Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Ak, panele! Ponas Bleikharstas ką tik papasakojo, kas atsitiko. Netrukus atneš padėklą su arbata. O jos malonybė siunčia savo uostomosios druskos!

Tėja nužiūrėjo buteliuką neslėpdama įtarimo. Ji nekentė tokių dalykų. Vis dėlto... nedrąsiai paėmė.

– Padėkokite jos malonybei ir patikinkite, kad išgėrusi puodelį arbatos atsigausiu.

– Taip, panele. Ir dar štai. Atėjo, kol jūsų nebuvo. – Tarnaitė iš prijuostės kišenės ištraukė laišką ir padavė.

Virpančiais pirštais Tėja paėmė laišką. Išvydo pažįstamą tvarkingą rašyseną – ponas Sidnemas.

– Dėkoju, Beke. Kol kas viskas.

– Taip, panele. – Bekė tūptelėjo ir išskubėjo iš kambario.

Tėja atplėšė laišką ir greitai permetė akimis. Kiek­vienas mažojo teisininko sakinys dvelkė nepritarimu, bet jis padarė, kaip prašomas. Susitikimas bus rengiamas po dviejų dienų. Pačiu laiku. Po dviejų dienų ji kaip tik išvyksta į Bleiknį.

Tėja apstulbo, kad abejonės išgaravo. Ne nuogąstavimai, tik abejonės. Ji privalo sužinoti tiesą. Šiandien vos nežuvo. Jei ne Ričardas, turbūt jau gulėtų negyva ir sustingusi gatvėje.

Mirties šmėkla slinkdama sujudino sijonus ir sukaustė iki pat širdies gelmių.

Jei ji turi vaiką, privalo juo pasirūpinti. Turi surašyti testamentą, bet reikia žinoti vaiko vardą. Tėjos protas atsisakė grimzti gilyn, nesileido svarstyti kylančios minties, kad sužinoti vaiko vardą pavojinga, nes gali ją grėsmingai paskatinti norėti daugiau...

Tryliktas skyrius

–Panele Vinslou. – Ponas Sidnemas išėjo iš kabineto pasisveikinti su Tėja. – Kaip suprantu, gavote mano žinutę. Panele, viskas sutvarkyta. Asmuo, kurio prašėte, jūsų laukia. Na, bet iš tikrųjų! Tai taip neįprasta! Jei išsakytumėte nurodymus, perduočiau, ir jums nereikėtų žemintis, o...

– Pone, – pertraukė Tėja, – prašiau jūsų surasti patikimiausią ir diskretiškiausią žmogų. Ar suradote?

– Na, taip, bet netinkama, kad ledi įsitrauktų į tokius...

– Pone, mano reikalas asmeninis. Todėl neturėčiau kartoti, kad jei sužinočiau, jog bent žodelis pasiekė lordą Aberfildą, pasiieškočiau kito išmanančio žmogaus tvarkyti savo turto.

– Ne, panele. Nors, be abejo, jo šviesybė būtų tinkamiausias asmuo...

– Ne. Jūs nuvesite mane pas šį džentelmeną ir paliksite mus.

Ponas Sidnemas, atrodė, visai tam nepritarė, bet pakluso ir palydėjo ją į kabinetą, kuriame laukė stambus vyriškis mažomis gudriomis akutėmis.

Jis atsistojo Tėjai įžengus į kabinetą.

Sidnemas sutriko, garbinga jo esybė akivaizdžiai sunerimo dėl tokios padėties.

– Aaa... Ruftonai, tai, ak...

Tėjai pagailo susigėdusio pono Sidnemo ir ji žengtelėjo priekin.

– Pone Ruftonai, aš panelė Vinslou. Kaip suprantu, galite man padėti. – Mažajam teisininkui ji tiesiog pasakė: – Dėkoju, pone Sidnemai. Palikite mus.

Kai jam už nugaros užsivėrė durys, Tėja tarė:

– Sėskitės, pone Ruftonai.

– Ačiū, panele, – padėkojo jis ir atsisėdo. – Nors nežinau, ar tikrai galėčiau jums padėti. Ponas Sidnemas atsisakė paaiškinti, ko pageidaujate. Pasakė tik tiek, kad kažkas nori mane pasamdyti. Privačiai.

– Taip yra todėl, – atsakė Tėja, – kad ponas Sidnemas nenutuokia, ko man iš jūsų reikia. Norėčiau, kad taip ir liktų. Paaiškinau, kad norėčiau pasamdyti seklį iš Lenktosios gatvės, kad tas vyras privalo būti be galo sąžiningas, patikimas ir diskretiškas.

Ponas Ruftonas atrodė patenkintas.

– Asmeninis reikalas, tiesa, panele?

– Labai asmeninis, – patikino Tėja.

Jis linktelėjo.

– Na, tada yra keletas dalykų, kuriuos iš pat pradžių privalote žinoti. Pirma, aš nepažeidžiu įstatymų. Antra, jei išsiaiškinsiu tai, kas pažeidžia įstatymus, būsiu įpareigotas pranešti. Trečia, visos numatytos išlaidos – kelionės ir panašiai – privalo būti padengtos iš anksto. Panele, prašyčiau atleisti, bet privalau galvoti apie šeimą.

Tėja linktelėjo.

– Labai gerai. Sutinku su jūsų sąlygomis. Mano sąlyga ta, kad jūs tiesiog niekam nieko apie tai nepasakosite. Išvadas man pranešite raštu.

Seklys su užsidegimu dirstelėjo į Tėją.

– Dar vienas dalykas, panele, – neabejokite, kad norite išsiaiškinti, nors ir kas tai bebūtų.

– Galvojau apie tai, pone Ruftonai. – Ji giliai įkvėpė. – Pageidauju, kad rastumėte vaiką. Me... mergaitę.

Vyriškis iškėlė ranką.

– Panele, nesvarbu, tai teisėta ar ne, aš – vedęs vyras, pats turiu vaikų. Nesivelsiu į tai, kas pakenktų vaikui!

Tą akimirką paskutinė Tėjos abejonė, ką čia daranti, išsisklaidė. Šiuo vyru ji gali pasikliauti.

– Gerai, – sutiko Tėja. – Paaiškinsiu, ko prašau, o jūs nuspręsite. Šiuo metu mergaitė mokosi privačioje panelės Deil Džentelmenų dukterų mokykloje Bate. Veikiausiai septynerių metų, gimusi... kovo pabaigoje.

Tėjai suspaudė širdį. Ji žinojo gimimo datą. Pernelyg gerai, bet gal ji buvo pakeista, kad būtų išvengta klausimų.

– Vardas? – ramiai paklausė Ruftonas.

– Jos inicialai SG, – atsakė Tėja. – Noriu, kad sužinotumėte kuo daugiau. Spėju, ją užaugino ponia Keitė Parsons iš Kelfildo Jorkšyre, nors pageidaučiau, kad patikrintumėte. Išsiaiškintumėte, jei galėsite, kur ji gimė, ir ar... – žodžiai įstrigo gerklėje, – ar ji laiminga.

Ar ji mano dukra... Negalėjo to pasakyti. Be abejo, Ruftonas sužinos užtektinai, kad ji suprastų. Vienaip ar kitaip.

– Jūs esate panelė Vinslou? – lėtai paklausė jis.

Tėja linktelėjo.

– Ką tai paaiškina?

Jis liūdnai pažiūrėjo į ją.

– Ne pirmas kartas, kai piniginga dama pageidauja sužinoti ką nors slapto. Kaip minėjau, nesivelsiu į nieką, kas galėtų pakenkti vaikui. Vaikas nekaltas, kad tėvas tinkamai juo nepasirūpino. Ne labiau, nei kalta pati motina.

Tėja suvirpėjo.

– Pone Ruftonai, labiausiai norėčiau būti garantuota, kad vaikui viskas gerai. Duodu žodį. Aš... aš noriu sužinoti, ar... ar kuo nors... kuo nors galėčiau padėti.

Po vakarykščio atsitikimo ji nebegali rizikuoti. Mirtis perspėjo šaltu kvėpavimu. Tik Ričardo drąsa ir staigi reakcija įsiterpė tarp jos ir mirties. Jei jos vaikas gyvas, privalo tai sužinoti ir surašyti testamentą... išdėstyti viską nepaisydama iššūkio baimės.

Ponas Ruftonas ilgai stebeilijo į Tėją, lyg būtų vertinęs, svėręs viską mintyse. Tėja jautė, kaip raudonis plūsteli į skruostus, tarsi tos gudrios akutės būtų įžvelgusios paslaptis. Ji išdidžiai atlaikė jo žvilgsnį.

Galiausiai seklys linktelėjo.

– Gerai, imuosi.

Palengvėjimo kupinas atodūsis išgąsdino ją pačią. Tėja net nesuvokė, kad buvo sulaikiusi kvapą.

– Puiku. Malonėkite paimti šiuos pinigus išlaidoms. Suma dosni, bet jei mažokai skyriau, privalote man pasakyti. Taip pat trys vardai: pribuvėjos, gydytojo ir pastoriaus, gyvenančių Vistove, netoli Kelfildo. – Tėja įteikė antspauduotą voką. – Galbūt jie suteiks žinių. Be abejonės, jūsų kelionės išlaidos bus padengtos, jei tektų ten važiuoti.

Ruftonas paėmė kapšelį su pinigais ir vardų sąrašą.

– Panele, man reikės adreso.

– Siųskite ataskaitą čia, – paprašė Tėja. – Ponas Sidnemas ją persiųs. Taip pat liepsiu jam sumokėti, kad ir kiek likčiau jums skolinga. Dar vienas dalykas...

– Panele?

– Pinigai kapšelyje – ne jūsų atlygis. Jį gausite iki paskutinio skatiko. Jei liks išlaidoms skirtų pinigų, galite su mano palaiminimu juos pasilikti.