Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Tėja, nebereikia. Tai... neprotinga, – balsas taip pat skambėjo neįprastai, nenatūraliai.

Ričardas teisus. Neprotinga. Tai – beprotybė.

– Labanakt, Ričardai.

Jis apsisuko eiti. Paskui atsigręžė.

– Tėja, man nederėjo tavęs bučiuoti. Tikiuosi, tu ne...

– Ričardai, aš puikiai supratau, – pertraukė ji, – kad tavo pasiūlymas tuoktis nebegalioja. Nesibaimink, kad aš ką nors netinkamai supratau.

Akimirką atrodė, kad Ričardo žandikaulis trakštelėjo. Tada jis atsargiai prabilo:

– Tikiuosi, nemanai, jog pabučiavau tave dėl to, kad tai, ką papasakojai, pakeitė mano požiūrį į tave. Arba kad ketinau tuo pasinaudoti! – Ričardas rūsčiai nužvelgė ją. – Tu baisiai prastos nuomonės apie mane!

Jis apsisuko, nužingsniavo prie durų ir išėjęs pagirtinai ramiai jas užvėrė, nors buvo beprarandąs kantrybę.

Po šimts velnių, po šimts velnių ir net visus du šimtus velnių! Retai taip sapaliodavo.

Ričardas nenoromis išėjo iš Tėjos kambario jausdamas dilgčiojantį jaudulį ir vogčiomis nužvelgė koridorių. Atsispyrė pagundai trenkti durimis. Visai nereikia, kad kas pastebėtų išeinantį vienais naktiniais baltiniais ir chalatu. Tada Almerijai net visų šventųjų draugija neatrodytų globėjiška, ką jau kalbėti apie stiklinę karšto pieno. Nutemptų juos prie altoriaus dar nespėjus nudžiūti rašalui specialiame leidime. Vienas Dievas padėtų, jei pričiuptų jį, bučiuojantį Tėją! Kas, po paraliais, jam užėjo?

Ričardas pasiekė savo kambarį, nusviedė chalatą ant kėdės ir griuvo į lovą.

Nusikeikė ir niuktelėjo pagalvę. Žinojo, kas užvaldė: liepsnojanti lyg deglas aistra. Galėjo padėkoti gailestingajam Dievui, kad Tėja buvo pernelyg susikrimtusi ir to nepastebėjo.

Tik dėl to iš tikrųjų jos nepabučiavo. O kaip geidė. Velniškai. Geidė ir kitko: tylių aimanų, švelnaus kūno, judančio po savimi... Klaikus maudžiantis jaudulys vertė atkreipti dėmesį, kad apie aistrą Ričardui nereikėtų mąstyti būtuoju laiku. Vis dar jos troško.

O Tėja, akivaizdu, net nenutuokė, kaip jį veikia. Dar kartą nusikeikęs Ričardas pakilo užpūsti ant naktinio stalelio degančios žvakės. Ir gerai, kad nenutuokė. Po Danheiveno... Ar ne todėl sapnavo košmarą? Ričardas susiraukė. Jei ištvirkėlis Danheivenas šniukštinėtų aplink, visiems sapnuotųsi košmarai.

Velniai griebtų! Kaip tas pataikūnas galvijas troško priversti Tėją ištekėti?

Geriausiu atveju tyčia mėgino ją žeminti kitų akivaizdoje. Suteršti jos vardą, kad neturėtų pasirinkimo.

Blogiausiu... nuo šios minties Ričardą supykino, bet buvo ir kitų būdų priversti ištekėti to nenorinčią moterį, ir Tėja nebūtų pirmoji. Kilusi įtūžio, laukinio įniršio banga apstulbino Ričardą. Jis gulėjo ir laukė, kada ji nuslūgs. Atlėgo. Ėmė lygiai banguoti. Pasirengusi vėl plūstelėti bent kiek pakurstyta. Mintis, kad Danheivenas verčia Tėją už jo tekėti, buvo ne vien kurstymas, tai – sprogstamasis užtaisas.

Ričardas prisivertė galvoti apie kitką... Vinslou areštas... teismo pareigūno apsilankymas aną dieną. Nieko stebėtina, kad Tėja buvo prislėgta. Ar įtarė, kad taip galėjo nutikti? Ar tai reiškia, kad Vinslou nužudė Lalertoną? O gal Tėja tiesiog tikėjo, kad tai jo darbas? Bet kodėl? Kam žudyti sesers sužadėtinį?

Ričardas atsivertė ant nugaros ir įsistebeilijo į tamsą. Jautė, kad dar ilgokai neužmigs. Nemigos naktys buvo dažnos – per tuos metus dėl kojos dažnai nesudėdavo bluosto. Ir dabar truputėlį skaudėjo koją, bet miegas ne dėl to jį aplenkė – atmintyje įstrigo išbalęs Tėjos veidas, kai pasakė, kodėl jam nereikėtų kviesti Danheiveno į dvikovą. Pasakė tik dėl vienintelės priežasties – kad apsaugotų jį. Tikėjosi, kad dėl to jis neapkęsiąs jos.

Tėja jautėsi išvargusi, kai kitą rytą svetainėje susitiko su ledi Arnsvort ir Diana Foks-Hiton. Vakarykštės nakties įvykiai ir nemiga ją išsunkė, bet giliai viduje ryžtas pulsavo lygiu, netylančiu ritmu. Blogiausia praeityje – ji pasakė Ričardui tiesą. Dabar niekas nebesvarbu, išskyrus Deivido saugumą.

Ričardas stovėjo prie židinio atbrailos nutaisęs rūsčią, griežtą miną ir primerkęs tamsias akis. Skausmas pervėrė Tėją. Jis turėjo laiko pamąstyti ir suvokti, kaip pasisekė, kad ištrūko... o ji seniai žinojo, kad atstūmus Ričardą pasaulis taps pilkas ir liūdnas, tarsi apleistas saulės.

– Seras Fransis, – kalbėjo Diana Foks-Hiton, – tiki, kad susitikimas su teismo pareigūnu yra gyvybiškai svarbus. Jis mano, kad seras Žilis nori įsitikinti, ar pavyktų laimėti teismą, kad visai įmanoma, jog byla bus nutraukta, jei seras Žilis susidarys nuomonę, kad ponas Vinslou atliko pareigą.

Tėjai užėmė kvapą, o Ričardas, atrodė, suakmenėjo. Tik sumirksėjo išgirdęs Dianos Foks-Hiton žodžius.

Ledi Arnsvort laikėsi ne taip santūriai.

– Kur jau! Diana, tai labai nepadoru! – sunerimo ji. – Dorotėja nieku gyvu negali pasirodyti Lenktojoje gatvėje! – Piktas jos žvilgsnis į Dianą Foks-Hiton rėkte rėkė, kad šiai gresia būti vadinamai blogų žinių skleidėjai. – Be abejo, tai nesusipratimas, ir ponas Vinslou bus paleistas. – Kai niekas neatsakė, ji pati paklausė: – Kodėl seras Fransis mano , kad Tėjai būtina dalyvauti?

Diana pakratė galvą.

– Ponia, jis nepasakė. Žinote, kokie tie vyrai. Jiems sunku paaiškinti, nebent būtų primygtinai reikalaujama, be to, jis tikrai skubėjo. Tik pridūrė, kad jei Tėja žino, kas galėtų pagelbėti tiriant jos brolio bylą, privalo dalyvauti.

Tėja laukė skreite rūpestingai sunėrusi rankas. Jautėsi keistai atitolusi nuo pokalbio. Šis ginčas nė kiek nepaveiks jos apsisprendimo. Jau žinojo, ką darys. Suprato vakar išgirdusi apie Deivido suėmimą, bet neturėjo nei jėgų, nei nuotaikos ginčytis su ledi Arnsvort. Ir net nežvilgtelėjo į Ričardą, vis dar tyliai stovintį prie židinio atbrailos. Šį kartą sprendimas buvo priimtas ramiai, ir ji tikrai žinojo, kad pasielgs teisingai.

– Ričardai! – prabilo ledi Arnsvort. – Tu, aišku, supranti, kad tai nepadoru!

Po šių žodžių Tėja atsigręžė į jį. Tamsus primerktų akių žvilgsnis buvo įbestas į ją.

– Tėja? – tiek tepasakė.

Ji apstulbo. Ričardas nesistengia jos paveikti. Šis sprendimas, geras ar blogas, priklauso nuo jos, ir jis tą žinojo.

– Man reikia vykti, – atsakė Tėja.

– Dorotėja!

– Almerija, užteks! – Ričardas sujudėjo ir atsistojo už Tėjos kėdės. – Spręsti Tėjai. Vinslou gyvybė yra truputėlį svarbesnė nei padorumo klausimas.

Ledi Arnsvort pervėrė jį stingdomu žvilgsniu.

– Ir tu sutinki ?

Akies kampučiu Tėja matė, kaip Ričardas įsitempia.

– Ne man sutikti ar nesutikti, – švelniai tarė. – Bet, patinka Tėjai, ar ne, aš drauge su ja važiuosiu į Lenktąją gatvę.

Tėja atsisuko į jį, įdėmiai pažiūrėjo, šilta ir stipri jo ranka nusileido jai ant peties.

– Kaip draugas, – pridūrė Ričardas.

Karštis gėlė ir degino Tėjos akių vokus. Ričardas vakar naktį atėjo pas ją, guodė. Atrodė, kad nesmerkia jos, nors daug jam papasakojo. O dabar bus šalia kaip draugas. Jei kas ir smerkė, tik ji pati save.

Visiškai neįvertino Ričardo ištikimybės. Netrukus jis sužinos visą tiesą. Tėja nemanė, kad įtikintų jį likti už sero Žilio kabineto durų.

Karieta dardėjo grindiniu Blumsberio kryptimi. Ričardas manė, kad geriausia būtų neviešinti visam pasauliui jųdviejų vizito ir nevažiuoti karieta su emblema. Tėja sėdėjo šalia tiesi it styga, veidą dengė išsikišusi skrybėlaitė ir šydas. Almerija primygtinai reikalavo pasislėpti po šydu. Tėja sutiko, nors, Ričardui atrodė, ne dėl to, kad būtų maniusi, jog tai gera mintis. Jis suvokė, kad Tėjai niekas nerūpi. Ji visa esybe buvo susitelkusi į tai, kas įvyks.