Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Na, panele...

– Pasilikite, pone. Nupirksite ką nors žmonai ir vaikams. Man patiktų.

Jo akys susmigo į Tėją.

– Panele, neabejojate?

Tėja žinojo, kad klausia ne apie pinigus. Ji truputėlį kilstelėjo smakrą.

– Neabejoju, pone Ruftonai.

Išėjusi iš prieblandoje skendinčio pastato Tėja pastebėjo, kad dulksnoja, ir, prieš žengdama šaligatviu, apsižvalgė karietos. Ji stovėjo už poros metrų kitoje kelio pusėje. Arklys tolygiai kramsnojo iš abrakinės, o vežikas kirto savo priešpiečius. Tėja lengviau atsiduso, kad jis dar laukia, ir pasitaisė šydą. Nepanašu, kad galėtų ką nors sutikti, bet... Vos apie tai pagalvojusi išvydo aukštą, gerai pažįstamą figūrą, žirgliojančią šaligatviu jos link.

Šydo aptemdytos akys išsiplėtė, ir Tėja sustingo įpusėjusi lipti laiptais. Ką, po galais, čia daro Ričardas? Per pusryčius lyg ir užsiminė, kad eis į muziejų. Tėja mintyse paskaičiavo – muziejus ne taip ir toli. Akivaizdu, kad jis turi reikalų. Ačiū Dievui, dar viduje nuleido šydą. Ričardas nė už ką jos tokios nepažintų, greičiausiai net nedirstelėtų. Ir ko jam žiūrėti?

Tą akimirką Ričardas, pamatęs laukiančią karietą, nupėdino prie jos. Vežikas papurtė galvą ir, Tėjos siaubui, pasakė:

– Atleiskite, pone. Toji dama paprašė manęs palaukti. Netrukus turėtų pasirodyti kita karieta jums.

Ričardas atsigręžė pažiūrėti į ją. Tėja sustojo lyg stabo ištikta. Per tokį atstumą vargiai ją pažino... Taip, jis nusisuko ir pritariamai linktelėjo vežikui. Neskubėdama Tėja žengė šaligatviu, o Ričardas vėl nukreipė į ją žvilgsnį ir jam atvipo žandikaulis. Tada pasileido link jos įdėmiai spoksodamas.

Kaip, po paraliais? Iš ko atpažino. Neįmanoma!

Ričardas sustojo priešais įrėmęs žvilgsnį.

Geriausia gynyba...

– Labas rytas, Ričardai. Kas tave atginė? – paklausė Tėja.

Jis sumirksėjo.

– Čia tu! Kas atginė mane?.. Turiu pasirašyti dokumentus dėl namo. O tu? Gerai žinai, kad neturėtum čia būti be palydos.

Tėja iškėlė smakrą.

– Lankiausi pas savo advokatus, mano reikalai asmeniniai.

– Vis tiek derėjo pasiimti palydą, – pasakė Ričardas.

Tėja pasijuto sukrėsta, kad jis padeda įlipti į karietą.

– Mudu su dama pažįstami, – paaiškino vežikui. – Grovnerio aikštė, jei malonėtumėte. – Ir įlipo paskui ją.

– Ričardai...

Jis užtrenkė dureles.

–  Aš nieko neklausinėju tavęs apie tavo reikalus, – pabrėžė švelniai. – Tik kodėl važiavai be palydos.

Tėja prikando lūpą.

– Atsiprašau...

Didelė ranka apglėbė jos delną, o karieta pajudėjo nuo kelkraščio.

– Ne. Nereikia. Neturiu jokios teisės tavęs kvosti. Tiesa?

Ričardo balse suskambo apgailestavimas, ir Tėja instinktyviai įsikibo į jį pirštais, kai prisivertė pasakyti tai, ką privalėjo.

– Ne, – sukuždėjo ji.

Bet, ak, kaip troško, kad jis būtų kvotęs! Tai jau visai įmanoma...

Ričardas atsiduso ir paleido jos ranką. Tėja nusiminė ir padėkojo šydui už tai, kad pridengė, kai jai teko kalbėti.

– Ričardai, aš nevažiuoju tiesiai namo. Būk geras, paprašyk vežiko, kad nuvežtų mane į Pusmėnulio gatvę, o paskui tave į Grovnerio aikštę.

Ričardas apstulbo, bet iškišo galvą ir šūktelėjo vairuotojui pakeisti kryptį.

– Klausau, pone.

– Tėja, Pusmėnulio gatvė?

Ji linktelėjo sėdėdama šalia.

– Taip. Aš privalau.

– Tėja...

– Ne, Ričardai! – pratrūko ji. – Nesakyk, kad negaliu, neprašyk, kad leisčiau tau su tuo susitvarkyti. Tai... tai yra tas, ką privalau padaryti. Ir dėl savęs, ir dėl Deivido. Viena. Reikia pamėginti ir įsitikinti, kad ji niekada taip nebepasielgs.

Tėja atsigręžė ir kilstelėjo rankas prie šydo. Ričardo stebima pakėlė audeklą, tada užvertė ant skrybėlaitės. Mėlynos akys, iškeltas smakras ir tvirta lūpų linija atskleidė ryžtą.

– Viena?

Nejau Tėja nesupranta, kaip jis jaučiasi? Kad trokšta įsiterpti tarp jos ir viso pasaulio? Tarp jos ir visko, kas galėtų ją įskaudinti: ar tai būtų pasibaidęs arklys, ar ledi Čeisvoter. Dabar toji moteris turėtų žinoti, kad bandymas sužlugdyti Vinslou ir Tėją nepavyko. Ričardas sau tarė, kad ledi Čeisvoter vargu ar įskaudintų Tėją, būtų jis kartu ar ne. Tik kad... kad negalėjo pakęsti minties, jog jai vienai teks stoti prieš senąją žiežulą, susidurti su ledi Čeisvoter pykčiu ir pagieža. Ričardas dar kartą dirstelėjo į Tėją ir prisiminė... yra dalykų, tokių dalykų, kuriuos privalu įveikti...

– Viena, – pakartojo Tėja baigdama Ričardo mintį ir droviai siektelėjo jo rankos.

Ričardas tučtuojau švelniai sugriebė jos delną.

– Bent jau tiek esu jai skolinga, – pripažino tyliai.

Sukirbėjo įniršis.

– Tu nieko jai neskolinga! – nirčiai priminė Ričardas gniauždamas jos ranką. – Tai ji tau skolinga, be to, dar ir atsiprašymą!

Tėja krestelėjo galvą.

– Ne, Ričardai. Viskas įvyko ne dėl jos kaltės, nors ne visai dėl mano. Ar Deivido. Ji mažiausiai kalta.

Tėja taip pat tvirtai spustelėjo jam ranką, ir Ričardas sutramdė troškimą įsitraukti ją į glėbį ir bučiniais numaldyti pasipriešinimą, būgštavimus.

– Prašai, kad tau vienai leisčiau eiti į žvėries irštvą?

Tėjai tai svarbu. Jis suprato. Nuožmus ryžtas stovėti neįsipareigojusiai ir nepriklausomai, bet nereiškia, kad privalo tai padaryti viena.

Tėja linktelėjo.

– Ne todėl, kad nepasitikiu tavimi. Tai vienas tų dalykų, kuriuos...

– Reikia padaryti pačiam, – už ją baigė Ričardas. – Tėja, neturiu jokios teisės prašyti, bet ar neprieštarautum, jei eičiau drauge... – Matė, kaip ji žiojasi priešgyniauti. – Ne, – greitai pridūrė, – ne susitikti su ja. Tik leisk tavęs palaukti apačioje. Kad ir ką privalai jai pasakyti, liks tarp judviejų. Nelauksiu ataskaitos, – jis kreivai šyptelėjo, – nei esi man skolinga, nei man tokios reikia. Kaip kažin ką, elgiesi teisingai, tik leisk man palaukti. Kaip draugui. Nieko daugiau.

Ričardas nė nesuvokė, kaip paprastas prašymas paveikė Tėją.

– Kaip draugui? – sukuždėjo ji.

Ričardas nieko nereikalavo. Tik kad leistų vėl būti jos draugu. Savotišku sekundantu. Nes tai jos mūšis – nuo pradžios iki pabaigos.

Kai privažiavo Pusmėnulio gatvę, Ričardas truputėlį prilaikė Tėją, kol išlipo iš karietos.

– Tėja, tavo šydas.

Ji grįžtelėjusi pažiūrėjo tiesiai į jį.

– Dabar man jo nereikia.

Dėl tavęs. Bet to nepasakė. Pati nesuprato. Į ledi Čeisvoter namus ketino žengti prisidengusi šydu. Net pati neprisiminė kodėl. Nebuvo reikalo slėpti šio apsilankymo. Niekada ir nereikėjo, tai buvo tik jos pačios bailumas.

Kopdama laiptais Ričardo pašonėje ir skambindama varpeliu Tėja suvokė, kad dabar jai nereikia šydo. Ne todėl, kad Ričardas šalia. Dėl to, kad nepalaužiamas jo pasitikėjimas parodė, jog nebūtina slapta sėlinti į ledi Čeisvoter namus. Ji atliks pareigą nesislapstydama, o jei ledi Čeisvoter atsisakys ją priimti, galės tai ir padaryti – viešai.

Kai durys atsidarė, Tėja giliai įkvėpė ir labai aiškiai tarė liokajui:

– Panelė Vinslou. Pasimatyti su ledi Čeisvoter.

Tėją palydėjo į svetainę.

– Panelė Vinslou, miledi.

Už nugaros trinktelėjo durys.

Ledi Čeisvoter sėdėjo ant sofos su mažučiu juodu mopsu, šis amsėdamas stryktelėjo ir urgzdamas nuskuodė prie viešnios. Tėja stovėjo nejudėdama ir laukė, kol šunytis prisiartino ir apuostė jos sijonus. Tada pasilenkė ir ištiesė vos sugniaužtą delną. Mopsas pauostė, iššiepė dantis ir spruko pas šeimininkę.