Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Deividas nužirgliojo aplink aikštę į Aberfildo rezidenciją, o Ričardas palydėjo Tėją vidun.

– Štai ir viskas, – tarė jis. – Tavo brolis saugus dėl tavo drąsos. Dabar galėsi atsipūsti.

Tėja neprieštaravo. Taip, Deividas saugus. Bet dar yra šis tas, su kuo teks susidurti.

Po pusvalandžio Tėja įteikė Almerijos liokajui paskubomis parašytą laišką.

– Pristatykite teisininkams Sidnemui ir Beketui. Įsitikinkite, kad laiškas perduotas tiesiai ponui Sidnemui, ir palaukite atsakymo.

– Taip, panele.

Tėja davė jam pinigų karietai ir truputėlį daugiau.

– Džeimsai, atsakymas turi būti perduotas tiesiai man. Ar aišku?

– Taip, panele.

Ji linktelėjo.

– Ačiū. Galite eiti.

Liokajui išėjus iš svetainės, Tėja atsilošė ir atsiduso. Tik tiek pajėgė sugalvoti. Reikėjo kaip nors išsiaiškinti tiesą apie savo vaiką. Ar ji saugi? Laiminga? Tėja vylėsi, kad iki išvykstant į Kentą reikalai pajudės. Prisiminė turinti nupirkti krikštynų dovaną... Širdis suspurdėjo. Dovana kūdikiui. Ar kas jos kūdikiui nupirko krikštynų dovanų?

Ji net nežinojo savo vaiko vardo. Nekaltai gyvybei buvo pakenkta, nes ji pernelyg išsigando...

Tėja suvirpėjo prisiminusi tėvo reakciją: Prakeikta panelyčių elgsena. Žinoma, santuoka būtina! Panašu, kad kuo skubiau, tuo geriau! Kas, po velnių, tavo nuomone, atsitiko? Nieko, ko nebūtų nutikę santuokinėje lovoje! Tu ištekėsi už Lalertono, ir baigta kalba!

Kalba būtų baigusis tuo, kad prie altoriaus būtų pagrasinusi atsisakyti duoti įžadus ir išklojusi priežastis. Viešai. Net dabar atmintyje iškilęs tėvo įniršis ir motinos nuostaba – ... bet, mieloji! Jis toks tinkamas... – žiojėjo kaip atvira žaizda.

Tik Deividas iš tikrųjų suprato ir pasitikėjo ja. Vienintelis rengėsi ginti... Paspruko į žemyną, kai paaiškėjo, kad ji laukiasi, kai suvokė, kaip neapgalvotai pasielgė atsisakydama tekėti. Štai tau ir Pyro pergalė 9.

Jei Deividas nebūtų sužinojęs tiesos, ar ji būtų ištekėjusi už Lalertono? Tikriausiai. Nuo šios minties Tėja sudrebėjo, grįžo siaubingi prisiminimai... bet dėl tokio jos sprendimo buvo pasmerktas nekaltas vaikelis... ji nežinojo. Tiesiog nežinojo... Nesugebėjimas numatyti – tarsi dviašmenis kardas, karčiai pamanė Tėja.

Niekas neužsiminė įbaugintai šešiolikmetei, kad galbūt laukiasi. Ar ji būtų klausiusis? Ar klausytųsi dabar? Pasmerkti save pragariškai santuokai su vyru, kuris naudoja prievartą prieš nekaltą mergaitę? Ar pasidalytu šia patirtimi su kuo nors? Ji dar nežinojo.

Melavo jai apie vaikelį, kad apsaugotų nuo gėdos? Ar todėl, kad tą dieną, kai turėjo gimdyti, teta Marija pamatė, kaip ji glosto padidėjusį pilvą ir jaučia krutantį kūdikėlį, stebi per audinį, aptempiantį iškilusį kauburį. Baimė ir pažeminimas sumišo su nuostaba, kad skleidžiasi gyvybė. Nebejautė tai gyvybei neapykantos, tik stebėjosi... nekantravo su ja susitikti. Ar teta Marija tai matė? Aišku, ji paskaitė paklydėlei dukterėčiai piktą paskaitą apie nuodėmės vaisius... ir teta Marija po gimdymo sugirdė jai laudanumo. Taip. Visiškai įmanoma. Bet ar ji pati išdrįs išsiaiškinti? Ką darys sužinojusi? Galbūt geriau nežinoti? Net dabar galima atsitraukti. Kai gaus Sidnemo laišką, galės atrašyti, kad persigalvojo, daugiau nereikia...

Už nugaros pasigirdo tylus balsas.

– Tėja? Maniau, ilsėsiesi?

Ričardas.

– Kaip jautiesi? – be galo švelniai ir rūpestingai paklausė.

Tėja ryžtingai nusigręžė, kad nepravirktų. Pastebėjo, kaip persikreipė Ričardo lūpos, kaip ištiesė jai ranką, ir Tėja, iškėlusi smakrą, žengtelėjo atgal. Jei Ričardas ją apkabintų, sukiltų viskas – skausmas, kaltė, bauginantis sumišimas...

Ji prisivertė šyptelėti.

– Aš... aš tik spėliojau, mąsčiau apie krikštynų dovaną tavo sūnėnui. Kaip... kaip manai, pirkti ką nors mielo kūdikiui ar išrinkti ką nors ateičiai?

Ričardas nuleido ranką, o Tėja tauškėjo toliau nuslėpusi skausmingą dūrį.

– Aišku, mergaitei būtų paprasčiau – papuošalai, na, žinai. Nors turbūt išeitų iš mados, kol...

– Tau nieko neatsitiko? – Ričardas įsiterpė į jos vapaliojimus. – Tėja, jei manai, jog privalai tuo rūpintis, kad nenutraukčiau sužadėtuvių, turiu pasakyti: neversčiau tavęs nieko daryti per prievartą, nors ir kaip mane viliotų mintis vesti tave...

Jis nutilo, žvilgsnis pasidarė keistas, įtemptas.

– Be abejo, žinau, – patikino Tėja. – Tik... tik kaip ir sakiau, krikštynų dovana. Taip, vos apsisprendusi ketinau kviesti tarnaitę, kad palydėtų mane jos pirkti.

– Manyk, kad aš jau pakviestas, – tarė Ričardas kreivai vyptelėdamas.

– Tu! Bet juk nesi...

– Ne tarnaitė. Ne. – Jis apsimestinai liūdnai atsiduso. – Na, turėtų būti akivaizdu, tikiuosi, dėl to nelaikysi akmens užantyje.

– Bet...

Šypsena, kurią gailestingoji apvaizda turėtų uždrausti, sugriovė Tėjos gynybines sienas, panaikino neginčijamas priežastis, kodėl reikėtų atsisakyti Ričardo palydos. Pavyzdžiui, kad tai dar labiau sutvirtintų nuomonę, jog netrukus juodu paskelbs apie savo sužadėtuves. Nors po vakarykštės nakties sutikti su jo palyda atrodė mažmožis. Ričardas vakar ir šįryt viešai į ją pareiškė teises. Ir ji privalo tas teises atimti. Lygiai taip pat viešai.

– Ką, tavo nuomone, turėčiau nupirkti? – skubiai paklausė Tėja.

Kodėl, po galais, to paklausė? Mintys apie kūdikius ir tai, kas susiję su Ričardu, galutinai suardys ramybę.

Jis nusišypsojo.

– Na, aš padirbinau arkliukus virš lopšio. O jei ką nors pakabinamo prie jų?

Tėja prisiminė dėžėje rastą paukštelį. Jei viskas būtų kitaip, ar būtų jį įteikusi savo vaikui? Vaikui, kurį išdavė... greičiausiai tyčia. Jei ne paikas jos išdidumas ir baimė, ar Dievas būtų buvęs gailestingesnis? Ar palengvintų SG dalią, jei nepamatytų savo... šiaip ar taip, vaikas yra vaikas... galbūt anonimiškai padėtų prarastam savo vaikui, jei nuslopintų taip ilgai neigtą skausmą?..

Tėja nustūmė jį į šalį, į tamsų kampą ir pažiūrėjo į Ričardą.

– Nupirksiu varpelių pakabinti kartu.

Jo šypsena praplatėjo.

– Nuostabi mintis. Eime?

Tėja sumirksėjo.

– O kur? – neįsivaizdavo, kur Londone galima nupirkti tokių daiktų.

Ričardas išrietė antakius.

– Kai buvai maža, gal kas nors tave vesdavosi žiūrėti gyvūnų į Ekseterio žvėryną? O paskui leisdavo prapirkti kišenpinigius prie prekystalių laiptų apačioje? Kaip tik ten ir rasime varpelių. – Jis šyptelėjo. – Nebent turėjai galvoje ką nors įmantresnio ir ketinai nugvelbti iš Šv. Pauliaus varpinės?

– Ekseterio žvėrynas kuo puikiausiai tiks, – atsakė Tėja santūriai. – Eisime pėsčiomis ar norėtum karieta? Žinau, netrokšti, kad tavo arkliams tektų stovėti.

– Pasivaikščiokime, jei neprieštarauji, – pasiūlė Ričardas. – Karieta galėsime grįžti.

Neįprastas pasitenkinimo protrūkis pakėlė Tėjai nuotaiką – vaikščiodama daugiau laiko praleis su Ričardu. Ramiai. Niekas nesikiš į jųdviejų draugystę. Prikąsdama lūpą ji užgesino blykstelėjusią viltį, kad jų draugystė galėtų tapti kuo nors daugiau. Jiems abiem.

Iš pagarbos Ričardui negalėjo skatinti jo mergintis. Vis dėlto tylus balselis kuždėjo: O kodėl jam reikėtų tą žinoti?

9 *Pyro pergalė – Epyro karaliaus Pyro pasiekta pergalė 279 m. pr. Kr. prie Auskulo (Italija) prieš romėnus; gali būti suprantama kaip abejotina pergalė, nepateisinama dėl didelių aukų.