Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Nepateikiau. Iki tol Lalertonas su mano šeima viešėjo užmiestyje. Kilo triukšmas, kad jų nebuvo ištisą naktį, o jis grįžo į miestą. – Jis žvilgtelėjo į Tėją. – Iš pradžių mano sesuo nieko nesakė. Nieko. Kol mūsų tėvas pranešė, kad liepė Lalertonui grįžti su specialiu leidimu ir kad ji dabar neturinti kito pasirinkimo. Ji išbėgo iš kambario. Aš nusekiau iš paskos, kad įkrėsčiau sveiko proto. – Jis užsikirto ir nurijo seiles.

– Tada ir papasakojo, kad buvo išprievartauta? – pasiteiravo seras Žilis.

Vinslou linktelėjo.

– Daugmaž. Pastebėjau mėlynių ant jos riešų ir vieną ant skruosto.

Klaikus urzgesys išsiveržė Ričardui iš gerklės.

Vinslou dirstelėjo į jį.

– Kaip tik taip.

– Ką tada darėte? – neatlyžo seras Žilis.

Bedžiaugsmis šypsnys perkreipė Vinslou lūpas.

– Išvykau paskui į miestą ketindamas padaryti iš jo košę! Kai atvažiavau, Lalertono nebuvo namie, tarnas pranešė, kad pietauja su Foks-Hitonu, todėl nulėkiau pas juos.

Teismo pareigūnas pasisuko į serą Fransį.

– Ar galite tai patvirtinti arba paneigti?

Seras Fransis linktelėjo.

– Žinoma. Vinslou atvyko pas mane įsiutęs ir prasibrovė pro tarną. Kilo muštynės, Lalertonas gavo į akį ir neteko kelių dantų.

Ričardui nepavyko nuslopinti pritariamo burbėjimo ir pareigūnas pervėrė jį niauriu žvilgsniu.

– Ar ponas Vinslou kaip nors paaiškino, kodėl įsiplieskė kivirčas?

– Nepaaiškino, – atsakė seras Fransis. – Lalertonas – taip pat. Jis įžeidžiamu tonu pasakė Vinslou, kad susitiks su juo, ir viskas. Vinslou išvadino jį prakeiktu kvailiu ir...

– Prašyčiau atleisti? – pertraukė seras Žilis. – Ką pasakėte?

– Vinslou išvadino jį prakeiktu kvailiu?

– Taip. Gerai. Tęskite.

Seras Fransis trūktelėjo pečiais.

– Nedaug turiu pridurti. Lalertonas apkaltino jį bailumu kautis dvikovoje, tada Vinslou dar užgaulesniu tonu priėmė iššūkį ir pridūrė, kad jo sekundantas užsuks manęs. – Jis linktelėjo į lordą Breibruką. – Breibrukas pasirodė kitą rytą. Nė vienas iš vyrų nebuvo linkęs nusileisti, dvikova įvyko, Lalertonas buvo užmuštas. Tiek lordas Aberfildas, tiek lordas Čeisvoteris nusprendė neprasitarti apie šį reikalą. – Jis sudvejojo, paskui pasakė: – Tiesą sakant, nors ir įtariau, iki šiol tikrai nežinojau, kas sukėlė Vinslou ir Lalertono kivirčą.

– O jūs, lorde Breibrukai? Ką galėtumėte pridurti prie šio pasakojimo?

Sero Žilio balsas skambėjo abejingai, bet Ričardas matė, kaip sutrūkčioja burnos kamputis.

Breibrukas gūžtelėjo pečiais.

– Ką galėčiau pridurti? Neką, pone. Kitą ankstyvą rytą Vinslou užsuko pas mane prašyti, kad atstovaučiau jam. Pasakė, kad nieku gyvu neatsiprašys ir kad mums būtina pasirūpinti gydytoju. – Jis dirstelėjo į Tėją, tada tarė: – Kaip ir Foks-Hitonas, turėjau įtarimų dėl ginčo priežasties, ypač kai panelė Vinslou dingo iš aukštuomenės. Niekam neprasitariau apie savo įtarimus. – Jis žvilgsniu atsiprašė Ričardo.

Ričardas pritariamai linktelėjo. Vargiai galėjo dėl to kaltinti Džulijaną.

– Kaip jau sakė Foks-Hitonas, – tęsė Breibrukas, – mes surengėme susitikimą. Abi kovojančios pusės iššovė beveik tą pačią akimirką. Vinslou buvo sužeista kairė ranka, Lalertonui kulka pataikė į šlaunį ir perkirto arteriją. Gydytojas nepajėgė sustabdyti kraujavimo.

Minutėlę stojo tyla.

– Ponas Lalertonas šovė ne į orą? Nusitaikė? – pasiteiravo seras Žilis.

Breibrukas apsikeitė žvilgsniais su seru Fransiu.

– Sakau savo nuomonę. Kairė pusė, ties širdimi – taip. Jis prašovė vos porą colių. Foks-Hitonai?

– Sutinku, – tarstelėjo seras Fransis. – Retkarčiais jis tapdavo nevaldomas, tąsyk taip ir buvo. Galiu pridurti, kad visaip stengiausi atkalbėti nuo dvikovos baimindamasis, kad yra tvirtai pasiryžęs nušauti Vinslou. Jis neklausė, todėl susitariau dėl dvikovos su Breibruku.

– O jūs, Vinslou, jei Lalertonas nebūtų metęs iššūkio ir atsiprašęs?..

Seras Žilis įdėmiai tyrinėjo Deividą.

Jis prikando lūpą.

– Koks būtų buvęs pasirinkimas? Jei jis būtų atsisakęs, būčiau sutikęs, o susidūręs su juo neturėjau kitos išeities, tik šauti. Sužeisti, – tarė, paskui karčiai pridūrė: – Padėjo tai mano seseriai ar ne, jau kitas reikalas.

Stojo tyla, ją drumstė tik sero Žilio pirštų barbenimas į rašomąjį stalą, jam kaktoje įsirėžė raukšlės.

– Jei tai būtų pasiekę teismą, – galiausiai prabilo jis, – greičiausiai jūs, Vinslou, būtumėte išteisintas. Dvikovos gal ir uždraustos, bet labai maža tikimybė, kad būtumėte nuteistas, ypač sužinojus konkrečią priežastį, – jis žvilgtelėjo į Tėją, – ir apsvarsčius faktą, kad iš tikrųjų ne jūs metėte iššūkį. Todėl reikia daryti išvadą, kad pagrindinė priežastis, kodėl viskas buvo nuslėpta, ta, jog stengėtės išsaugoti panelės Vinslou reputaciją. Aš teisus?

Vinslou linktelėjo.

– Taip, pone. Mano tėvas nuogąstavo, kad net jei pavyktų nepaminėti sesers vardo, su tuo susiję spėliojimai sužlugdytų ją ir šeimą. Čeisvoteris jam pritarė. – Deividas patempė lūpą. – Jis taip pat bijojo skandalo, jei kas nors netyčia būtų iškilę į viešumą. Jo sūnus nebūtų itin palankiai apibūdinamas.

– Tokiomis aplinkybėmis, – tarė seras Žilis, – nors toli gražu nepritariu šiai aferai, nematau prasmės tęsti nagrinėjimo. Patraukdamas jus į teismą, nors neabejotinai būtumėte išteisintas, sužlugdyčiu jūsų seserį.

Jis meiliai pažiūrėjo į Tėją.

– Panele Vinslou, gerbiu jus, kad išdrįsote šiandien ateiti ir viską man papasakoti. Atsižvelgdamas į tai, kad nei seras Fransis, nei lordas Breibrukas per aštuonerius metus apie savo įtarimus nešnipštelėjo nė žodelio, manau, galite neabejoti begaliniu jų atsidavimu. Aš pats prisiekiu, kad nė vienas žodis, ištartas šioje apklausoje, neišsprūs man iš lūpų.

– Tai... Deividas yra laisvas? – paklausė apstulbusi Tėja.

Seras Žilis linktelėjo.

– Visiškai laisvas.

Jie visi, išskyrus lordą Breibruką, kuris atjojo raitas, susigrūdo į sero Fransio karietą ir grįžo į centrą. Pokalbis nesimezgė. Tėja nepajėgė kalbėti.

Seras Fransis padėjo jai išlipti ir palinko prie rankos.

– Kaip suprantu, panele Vinslou, netrukus vyksite į Bleiknį?

– Taip, pone. – Jam, be abejonės, palengvės, kad ji nebesimatys su Diana.

Jis nusišypsojo.

– Smagios viešnagės. Galbūt, kai grįšite, papietausite su Diana ir manimi?

Tėjai atvipo žandikaulis.

– Pone?

– Praneškite Dianai, kada grįšite į miestą. Viso geriausio.

Kartu su ja ir Ričardu iš karietos išlipęs Deividas ištiesė Foks-Hitonui ranką.

– Dėkoju, Foks-Hitonai.

Foks-Hitonas ją paspaudė.

– Nėra už ką, Vinslou. Tas reikalas metų metus man nedavė ramybės. Džiaugiuosi, kad pagaliau sutvarkyta.

Karieta nuriedėjo tolyn, Ričardas, Deividas ir Tėja susižvalgė. Deividas atsiduso.

– Verčiau eisiu ir nuraminsiu tėvą, kad jo įpėdinis nekybos pakartas ir nespruks visam laikui į žemyną. – Jis suspaudė Tėją glėbyje. – Tau tikrai nereikėjo dėl manęs to daryti.

Ji pakratė galvą.

– Kaip ne?

Jis atrodė suglumęs.

– Taip, gerai. – Deividas atsigręžė į Ričardą. – Palieku ją su tavimi. Ačiū, Bleikharstai. Už viską. Ir siūlyčiau sustiprinti savo įtaką Tėjai!