Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

–  Ričardai! – riksmas išsiveržė Tėjai iš gerklės pajutus, kaip dvikinkės smūgis sudrebino ją saugantį Ričardą. Ji pamatė, kaip, nublokštas šalin ir išsuktas lyg skudurinė lėlė, jis tėškėsi į grindinį.

Širdis apmirė. Tėjai atrodė, kad praėjo visa amžinybė. Ji žiūrėjo, kaip jis nejudėdamas guli ant dulkėto šaligatvio užmerktomis akimis, skrybėlė voliojasi netoliese.

Ne. Tik ne Ričardas. Ne jis. Dieve, kodėl leidai jam?..

Siaubas, kančia, įniršis – viskas sukilo, kai Tėja atsitraukė nuo sienos ir pritūpė šalia.

Užsimerkusiam Ričardui iš lūpų išsprūdo baisiai nepadorus ir, kaip Tėja įtarė, gana vaizdingas posakis. Tai buvo patys mieliausi kada nors jos girdėti žodžiai, ištarti balsu, kuriame atsispindėjo susierzinimas ir nepasitenkinimas, o ne kas nors blogesnio.

Rudos akys atsimerkė, ir Ričardas pamėgino atsisėsti. Tėja padėjo jam, rūpestingai nuvalė dulkes neįstengdama suvaldyti drebančių rankų. Apspitusios minios tarsi nebuvo, susijaudinimo šūksniai ir niurnėjimas tapo bereikšmiu gausmu.

– Ar tu... ar tu sužeistas? – išspaudė Tėja. – Tavo koja...

– Mano koja gerai, – sumelavo Ričardas, nors skaudėjo velniškai. – Ir aš visai nesužeistas, – užtikrintai atsakė. – Bent jau tos vietos, apie kurias galiu kalbėti, – pridūrė šyptelėdamas. – Tik pasakysiu, kad porą dienų negalėsiu lankstytis ir galbūt patogiai atsisėsti.

Tėją apėmęs palengvėjimas atpalaidavo ledines siaubo letenas. Ant Ričardo skruostikaulio juodavo purvo dėmelė. Ji nusimovė pirštines, virpančiais pirštais beprasmiškai mėgino valyti. Ir suvokė, kad purvas – tik dingstis, jai reikėjo paliesti Ričardą, paliesti šiltą, gyvą odą, įsitikinti, kad jis gyvas, kad niekas jo neatėmė.

Vargiai suvokdama, ką daranti, Tėja klaidžiojančiais pirštais pajuto skruosto šiurkštumą, tvirtą žandikaulio liniją... o tada kietų šiltų lūpų prisilietimą. Kvėpavimas ėmė trūkčioti – Ričardas pasuko galvą pabučiuoti jai pirštų... Pojūčiai nuvilnijo jos kūnu... tokia paprasta, nekalta glamonė, išlaisvinusi karščio ir tramdomo geismo bangą.

Tėja pamažu atitraukė ranką nepaleisdama jo iš akių.

Ričardas visaip mėgino atsistoti. Daugybė rankų, be pačios Tėjos, suskubo pagelbėti. Jis į nieką nekreipė dėmesio. Be jokio paaiškinimo ar atsiprašymo, žiopsant miniai, jis rankomis apsivijo Tėją ir sulaikė.

– O tu? Nesužeista? – balsas buvo kimus ir sukrėstas, kokio jai dar nebuvo tekę girdėti.

– Ne. Tavo dėka.

Ričardas ją išgelbėjo. Rizikuodamas savo paties gyvybe. Apsaugodamas savo paties kūnu. Ir dabar vis dar dengė ją savo kūnu, ramino blėstančią baimę, drebulį, kurio pati nepajėgė suvaldyti. Baimę ne dėl savęs, o išgyventą tą siaubingą akimirką, kai manė, kad jis miręs. Kad netoli mirties.

Tėja jautėsi saugi, besąlygiškai saugi Ričardo glėbyje. Daugiau nei saugi. Jausti tvirtą jo kūną – iki tol neįsivaizduotas džiugesys. O prisiminus, kaip tas kūnas spaudė prie sienos visu svoriu... karštis giliai ir paslaptingai susitvenkė viduje.

Tėja pasidavė nuostabiam jausmui laikyti pačiai ir būti laikomai kito žmogaus glėbyje. Nemanė, kad būtų įstengusi paleisti Ričardą.

Bet ji privalo. Žinoma, privalo.

Ričardas pajuto, kaip prie jo prisiglaudusiame minkštame kūne ėmė kilti įtampa. Ką, po velnių, jis daro leisdamas sau apkabinti Tėją Vinslou perpildytos gatvės viduryje? Paleido ją, nors kiekviena gysla priešinosi. Na, ne visai paleido. Viena ranka laikė apglėbęs Tėją tikindamas save, kad tai – tik galantiškas gestas. O ne klaikus įsitikinimas, kad paleidęs prarastų ją amžiams.

Prarasti Tėją... Ričardui susitraukė skrandis.

Stambus vežikas atsiskyrė nuo susirinkusios minios ir ištiesė ranką. Ričardas tučtuojau ją paspaudė.

– Vyruti, esi nelemtas didvyris, – pasveikino vežikas. – Šokit į mano vežimą ir mudu su senuoju kuinu saugiai nugabensim jus abu namo. Už tai neimsiu nė skatiko. Negalima mergaitei eiti pėsčiomis po tokio įvyko.

Vežiko nuomonė buvo visiškai teisinga.

Tėja nė kiek neprieštaravo sodinama į karietą. Nepaprastas reiškinys, kurį Ričardas nedvejodamas priskyrė Tėjos rūpinimuisi juo. Pats jautėsi ganėtinai gerai, nors ir apsibrozdinęs, apdaužytos vietos sparčiai tino, bet priblokštos Tėjos žvilgsnis... šokas. Puodelis arbatos ir pyragaitis – kaip tik to jai reikia.

Kažkas Ričardui padavė dulkėtą, aplamdytą skrybėlę ir jis, įlipęs į karietą, uždarė dureles. Patikrinęs, ar jiems patogu, vežikas įsitaisė ant pasostės ir pajudėjo.

Saugi. Ji saugi. Mintis, kad galėjo prarasti Tėją, trankėsi galvoje drauge su kūno, prispausto tarp jo ir sienos, prisiminimu... prarasti ir niekada vėl nepatirti saldaus džiaugsmo ją apkabinti, lėtai, geidulingai mylėti, jausti jos atsaką... ir žinoti, kad ji amžinai jo... Dabar tikrieji jausmai sukosi visu smarkumu, taip nelauktai ir netikėtai. Jis tikrai myli Tėją Vinslou. Greičiausiai seniai myli, nes niekaip nesupranta, kada pasikeitė jo jausmai. Kaip ir Maksas nepastebėjo, kada įsimylėjo.

Nors dabar akivaizdžiai tai regėjo.

Jis norėjo vesti Tėją. Ir viskas. Jis geidė jos. Taip pat troško su ja praleisti visą likusį gyvenimą. Du papildomi troškimai šalia santuokos.

Sukrėstas Ričardas pažvelgė tiesai į akis – jis myli Tėją. Stipriai, neginčijamai.

Nepajėgdamas ištverti, pričiupo save siekiant Tėjos rankos – privalėjo ją paliesti. Akimirką jos plaštaka gulėjo ramiai, o paskui tokiu meiliu judesiu, kad Ričardui net užėmė kvapą, pasisuko jo delne, ploni pirštai susinėrė su jo ir susikabino, lyg Tėjai taip pat būtų reikėję prisilietimo teikiamos paguodos.

Ričardas atsilošė sėdynėje, užsimerkęs nuvijo put­lių rožinių truputėlį pravertų lūpų vaizdą ir sugriežė dantimis trokšdamas prisitraukti Tėją ir apglėbti, įsisiurbti į tas lūpas, užvaldyti tą burną taip, kaip geidė užvaldyti ją, jos kūną ir sielą. Per anksti. Būtų per anksti dar kartą pasipiršti. Ir jis nedrįs išlaisvinti savo poreikių, kol nesutiks už jo ištekėti.

Tėja pasitikėjo juo, jis patiko jai. Dabar privalo išmokyti Tėją jo geisti.

Kai pasiekė Grovnerio aikštę, Tėja pasišalino į savo kambarį. Jos protas atsisakė veikti, pasiklydo kažkur tarp sukilusios baimės ir sukrečiančių prisiminimų, kaip Ričardas laikė ją saugiai įkalinęs, kaip jos pačios kūnas apstulbęs maištavo, Ričardo lūpos ant jos pirštų, ranka siekia jos paguodos važiuojant atgal namo. Beprotybė. Jis būtų apgynęs bet kurią moterį. Juk ji nėra išskirtinė.

Tai nė kiek nepadėjo. Mintis, kad Ričardas iš tų galantiškų kvailių, besąlygiškai rizikuojančių savo galva dėl kito, tikrai neliūdino Tėjos.

Ričardas – garbingas vyras. Greičiausiai iškilus būtinybei būtų prie tos sienos priplojęs ledi Džersi arba indų plovėją.

Ar būtų pabučiavęs jai pirštus?

Kvailas klausimas. Nei ledi Džersi, nei indų plovėja nebūtų glosčiusios Ričardui skruosto, o ir jai pačiai nederėjo. Jis buvo malonus. Jie abu patyrė šoką. Jo švelnumas nieko daugiau neatskleidė. Nėra ko bijoti...

Ne. Tėja nusisegė peleriną. Ji nebijojo Ričardo. Baiminosi, kad neturės stiprybės atsisakyti, jei iš tikrųjų dar kartą pasipirštų.

Nepasipirš. Kuo aiškiausiai pasakė, kad jo nedomina jos kraitis. O vyrai neįsimyli savo vaikystės draugių, kurios garsėja kaip suviliojančios ir pametančios jaunikius.

Ir gerai. Nes negalėtų tekėti už Ričardo.

Pasigirdo beldimas į duris ir įėjo tarnaitė.