Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Dvyliktas skyrius

Kaip paaiškėjo, juodu ganėtinai lengvai rado varpelius ant vieno akį traukiančio prekystalio Ekseterio soduose šalia pakrantės. Ričardas slapta stebėjo tarp prekystalių besisukiojančią Tėją. Ji kuo puikiausiai tvardėsi, bet jis niekaip neįstengė pamiršti svetainėje matytų Tėjos akių. Sekundę, prieš jai pradedant vapėti apie krikštynų dovaną, pasijuto taip, lyg būtų žvelgęs į nevilties šulinį. Gynybiniai vartai prasivėrė, ir jis išvydo nuo visų slepiamą skausmą. Net nuo jo.

Troškimas prieiti, apkabinti Tėją vos nesužlugdė Ričardo, bet prisiminęs siaubingą anos dienos reakciją jis susitvardė. Tądien ji vargiai suvokė, kur esanti, juolab – kas esąs jis. Tarsi būtų buvusi nublokšta į tikrą košmarą... ir siaubas Tėjos akyse, kai suvokė, kad čia jis... Ričardas sunkiai nurijo seiles – tas vaizdas jį persekiojo.

Žinoma, paskui laikė ją apkabinęs, bet šiandien jam atrodė taip pat kaip aną dieną – lyg Tėja būtų žvelgusi į gyvą pragarą. Tas vapaliojimas apie krikštynų dovaną! Mėgino apdumti jam akis? Ar tiesiog tvardėsi po to, ką šiandien jau teko patirti? Viešpatie, Tėjos drąsa sugėdino jį.

– Ričardai, gal grįžkime?

Jis pažvelgė ir nusišypsojo. Liūdnokai. Jam patiko tiesiog būti su ja. Niekieno netrukdomam. Bet Tėja atrodė nepailsėjusi, akys pavargusios.

– Tėja, ar pavyko užmigti vakar naktį?

– Aišku, – atsakė ji.

Niekas neaišku. Išskyrus, kad galbūt ji melavo.

Ričardas mąsliai pažiūrėjo į ją, ir Tėja nusuko žvilgsnį.

– Hmm. Juk žinai, kad nemoki meluoti, ar ne? Mes susistabdysime karietą.

Pirštinėtas Tėjos delnas įsitempė ant jo rankos.

– Prašau, gal galėtume trupučiuką paėjėti tuo pačiu keliu?

– Tėja, tu pavargusi... – pradėjo Ričardas.

– Taip, – patvirtino ji sąžiningai. – Bet man labai patiko. O jei tu ne... negrįši iš Bleiknio, nebegalėsime pasivaikščioti, taigi... – ji nutilo.

Tėja mėgavosi su juo praleidžiamu laiku, ir nuo to Ričardą užplūdo šiltas jausmas.

– Tada galime pasivaikščioti, – sutiko jis.

Juodu ir Bleiknyje galės vaikščioti. Tėjai būtų ne pro šalį ramiai pavaikštinėti arba pajodinėti Dauno aukštumose, kur tyras oras. Pagalvojus, jis ir pats neatsisakytų.

– Tėja, dėl vakarykščio mano pasiūlymo tuoktis... net prieš sužinodamas... prieš tau pasakant serui Žiliui, kas atsitiko...

Tėja greitosiomis žvilgtelėjo į Ričardą, kai juodu ėjo iš pastato.

– Ne. Prašau. Žinau, ką pasakysi. Tau nėra jokio reikalo dar kartą man pirštis. Anokia čia nelaimė. Aš netrokštu ištekėti. – Ji prikando apatinę lūpą. – Juolab dėl to, kad jautiesi įsipareigojęs gelbėti mane. Taigi mes išvažiuosime į Bleiknį, o kai grįšiu į miestą, be abejo, kils kitas skandalas ir pralinksmins žmones. Visi netrukus pamirš.

Ričardui turėjo nuoširdžiai palengvėti. Joks vyras negeidė painiotis į skandalą dėl savo nuotakos. Tai kodėl neapsakomai nusiminė, kad Tėja nesvarsto santuokos kaip galimos išeities? Atsakymą padiktavo jo paties kūnas. Ričardas buvo valdomas negarbingų geidulių ir padėtis darėsi sudėtinga, kai aistros objektas žingsniavo šalia, jo jausmai visiškai susipainiojo ir tempė skirtingomis kryptimis. Bet dabar tapo svarbu tik viena – rasti kokį nors būdą Tėjai apsaugoti nuo skandalo. Kad ir ko prireiktų, padarys tai, bet neversiąs tekėti.

Ričardas nepakentė minties, kad Tėja spiriama ką nors daryti... ji nenusipelnė geresnio gyvenimo, ypač kai teko patirti Lalertono niekšybę.

Jam visiškai nepatiko mintis, kad paviešėjusi Bleiknyje Tėja grįš į miestą. Nors ji privalės vykti paskui Almeriją... Nebent Veritė pasiūlytų jai pasilikti... Veritė pakviestų, jei jis paprašytų. Pati Veritė, kaip ir Almerija, nekantravo, kada jis susituoks, bet jos dėmesys niekada nevargino. Greičiausiai todėl, kad net nesvajojo piršti jam turtingos paveldėtojos, jei tokią ir būtų pažinusi.

Taip, nuspręsta. Prašys Veritės pasiūlyti Tėjai likti ilgiau. Jo dvaras vos už poros mylių... Ričardas sumirksėjo siūbtelėjus audringam troškimui likti šalia Tėjos, neleisti nutolti.

Tvirtai sukando žandikaulį nekreipdamas dėmesio į kūno kalbą. Jam patiko Tėja, o jai gresia nemalonumai. Ir visai nesvarbu, kad taip ne laiku kilęs troškimas skatino čiupti ją į glėbį ir užbučiuoti iki sąmonės netekimo. Arba turėtų būti nesvarbu.

Jei taip geidžia Tėjos, privalo įtikinti tuoktis. Geriau anksčiau, o ne kai užtrauks gėdą ir sugundys. Nes?..

Nes ją myli...

Gal net ne iki galo suvokęs, Ričardas įvardijo, ką jaučia Tėjai, ir mintys tučtuojau liovėsi suktis.

Jis myli ją. Tėją Vinslou – turtingą paveldėtoją? Viešpatie!

Mažutė, erzinamai protinga smegenų dalis jam pabrėžė, kad pirmiausiai Tėja – moteris, tik paskui paveldėtoja. Kad jo neveikia Tėjos turtai. Kad jaudinasi dėl Tėjos : nes ji prastai miega, sielojasi dėl vizito į Lenktąją gatvę. Ne nelemtas jos kraitis nedavė ramybės, o kitų jos prielankumo siekiančių vyrų dėmesys. Ričardas pasijuto lyg kuoka trinktelėtas per galvą. Ar meilė gali taip prisėlinti? Meilė moteriai, pažįstamai daugybę metų? Net to nesuvokiant?

Ričardas pagalvojo apie savo dvynį. Meilė trenkė Maksui kaip perkūnas iš giedro dangaus. Nė kalbos nebuvo apie sėlinimą. Visiems pasidarė akivaizdu.

Visiems, išskyrus, be abejo, patį Maksą.

Et, niekai! Gal Maksas ir nepastebėjo, bet jis nepalyginti racionalesnis už brolį! Aišku, kad pastebėtų, jei pradėtų įsimylėti!

Netikėtos peštynės ant šaligatvio grąžino Ričardą į tikrovę. Du maišytos veislės šunys, uostinėjantys nuotekų griovius, susipjovė dėl savo valdų ir sustingę suko ratus. Į laukiantį dviratį vežimą įkinkytas juodas arklys sutrikdytas ėmė neramiai trypti kinkuodamas galva.

Įdėmiai stebėdamas Ričardas aplenkė Tėją ir įsiterpė tarp jos ir keturkojų.

Ji nustebusi dirstelėjo. Ričardas atsakydamas žvilgtelėjo pakėlęs antakius.

– Ačiū, – tarė ji paprastai.

Jis išspaudė šypseną. Negali būti. Negali būti, kad jis į simylėjo. O gal? Niro į meilę stačia galva?

Jiems už nugarų urzgimas virto atvira kova.

Ričardas būtų nuėjęs sau, nes šunų riejimasis yra tik šunų riejimasis, be to, jau toli. Bet Tėja stabtelėjo ir atsigręžė, o išsigandusio arklio žvengimas, sumišęs su ūmiu kanopų ir ratų dunksėjimu, nustelbė jos aiktelėjimą.

Ričardas apsisuko, jo nervai buvo įtempti.

Juodakartis, sunerimęs ir pabūgęs į kelią kūliais po kanopomis įvirtusių urzgiančių šunų, prunkšdamas atatupstas trinktelėjo į dvikinkę, ir vadelės išsprūdo berniukui iš rankų. Užkluptas iš pasalų vaikas paleido apynasrį ir šleptelėjęs į nuotekų griovį dar labiau išgąsdino arklį. Kaukšėdamas kanopomis gyvulys su dardančiais ratais metėsi priekin ir staigiai išsisuko nuo priešinga kryptimi atriedančios karietos, kairys ratas, užvažiavęs ant šaligatvio, išvartė prekes ir išvaikė rėkiančius praeivius.

Nėra kada. Jis neturi laiko. Arklys grėsmingai lėkė į juos, o tarpdurio, kur būtų galėję sprukti, nesimatė. Griebęs Tėją, Ričardas prispaudė prie artimiausios sienos visu svoriu, rankomis apgaubė jai galvą.

Ričardas užsimerkė... kanopų kaukšėjimas artinosi... jei kliudytų jį... Jis prispaudė Tėją prie sienos visu kūnu ir laikė. Slystantis smūgis atplėšė Ričardą ir apsukęs nubloškė... kūnas pasidarė besvoris, pro akis staigiai pralėkė ratas ir trenkėsi į šaligatvį.