad vaikas mirė, bet dabar noriu išsiaiškinti tiesą. Tikiu, kad ji gyva, ir vos tik tai bus patvirtinta ir aš sulauksiu ataskaitos, jos vardu surašysiu testamentą.

– Fui! – nusispjovė ledi Čeisvoter. – Ir kas iš to? Tavo santuoka su Bleikharstu panaikins testamentą, būdama susižadėjusi su juo, teisiškai negali perduoti savo turto!

Tėja apie tai mąstė. Ir negimusiai jos vilčiai buvo suduotas mirtinas smūgis. Jei Bate gyvenantis vaikas jos...

– Nebuvo jokių sužadėtuvių. Ir niekada nebus. Įvyko nesusipratimas. Niekas manęs nesulaikys, aš vis tiek perduosiu turtą.

Ledi Čeisvoter nustėro.

– Nebuvo sužadėtuvių? Jis laukia tavęs apačioje. – Moters lūpos paniekinamai išsirietė.

– Ne, – sušnibždėjo Tėja. – Nebus ir vestuvių.

Ledi Čeisvoter toliau dėbsojo, ir Tėja gurktelėjo seiles. Skausmas, geliantis, sielvartingas skausmas, slypėjo senose akyse.

– Suprantu. – Ledi Čeisvoter gerklė trūktelėjo, delnai sterblėje susigniaužė. – Manau, neturiu teisės prašyti, bet galbūt atsiųstum man žinių apie vaiką... retkarčiais. Jei aplankytum ją.

– Aš... aš galėčiau, – sutiko Tėja apstulbusi, paskui, ne visai suvokdama kodėl, paklausė: – Norėtumėte ją pamatyti? – išvydusi apstulbusį senosios moters veidą, skubiai pridūrė: – Ne pripažinti, tiesiog pamatyti, jei viskas būtų apdairiai surengta?

Tyla išsitęsė ir užpildė tarp jųdviejų atsivėrusią prarają.

– Pagalvosiu. Viso geriausio, – galiausiai tarė ledi Čeisvoter.

Supratusi, kad susitikimas baigtas, Tėja pasisuko eiti.

Kai pasiekė duris, ledi Čeisvoter prabilo dar kartą:

– Aberfildas jau žino apie tavo ketinimus?

Tėja žvilgtelėjo atgal.

– Dar ne. Pasakysiu, kai turėsiu visą informaciją. Nenoriu jam suteikti progos dar kartą paslėpti vaiką.

Šiurkštus juokas išsiveržė senajai moteriai iš gerklės.

– Labai išmintinga. Apie ją sužinojau tik po vyro mirties. Radau Aberfildo laišką, bet jis atsisakė pasakoti. Pasakyk, jei pridarytų tau sunkumų. Dabar eik!

Durys užsivėrė Tėjai už nugaros. Ji pradėjo nenumaldomai virpėti priblokšta savo poelgio didybės. Viskas baigta. Deividas dabar saugus. Ledi Čeisvoter pripažino, kad jis elgėsi garbingai. Tėja prisivertė giliai kvėpuoti trokšdama sutramdyti drebulį. Ir pamažu jis aprimo. Nes pati sau liepė.

Ne tik Deividas saugus – rodos, tarp jųdviejų su ledi Čeisvoter atsirado keistas, nebylus supratimas. Tėja mintimis grįžo prie įžeistos išsigandusios moters, prieš porą savaičių atvykusios į Londoną. Ar ta moteris būtų galėjusi pasirodyti ledi Čeisvoter svetainėje, iškloti tiesą ir priimti tokį sprendimą?

Ji taip nemanė. Tai moteriai būtų buvę neapsakomai sunku susitvardyti ir prisidengti apgaulinga išore. Kažkaip ji atrado stiprybės. Ir drąsos ja pasinaudoti. Žėrinčios tamsios akys ir kreiva šypsenėlė švystelėjo Tėjos atmintyje. Ričardas. Jis niekada nesužinos, kiek daug jai padėjo – tiesiog būdamas draugas.

Ričardas laukė prieškambaryje, sėdėjo toje pat vietoje. Kai Tėja nusileido laiptais, jis žvilgtelėjo ir staigiai atsistojo. Akys tarsi tyrinėjo ją, viduje ir išorėje ieškodamos skriaudos pėdsako. Tada jis nusišypsojo.

– Žiežula įveikta?

Tėja papurtė galvą.

– Nevisiškai. – Nieko nereikėjo įveikti, nebent pačiai save. Todėl Tėja įsikibo į ištiestą ranką ir tarė: – Susitarti, pasirodo, lengviau.

Tamsūs antakiai išsilenkė.

– Dažniausiai taip būna. Eikš. Palydėsiu tave namo.

Tėjai kaip tik reikėjo pasivaikščioti, kad surikiuotų mintis. Ričardas nekalbėjo, bet ji jautė santūrią, gaubiančią ir beveik užvaldančią jo jėgą. Draugas. Ir daugiau, kažkas daugiau, ko niekaip nevalia pripažinti.

– Rytoj išvyksti į Bleiknį? – kai jie įsuko į Grovnerio aikštę, paklausė Tėja.

– Taip, – pašaipi gaidelė pasigirdo Ričardo balse: – Anot Makso, mano krikštasūnis stulbinamai greitai augai, ir aš paprasčiausiai privalau pamatyti.

Prislopintas juokas išsiveržė Tėjai iš gerklės.

– Žinoma.

Širdis sruvo krauju galvojant apie Bate gyvenantį vaiką, kurio niekas nenorėjo. Mergaitei gimus, visiems rūpėjo tik, kaip ją paslėpti. Net nuo motinos.

– O jūs su Almerija atvažiuosite kitą dieną. Labai lauksiu, – pasakė Ričardas ir švelniai pridūrė: – Tėja, nepergyvenk. Viską išspręsime. Apsvarstysime iki galo.

Lengva būtų priimti, ką siūlė Ričardas. Juk suprastų jos troškimą pirmiausia pasirūpinti vaiku?

Jei aplankysi ją... Ledi Čeisvoter žodžiai persekiojo Tėją. Ji mąstė tik apie tai, kaip užtikrinti vaiko saugumą. Vaikams reikia kur kas daugiau. Jos pačios tėvas ją saugojo – pagal savo elgesio taisykles atliko pareigą, ir ne tik. Dauguma tėvų būtų tiesiog ištrenkę ją lauk. Aberfildas bent jau pasirūpino jos pragyvenimu.

Saugumas ir patikimumas, bet jokios meilės.

Ar jos vaikui nereikia ko nors daugiau? Jei priimtų Ričardo pasiūlymą, ar jis leistų daugiau?

Keturioliktas skyrius

Ričardas atsipalaidavęs atsilošė krėsle, stovinčiame šalia stiklinių bibliotekos durų, o Makso spanieliai susirangę gulėjo prie kojų. Bleiknyje buvo nuostabus vakaras, durys į terasą plačiai atlapotos. Plūdo sutemų garsai: pelėdos ūkavimas, tylus prunkštimas ir trepsėjimas iš arklidžių. Nuo sodo sklido levandų, rozmarinų dvelksmas. Diena buvo šilta, o kvapai lūkuriavo pranašaudami ateinančią vasarą. Ričardas čia jautėsi laisvas. Šis namas, ypač šis kambarys, visą gyvenimą buvo jo namai. Iki dabar. Ak, bet jis vis dar jautėsi laisvai, tarsi būtų bičiuliškai bendravęs su senu pažįstamu. Kambarys vis dar svetingai jį sutiko, kaip ir pats

namas.

Bet šie namai jau ne jo, kad ir kaip juos mylėjo ir mylės. Prieš kurį laiką tai suprato. Protu suvokė tą dieną, kai Maksas paskelbė apie neišvengiamas vedybas su Verite. Širdimi pajuto, kai įsisąmonino brolio santuokos tikrumą.

Šiame name liks jo praeitis. Kitame turi būti kuriama ateitis. Namas Taringe jau įrengtas.

Nors Maksas su Verite visai netroško, kad jis išvažiuotų. Atvirkščiai, apsidžiaugtų, jei liktų. Ypač nuliūdo ir sunerimo Veritė dėl to, kad jis mano, esą ji nori, jog jis išvažiuotų.