Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Kai įsuko į Lenktąją gatvę, Ričardas dar kartą savęs paklausė, ar tinkamai elgiasi pritardamas Tėjos sprendimui. Pasakiusi teismo pareigūnui tiesą, suteiktų svarią priežastį teisti Deividą Vinslou. Į dvikovas – spėjo, kad būta dvikovos – žiūrima nepritariamai, pareigūnai norėjo imtis griežtesnių priemonių prieš jas. Jei būtų nuspręsta Vinslou atvejį pateikti kaip pavyzdį... Ričardas prikando lūpą. Tėja niekada sau neatleistų.

Karieta sustojo prie trečiuoju numeriu pažymėto pastato Lenktojoje gatvėje. Tėja pasisuko ir pirmą kartą nuo tada, kai padėkojo įsodinta į karietą, prabilo:

– Ričardai, ar atleisi man? – ji ištiesė ranką virš jo delno.

Jis staigiai sugriebė ją.

– Atleisti? Už ką?

Tėja prikando lūpą.

– Kad ne viską pasakiau. Būk geras, patikėk, ne todėl, kad tavimi nepasitikiu. Tik... aš privalau pasakyti serui Žiliui... – Ji sunkiai nurijo seiles, pirštai drebėjo. – Man nelengva apie tai kalbėti.

– Žinoma, nelengva, – atsakė Ričardas ramiai. – Nėra už ką atleisti.

Jis atidarė duris ir išlipo, sumokėjęs vežikui, padėjo išlipti Tėjai.

Ji giliai įkvėpė ir ištiesė pečius. Ričardui toptelėjo, kad taip būtų galima įsivaizduoti žmogų, kuriam teks stoti prieš jį sušaudysiančių šaulių būrį.

Juodu palydėjo į asmeninį sero Žilio kabinetą, kur jau buvo Vinslou, seras Fransis Foks-Hitonas ir lordas Breibrukas.

Vinslou lūpos išbalo išvydus Tėją.

– Kad tave kur, Bleikharstai! – sušuko jis. – Čia jai netinkama vieta! Kodėl nesustabdei jos?

– Kas aš toks, kad ją sustabdyčiau? – paklausė Ričardas.

– Deividai, toks mano sprendimas, – įsiterpė Tėja. – Laba diena, sere Žili. Tikiuosi, neprivertėme jūsų laukti?

Teismo pareigūnas atsistojo.

– Visai ne, panele Vinslou. Dėkoju jums už žinutę.

– Žinutę? – Tėja sutriko.

– Aš pasiunčiau arklininką, – paaiškino Ričardas.

Vinslou pervėrė jį nuožmiu žvilgsniu.

– Apie viską pagalvojai, ar ne?

Nekreipdamas į tai dėmesio, seras Žilis tarė:

– Panele Vinslou, reikalas labai rimtas. Kaip žinote, gavome informaciją, kad ponas Naidželas Lalertonas, su kuriuo buvote susižadėjusi, buvo nužudytas. Pirminės žinios piršo mintį, kad jūs galite šį reikalą paaiškinti. Nuo tada sulaukėme daugiau tiesioginių kaltinimų, kad jūsų brolis šaltakraujiškai nužudė poną Lalertoną. – Jis stabtelėjo. – Privalau paklausti, panele Vinslou, – tęsė plieniniu balsu, – ar numanote kokią priežastį, kodėl jūsų brolis būtų galėjęs nužudyti jūsų sužadėtinį?

– Nevelkite jos! – rėžė Vinslou. – Taip, aš jį nužudžiau, bet tai nebuvo žmogžudystė! Tai buvo dvikova, prideramai vykdoma pagal Garbės kodeksą. Ar jus tenkina?

– Pone Vinslou, leiskite priminti, – tarė seras Žilis, – kad dvikovos šiuo metu uždraustos, nors ir kaip prideramai vykdomos, o mano klausimas buvo skirtas jūsų seseriai. Noriu išgirsti tiesą. Panele Vinslou?

Tėja žvilgtelėjo į brolį.

– Deividai, taip bus geriau.

– Tėja!..

Jos žvilgsnis pažabojo Deivido prieštaravimą ir jis nutilo. Ričardas gurktelėjo seiles, kai Tėja atsisuko į serą Žilį. Pasakyti tiesą jam prireikė drąsos, bet kiek jos dar prireiks prisipažinti čia?

– Pone, tai buvo mano kaltė. Prašyčiau prisiminti, kad tuo metu neturėjau nė septyniolikos...

– Prakeikimas, Tėja! – suurzgė Vinslou ir, nukratęs jį laikančią Breibruko ranką, stryktelėjo ant kojų. – Tu nekalta, kad tas šunsnukis tave išprievartavo! – Jis atsigręžė į serą Žilį neslėpdamas įsiūčio. – Štai kas atsitiko – dabar jūs patenkintas?

Vienuoliktas skyrius

Stojo bežadė tyla. Kurį laiką niekas nejudėjo. Seras Žilis akylai žiūrėjo į Tėją, o ši tvirtai atlaikė tiriamą jo žvilgsnį.

Ričardas pasijuto lyg užgriūtas lavinos, kai keistos smulkmenos susidėliojo į savo vietas...

– Panele Vinslou, tai tiesa?

Sero Žilio balsas pasikeitė. Atsirado švelnumas, kurio anksčiau nebuvo girdėti. Bet plieninė gaidelė išliko. Kardas gal ir įkištas į makštis, bet vis tiek yra kardas.

– Taip, pone, tiesa.

Tylus Tėjos atsakas draskė Ričardą, tarsi būtų prarijęs stiklo dulkių. Kodėl jis nesuprato? Tėja pasakė nemylėjusi Lalertono... tas jos išgąstis, kai aną dieną nualpo, o atsigavusi ant sofos pamatė jį... net nenoras tekėti galėjo kilti iš paprastos baimės, ne jaudulio dėl jaunikio reakcijos, kad prarado nekaltybę... Velniai griebtų! Jei Lalertonas nebūtų miręs... Ričardas nevalingai sugniaužė kumščius. Nuo pistoleto šūvio mirtis būtų pernelyg greita.

Judėdamas jis išblaškė mintis.

Seras Žilis atsistojo ir nuėjo prie nedidelio stalelio, kur stovėjo grafinas ir taurės. Kažko įpylė ir grįžęs atsargiai įspraudė stiklinę Tėjai į delnus.

– Brendis. Panele Vinslou, suprantu, kad jums labai sunku apie tai kalbėti. Jei vis dėlto prisiversite papasakoti... negaliu prižadėti, bet tai gali padėti jūsų broliui.

Tėja pakėlė akis ir linktelėjo.

– Taip, pone. Aš... aš žinau.

– Jūs buvote susižadėjusi su ponu Lalertonu, tiesa?

– Taip, – pritarė kiek sudvejojusi Tėja. – Mudu su Naidželu Lalertonu buvome susižadėję, tiksliau, mūsų tėvai susitarė. Aš... aš nelabai džiaugiausi ir abejones išdėsčiau tėvui. Paprašiau daugiau laiko, kad... kad geriau susipažinčiau su ponu Lalertonu. – Ričardas matė, kaip ji sunkiai ryja seiles. – Deja, tėvas paskelbė apie sužadėtuves ir greitai įvyksiančių vestuvių datą.

Seras Žilis kilstelėjo nuo stalo ranką.

– Tęskite.

– Aš išsigandau ir pasakiau ponui Lalertonui, kad nenoriu už jo tekėti. Jis... jis, atrodė, priėmė mano atsisakymą, bet paprašė pasivėžinti su juo karieta. Kilo audra, ir mes buvome priversti naktį prisiglausti užeigos namuose...

Nesijaudindamas dėl kitų nuomonės, Ričardas sektelėjo skreite gulinčios sugniaužtos Tėjos rankos ir globėjiškai suspaudė.

– Po galais, Meisonai! – suurzgė jis. – Ar neužteks?

Gudrus žalių akių žvilgsnis pervėrė įsiutusį Ričardą.

– Turbūt, – tyliai sutiko pareigūnas. – Panele Vinslou, jei prireiktų, ar būtumėte pasirengusi man papasakoti viską? Net ir atvirame teismo posėdyje?

Ričardas pajuto, kaip virptelėjo jos ranka, ir paprieštaravo:

– Dėl Dievo meilės! Jūs negalite priversti jos išpažinti to teisme!

Seras Žilis papurtė galvą.

– Šiuo metu klausiu ne jūsų. Panele Vinslou, jei prireiktų, ar duotumėte tokius parodymus?

Tėja garsiai įkvėpė.

– Taip, – pasigirdo tvirtas ir aiškus atsakymas, nors ji išblyško ir visa tirtėjo.

Jis linktelėjo sukdamasis į Vinslou.

– Labai gerai. Pone Vinslou, atrodo, turėjote svarų motyvą iškviesti Lalertoną.

– Velnią aš turėjau! – atkirto Vinslou. – Lalertonas pasiekė, ko norėjęs – mano sesuo pateko į tokią padėtį, kad neturėjo kitos išeities, tik už jo ištekėti. Kaip, po galais, būčiau jį iškvietęs?

– Atleisk, nesupratau? – Ričardas užvirė pykčiu, žandikaulis, rodės, tuojau sutrupės.

Vinslou atsigręžė į jį.

– Bleikharstai, ką, po velnių, man reikėjo daryti? Pats pagalvok! Patikėk manimi, ketinau būti svainiu iš paties pragaro!

– Vinslou, ar tik nenorite pasakyti, kad iš tikrųjų nepateikėte šaukimo į dvikovą? – paklausė seras Žilis.

Vinslou sugriežė dantimis.