Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Tu jam nepatinki, – šaltai pabrėžė ledi Čeisvoter.

– Jis ir neprivalo manęs mėgti, – atsakė Tėja. – Jūs taip pat.

Senos akys prisimerkė raukšlėtose duobutėse.

– Ne. Neprivalau. Mėgti tavęs. Reikia to ar ne. – Kartėlis perkreipė plonas lūpas. – O daug kas aiškina, kad yra penkiasdešimt tūkstančių gerų priežasčių, kodėl turėčiau mėgti. Ar bent pakęsti. Ką padarei jaunajam Bleikharstui? Spėju, jis atvažiavo su tavimi? Ar neužeis dar kartą man pagrasinti?

– Dar kartą?

– Nepasakė, ar ne? O, jis buvo užsukęs. Įspėjo mane, tarsi būtum tobula gėlelė puokštėje. Bet aš ir tu, panele Vinslou, žinome geriau, tiesa? Jis netrukus išsiaiškins tiesą.

– Su juo tai niekaip nesusiję, – tarė Tėja maudamasi pirštines. – Nors ir kaip būtų, Ričardas Bleikharstas jau žino tiesą, bet jums ir man teks viską išsiaiškinti.

Ledi Čeisvoter įsistebeilijo į ją.

– Dėl Dievo meilės, sėskis, mergaite! – piktai tėškė. – Visai nenoriu, kad surakintų kaklą žiopsant į tave! Ne. Palauk, – ji pritilo. – Smarkiai stuktelėk į duris. Kumščiu. Netoli rakto skylutės.

Mažumėlę sutrikusi Tėja pakluso. Prislopintas niurnėjimas kitoje pusėje ir tolstantys žingsniai daug ką pasakė apie ledi Čeisvoter įžvalgumą. Tėja dėbsojo į nesvetingą šeimininkę, ir jai nenoromis sukilo linksmumas.

– Nenutuokiu, kokie Almerijos Arnsvort tarnai, bet manieji – tikra landūnų šutvė! – bjaurėdamasi pripažino ledi Čeisvoter.

Linksmumas tik sustiprėjo ir sumišo su gailesčiu. Kitomis aplinkybėmis Tėjai būtų patikusi ši tiesmuka senoji moteris.

– Gali prisėsti ten. – Ledi Čeisvoter parodė į krėslą toli nuo sofos. – O tada pasakyti priežastį, kodėl reikalavai su manimi susitikti. Ir kodėl tai ne Ričardo Bleikharsto reikalas.

Tėja atsisėdo ir į senosios damos dėbsojimą atsakė dėbsojimu.

– Ledi Čeisvoter, aš nereikalavau. Tik užsukau pas jus šio to paaiškinti. O ponas Bleikharstas palydėjo mane kaip draugas.

Senolė šaižiai nusikvatojo.

– Draugas! Ak, ir tu nereikalavai? Tik nori kažką paaiškinti. – Ji patempė lūpą. – Net neįsivaizduoju, kaip, tavo galva, tai, ką pasakysi, galėtų paveikti mano nuomonę apie tave!

– Ponia, jūs klystate. Man mažiausiai rūpi, kokia bus jūsų nuomonė apie mane. Galite apie mane galvoti, ką norite.

– Tai ko, po velnių, nori iš manęs? – pratrūko senoji moteris.

– Noriu, kad išklausytumėte tiesą.

Šaltos akys sumigo į Tėją.

– Manai, kad tai pakeis mano nuomonę apie tave?

Tėja papurtė galvą.

– Ne. Jūs mąstote kaip ir mano tėvas. Per aštuonerius metus jo nuomonė nepasikeitė. Kaip ir jūs, jis turi penkiasdešimt tūkstančių priežasčių mane pripažinti. Deja, nė viena iš jų netinkama.

– Sunku įsivaizduoti! – nusišaipė ledi Čeisvoter. – Gerai, mergaite, kokia gi toji tiesa , kurią ketini pasakyti?

– Prieš aštuonerius metus, kai... – Tėja sunkiai nurijo seiles ir pamėgino dar kartą. – Prieš aštuonerius metus jūsų sūnus, gavęs mano ir savo tėvo sutikimą, man pasipiršo. Neturėjau nė septyniolikos.

Ledi Čeisvoter prunkštelėjo.

– Jei manai, kad jaunystė atleidžia...

– Iš pradžių aš neatsisakiau, – tyliai tarė Tėja primindama sau, kad senoji dama buvo Lalertono motina. – Bet nebuvau apsisprendusi dėl vedybų. Jis buvo gerokai vyresnis, todėl paprašiau laiko pagalvoti. Pažinti jį. Tik tiek.

– Šešiolikos turėjai suprasti, kad tavo tėvas žinojo, kas tau geriausia, ir dėkoti Dievui už garbingą partiją! – rėžė ledi Čeisvoter.

Tėja sugriežė dantimis. Daugelis laikytųsi tokios nuostatos. Kitko ji ir nesitikėjo.

– Kaip žinote, mano tėvas ir lordas Čeisvoteris buvo sukirtę rankomis dėl sąjungos, tėvas man pasakė, kad dėl visko susitarta.

– Taip ir turėjo būti! Didžiuojiesi žinodama, kad tavo nenuolankumas pražudė mano sūnų?

– Jis taip pat pasakė jūsų sūnui, – tęsė Tėja, – kad dėl šios partijos rimtai nuspręsta. Kad mane atves į protą. Po dienos ar kelių jūsų sūnus pakvietė mane pasivėžinti karieta. Kadangi paprašiau progos geriau jį pažinti, išvykau. Jūsų sūnus nuvažiavo keletą mylių, buvo jau vėlyva popietė, artinosi audra, nors nesilioviau sakiusi, kad esame per toli nuo namų ir reikėtų sukti atgal, jis nepaisė manęs, todėl buvome priversti ieškoti prieglobsčio užeigoje. Nebuvo kito pasirinkimo, tik likti ten nakčiai.

– Taigi tu susikompromitavai, – paniekinamai iškošė ledi Čeisvoter.

– Taip jis man sakė.

Tėja įsitvėrė savitvardos, ramybės, ledinių šarvų, kurie buvo vienintelė gynybos priemonė nuo deginančio pažeminimo ir dusinančio siaubo. Tai nutiko kažkam kitam – mergaitei, kurios nebėra, nepažįstamajai. Ji pasakoja kažkieno kito istoriją.

– Galbūt kvailoka, bet pasakiau, kad netekėsiu už jo, kad jei visa tai surengė tikėdamasis jėga gauti mano sutikimą, jam nepavyks. Nakčiai pasišalinau į savo kambarį su viena iš tarnaičių. Maniau, taip bus išvengta siaubingo skandalo.

– Apgalvojai viską, ar ne?

– Viską, išskyrus tai, kad jūsų sūnus papirks mergaitę, ir ji vidury nakties išeis iš kambario...

– Kokie paistalai!

– Ponia, jis tą pripažino. Didžiuodamasis. Tarsi būtų padaręs ką nors protingo. Kai tik mane išprievartavo.

Ji pasakė tai garsiai. Pirmą kartą ištarė garsiai. Iki tol baidėsi tikrojo žodžio. Net bjaurėdamasi savo minčių gūžėsi tyloje. Daugiau to nebus.

– Buvai susižadėjusi, – tarė ledi Čeisvoter gūžtelėjusi pečiais. – Be abejo, jam derėjo palaukti, bet kadangi tavo tėvas patvirtino partiją, kokią teisę turėjai?..

– Aš atsakiau jam, – Tėja prisivertė išlaikyti šaltą, ramų, nevirpantį balsą. – Atmečiau jo pasiūlymą, o kai suvokiau... kai pabudusi aptikau jį savo lovoje, aš stūmiau... aš stūmiau...

Ji užsikirto. Neįsileido persekiojančių niūrių ir baisių prisiminimų. Sunkus kūnas, sugniuždęs jos pastangas grumtis, delnas, užgniaužęs riksmus, pergalingas jo murmėjimas praskėtus šlaunis... ir skausmas, bauginantis pažeminimas, kol niekino jos kūną, greitai ir iki galo. Tėja nustūmė atsiminimus šalin. Atgal už ledinės sienos, kur jiems ir vieta.

– O, Viešpatie, mergaite! Kaip manai, kas atsitiko tokio, ko nebūtų įvykę jūsų vestuvių naktį? – Šie žodžiai ir nekantrumas priminė Aberfildą. – Nejau manai, kad dėl to būsiu geresnės nuomonės apie tave? Kvailiukė! Praradusi skaistybę su Naidželu privalėjai už jo tekėti! – ji pašaipiai patempė lūpą. – Niekas, žinodamas tiesą, nebūtų tavęs ėmęs, o jei manai, kad šia pasakaite paveiksi mano nuomonę, pasakysiu, kad nepataikei į taikinį.

– Ponia, kaip minėjau pradžioje, jūsų nuomonė apie mane nesvarbi.

– Tada dėstyk savo atvykimo tikslą ir baikime.

– Ponia, paklauskite savęs štai ko: kaip, jūsų nuomone, reaguotų kiekvienas garbingas vyras, išgirdęs, kad jo sesuo buvo išprievartauta?

Ledi Čeisvoter prasižiojo. Ir vėl užsičiaupė. Jos lūpos įsitempė.

– Suprantu. Vadinasi, tikiesi, kad sutiksiu su tokiu Naidželo elgesio paaiškinimu ir...

– Ne, – įsiterpė Tėja. – Nesitikiu. Net ir netrokštu. Apie mane galite galvoti, ką panorėjusi. Galite manyti, kad tai nebuvo išprievartavimas. Bet ar įstengiate pripažinti, kad Deividas patikėjo manimi? Kad mano brolis patikėjo, jog buvau išprievartauta, ir elgėsi atitinkamai? Klausiu jūsų dar kartą: kaip turėtų reaguoti garbingas vyras? Jūs turite dukrą – kaip būtų pasielgęs jūsų sūnus tokiomis aplinkybėmis?