Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Ričardas šyptelėjo prisiminęs jos susirūpinimą.

Verite, kvailute! Man reikia savų namų. Turėjau ryžtis šiam žingsniui prieš daug metų, kol tas mulkis nebuvo sutikęs tavęs.

Tai buvo tiesa. Rodės, Maksas supranta. Tik, deja, kaip būdinga Maksui, kaltę prisiėmė sau.

Turbūt elgiausi savanaudiškai tave čia laikydamas.

Jis neišvadino Makso kvailiuku. Pastaba buvo nepalyginti tiesmukesnė.

Maksas grįžo į kambarį. Juodu su Verite buvo viršuje ir prižiūrėjo, kaip į lopšį guldomas mažasis Viljamas Ričardas.

– Apkamšytas? – rimtai pasiteiravo Ričardas.

Viešpatie! Kas būtų pamanęs, kad Maksas taps tokiu atsidavusiu tėvu! Na, o jis pats negalvos apie staiga nudiegusį skrandį ir karščiuojančias akis, kai Veritė šį vakarą jam ant rankų paguldė krikštasūnį. Ačiū Dievui, Maksas nepastebėjo.

– Na, užsičiaupk, Riki, – tarė Maksas be jokio apmaudo. – Mačiau, kaip sudrėko tavo akys, kai Veritė davė palaikyti krikštasūnį!

– Sudrėko akys? – paprieštaravo Ričardas. – Prakeikimas! Paklausius tavęs atrodytų, kad aš kaip tuščiagalvė debiutantė! – Viešpatie, nejau tai buvo taip akivaizdu?

Dvynys sukrizeno ir paklausė:

– Jei jau kalbame apie tai, tu susižadėjęs ar nesusižadėjęs?

– Tėja Vinslou, – paaiškino Ričardas truputėlį droviai, – ne tuščiagalvė debiutantė.

– Išgersi? – žingsniuodamas prie sieninio stalelio pasiteiravo Maksas ir nelaukdamas atsakymo dosniai šliūkštelėjo du stiklus brendžio. – Stebėčiausi, jei tokia būtų, – tęsė padavęs vieną Ričardui. – Prisimenu, būdama dešimties ji priversdavo tave velniškai paprakaituoti prie šachmatų lentos.

Ričardas nusišypsojo.

– Niekas nepasikeitė. – Jis gurkštelėjo brendžio. – Geras skystymėlis. Spėju, iš Džentelmenų ?

Maksas nusivaipė išgirdęs pastabą dėl vietos kontrabandininkų gaujos ir įsitaisė krėsle priešais Ričardą.

– Kas dar? Jie nuolat palieka nelemtas savo prekes už arklidžių, nors perdaviau daugybę raštelių, kad visiškai nebūtina. Turėtų nutuokti, kad joks save gerbiantis Bleikharstas jų neįduotų. Aną dieną paliko kvepalų ir nėrinių atraižą!

Ričardas nusišypsojo ir kilstelėjo taurę.

– Už tradiciją!

Maksas prunkštelėjo.

– Beje, kiek žinau, statinaitė, o gal ir pora, laukia tavęs name Taringe.

Ričardas pratrūko kvatoti.

– Nejaugi?

– Taip. Be abejo, jei deramai elgsiesi, tinkamu laiku gausi nėrinių ir kvepalų. Na, bet nenusuk kalbos ir papasakok apie savo sužadėtuves.

Ričardas atsiduso.

– Tai ne sužadėtuvės. Jei nori žinoti, o velniška painiava.

Juodi Makso antakiai išsilenkė, o gintarinės akys linksmai žybtelėjo.

– Taip ir supratau iš padriko Almerijos laiško, kuriame rašė, kad džiaugtųsi galėdama dalyvauti Vilio krikštynose, kad turi viešnią – Dorotėją Vinslou – ir kaip būtų nesmagu, jei praleistume tokią puikią progą užtikrinti ilgalaikę tavo laimę, ir aaa... tęsti?

– Sėkmę? – pasiūlė Ričardas.

– Pažodžiui. Ketinau parašyti Almerijai, kad eitų velniop, bet kadangi tau minėjau, jog panelė Vinslou laukiama... – Jis linksmu žvilgsniu pervėrė Ričardą. – Iš Almerijos laiško susidarė įspūdis, kad panelė Vinslou tikrai trokšta pamatyti Bleiknio grožybes. – Maksas papurtė galvą. – Nežinau, kaip pavyko, bet man palengvėjo, kai Almerija sutiko atvažiuoti.

– Tai, broleli, viena iš priežasčių, kodėl atvyksta Tėja, – pasakė Ričardas ir paaiškino, ką ji padariusi.

Maksas liovėsi kvatojęsis, kartais tik nedorai nusišypsodavo ir sukrizendavo, o Ričardas kalbėjo toliau:

– Nežinodama, kokia didelė Almerijos manija matyti mane susisaisčiusį su didžiausiais, kokie tik įmanomi, turtais... – jis kantriai palaukė, kol Maksas atgavo savitvardą, – Tėja nesuvokė, kad mūsų krikštamotė nuspręs, jog dėl visko susitarta, – liūdnai baigė.

– Kuris nors galėjote tai paneigti, – paaiškino Maksas stiklinėje sukiodamas brendį ir palaimingai jo įkvėpdamas.

– Ne, – nukirto Ričardas. – Bent jau aš negalėjau. Ypač tuo metu. Įtikinau ir Tėją to nedaryti.

– Ne, turbūt ne, – pritarė Maksas.

Daugiau jis nekamantinėjo. Iš paskutinio Džulijano Breibruko laiško suprato, koks baisus skandalas kilo dėl Tėjos ir Deivido Vinslou. Maksas neabejojo, kad būta ne vien Vinslou arešto, o vėliau ir paleidimo, bet nesiryžo išgauti priežasties, kodėl Vinslou iškvietė į dvikovą Lalertoną. Ričardas pats papasakos, kai tik įstengs.

O dar ankstesnis Džulijano laiškas...

Žinoma, kadangi tavęs nėra mieste, kad ją išblaškytum, ledi Arnsvort kišasi į nesamus vedybinius Rikio planus – stumia jam turtingas paveldėtojas iš vienos ir iš kitos pusės. Kad ir kaip keista bebūtų, rodos, šį kartą jai tikrai pavyko. Dėl nepaaiškinamų priežasčių viena galėtų tikti. Tiesą sakant, visi penkiasdešimt tūkstančių. Turint tai galvoje, galima tik melstis, kad to mulkio neapakintų beveik pragaištingas Bleikharstų užsispyrimas dėl to, kas visiems mums jau ir taip aišku kaip dieną...

Panašu, Breibrukas, nustūmęs į šalį bereikalingą pašaipą apie liūdnai pagarsėjusį Bleikharstų užsispyrimą, manė, kad panelė Vinslou be turtų gali dar kai ką pasiūlyti Rikiui. Nuo atvykimo šią popietę Maksas matė, koks Rikis išsiblaškęs, tad jam kilo įtarimas, kad galbūt Džulijanas teisus.

Dar niekada Rikis nebuvo toks tylus ar susimąstęs. Na, būdavo, bet tik prie knygų. Dėl moters tikrai niekada. O tais kartais, kai Ričardas užmegzdavo romaną su moterimi, šiukštu neveldavo jausmų.

Jei išties dabar tokių esama. Veritė sakė, kad Ričardas įsimylėjęs. Maksas neapsimetė trokštąs sužinoti, kaip ji tai atspėjo iš paprasčiausio fakto, kad pusė jų pažįstamų laiškuose užsiminė apie Rikio susidomėjimą panele Vinslou, nors pats Rikis laiškuose nė karto jos nepaminėjo. Bet Veritė neabejojo. Ir Maksas linko su ja sutikti.

Viena ypač jį įtikino: niekada gyvenime Ričardas nevengė išsikalbėti savo dvyniui. Maksas ištiesė kojas, gurkštelėjo brendžio ir probėgšmais prisimintajai panelei Vinslou tyliai palinkėjo sėkmės. Nekantraudamas laukė, kada rytoj atnaujins su ja pažintį. Tada jie visi ir susirinks. Pirmoji atvažiuos Almerija su panele Vinslou, paskui atkeliaus Džulijanas. Krikštynos numatytos kitą savaitę.

Maksas spėliojo, ar būtų taktiška padėkoti panelei Vinslou už pastangas. Įtarė, kad jei nebūtų jutusi pagundos apvesdinti Rikį, Almerija arba visai nebūtų atvažiavusi, arba jos viešnagė būtų buvusi itin trumpa. Šiaip ar taip, ji ketino pasilikti mažiausiai savaitę. Maksas netikėtai nusijuokė.

Rikis prisimerkė žiūrėdamas pro brendžio taurės viršų.

– Taip?

– Nieko. Tik mąsčiau, nieko nuostabaus, kad panelė Vinslou vis dar geba puikiai žaisti šachmatais, jei taip apsukriai apsuko Almeriją apie savo pirštelį.

Maksas nė kiek nenustebo, kai jo dvynys praleido tai pro ausis.

Kitą popietę Tėja išlipo iš pašto karietos, šypsodamasi padėkojo laiptelius išlanksčiusiam liokajui ir su palengvėjimu atsiduso. Palengvėjo ne tik fiziškai, kad gali ištiesti po kelionės nuvargusias ir sustirusias kojas, bet ir morališkai, kad daugiau neteks dalytis viena erdve su Almerija.

Klausydamasi, kaip krikštamotė atsainiai vardija geriausius šilko pirklius ir vestuvinių suknelių parduotuves, iš visų jėgų tvardėsi. Apmąstymai, ar princesės Šarlotės prieš septynerius metus pasirinktas sidabrinės spalvos brokatas nebūtų mažumėlę senamadiškas, dar labiau bandė kantrybę.