Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Tėja kandžiai priminė, kad jos karališkosios didenybės mirtis per gimdymą po metų negeras ženklas.

Tikra tiesa, mano brangioji. Visai nelaiminga nuotaka.

Bet tarp Kenterburio ir Bleiknio įsisiūbavęs monologas apie sutuoktuvių pranašumus katedroje, o ne Šv. Jurgio bažnyčioje Hanoverio aikštėje, besikaitaliojantis su svarstymais, ar būtų protinga įdarbinti žindyvę, vos nepalaužė Tėjos. Ką jau kalbėti apie tai, kad Almerija Arnsvort skaičiavo viščiukus ne tik neišperėjusi kiaušinių, bet ir į vištų aptvarą neįleidusi gaidžio.

Almerija išlipo paskui Tėją stipriai remdamasi į nelaimingą liokajų.

– Na, jau! Būtų galima tikėtis, kad Maksas bent jau... ak.

Ji nutilo išvydusi pro laukujes duris išeinantį sūnėną.

Tėja sumirksėjo. Pamiršusi buvo, kokie panašūs Bleikharstų dvyniai. Nieku gyvu ne identiškai, bet panašumas vis tiek stulbinamas.

Grafas Bleikharstas grakščiai nusileido laiptais, švytėdamas džiaugsminga šypsena.

– O, štai ir jūs. Kaip tik liepiau bibliotekoje patiekti arbatos. – Jis paėmė Almerijos ranką ir pasilenkė pakštelėti į skruostą. – Almerija, džiaugiamės, kad atvykote. Neabejoju, kad Veritė tuojau pat prisidės. Ji ilsisi, bet primygtinai prašė atsiųsti tarnaitę pažadinti, vos tik jūs atvažiuosite.

Stebima pakerėtos Tėjos, Almerija akivaizdžiai sušvelnėjo.

– Na, visai nenorėčiau trukdyti jos poilsio.

Bleikharstas sukikeno.

– Jei ne jūs, tai, neabejoju, mūsų sūnus vis tiek tą padarytų! Eikime vidun. – Jis atsisuko į Tėją. – Panele Vinslou. Man malonu atnaujinti mūsų pažintį. Sveika atvykusi į Bleiknį.

– Ačiū, milorde. Čia labai gražu.

Taip. Namas, erdvūs Tiudorų stiliaus rūmai, stovėjo tarp milžiniškų gėlynų ir, rodos, netikėtai iškilo gamtovaizdyje.

Makso šypsena Tėjai priminė Ričardą.

– Dėkoju, panele Vinslou. Prašyčiau užeiti. Rikis namuose, o Breibrukas atvyko prieš porą valandų. Tikiuosi, mėgaujatės savuoju sezonu.

– Bleikharstai, tu labai malonus, kad mus pakvietei. – Tarė Almerija santūriai. – Nors aš vis tiek apgailestauju dėl blogos reputacijos, lydėjusios tavo vedybas praėjusiais metais, galima tik dėkoti Veritei, kad santuoka pažabojo kai kuriuos bjaurius tavo įpročius.

Tėja nežinojo, kur sukti akis. Kuo puikiausiai suprato, kokius bjaurius įpročius turi galvoje Almerija, bet nė kiek netroško išsiduoti. Manė, kad labiausiai tiktų abejinga išraiška.

Bleikharstas viską sugadino.

– O? Almerija, ir kokie gi įpročiai tai būtų?

Tėja nuslopino kylantį juoką, o Almerija pervėrė lordą Bleikharstą tramdomu žvilgsniu.

– Maksai, tikrai žinai, apie kokius įpročius kalbu!

– Ak! Tuos įpročius, – suvokė jo šviesybė, mandagiai rodydamas Almerijai sekti paskui ir pasiūlydamas Tėjai parankę. – Panele Vinslou, užeikite ir susipažinkite su ledi Bleikharst. Jie išties nekantriai laukė jūsų atvykstant.

Tėjos spėlionės, kad grafienės troškimas susitikti su ja yra tiesiog mandagi lordo Bleikharsto vingrybė, išgaravo susidūrus su tikrai nuoširdžiu ledi Bleikharst džiaugsmu ir meilumu, kai ji įžengė į biblioteką, kur Almerija su Tėja jau gaivinosi puodeliu arbatos.

Tėja manė, kad grafienė – nepaprastai žavinga moteris tamsiais plaukais ir giliomis pilkomis akimis. Mažutė ir liaunutė ji vis dar atrodė truputėlį išbalusi, ir lordas Bleikharstas stryktelėjo ant kojų skubėdamas pritraukti jai kėdę.

– Gerai miegojai? – pasiteiravo dar jai nepratarus nė žodžio.

Skausmas sukaustė Tėją, kai balse išgirdo švelnų rūpestį, probėgšmais išvydo žmonos rankos glamonę pirštais, kai vedė ją prie kėdės. Štai kaip viskas turėtų būti.

– Taip, Maksai, dėkoju, – prabilo grafienė. – Laba diena, teta Almerija. Kaip malonu vėl jus matyti.

Jos balsas taip pat buvo malonus. Kimus ir melodingas. Pamačiusi, kad lordas Bleikharstas spraudžia ją kėdėn, Veritė suskubo paprieštarauti:

– Bet turėčiau tinkamai pasisveikinti su viešniomis, o ne išsidrėbti kėdėje! – ji pamėgino atsistoti, bet buvo tvirtai sulaikyta vyro.

– Gali ir iš čia pasisveikinti, – tarė jis. – Puikiai žinai, kad, mano nuomone, dar turėtum būti lovoje! Verite, čia Almerijos krikšto dukra panelė Vinslou. Panele Vinslou, čia mano žmona ledi Bleikharst.

– Žinote, jis – tikras tironas, – pasakė ledi Bleikharst, nutaisiusi kuo rimčiausią išraišką. – Dar niekuo taip nesidžiaugiau, kaip Ričardo išvykimu į miestą, nes buvo neką geresnis! Niekada aplink mane nebuvo taip šokinėjama, nebuvau taip lepinama! Laba diena, panele Vinslou. Labai džiaugiuosi galėdama su jumis susipažinti.

Tėja tūptelėjo.

– Ačiū, ledi Bleikharst. Man garbė.

– Verite, Bleikharstas, – pareiškė Almerija, – rodo išties deramą dėmesį ir susirūpinimą tavo sveikata. Sveikinu tave susilaukus Įpėdinio.

Lordas Bleikharstas šyptelėjo.

– Almerija, patikinu jus, kad, mano požiūriu, nepakankamą dėmesį. Šiaip ar taip, džiaugiausi vaiko gimimu.

– Ir tai, Maksai, daro tau didelę garbę, – leido sau pasakyti Almerija. – Nors, be abejo, turėjo palengvėti, kad gimė sūnus.

Kitas balsas įsiterpė nuo pravirų terasos durų.

– Tiesą sakant, Almerija, nemanau.

Pasirodė Ričardas su lordu Breibruku.

– Bent jau sprendžiant iš jo laiško. Pirmose trijose pastraipose rašė, kad kūdikis gimė, o Veritė jaučiasi puikiai. Mintis apie kūdikio lytį tarsi pavėluotai toptelėjo!

Tėjos džiaugsmui, Bleikharstas išraudo.

– O, Riki, eik velniop! Palauk savo eilės ir pamatysi, kaip tu jausiesi.

Lordas Breibrukas sukrizeno.

– Panele Vinslou, nekreipkite į juos dėmesio. Kartais būna dar blogiau. Jūsų paslaugoms, ledi Arnsvort. Panele Vinslou. Tikiuosi, kelionė buvo patogi?

– Labai patogi, dėkoju, lorde Breibrukai, – atsakė Almerija. – Verite, o kada galėtume pamatyti... Viljamą, ar ne?

Ledi Bleikharst nusišypsojo.

– Netrukus, teta. Jis pabudo prieš pusvalandį. Pamaitinau, o auklė sakė perrengs ir atneš.

Almerijai atvipo žandikaulis.

– Pati jį maitini? Mano brangioji, Verite, tai visai nebūtina, žindyvė yra nepalyginti...

– Man patinka, teta, – tyliai pertraukė Veritė. – Sprendimas buvo mano.

Lordas Bleikharstas, stovėdamas šalia žmonos krėslo, uždėjo ranką jai ant peties ir tarė:

– Jam aš visiškai pritariu.

Karietoje apie tai buvo išreikšta itin griežta nuomonė, tad Tėja labai nustebo, kad iš pradžių Almerija nuščiuvo.

– Žinoma, Maksai, jei pritari, nėra ką ir kalbėti, – paskui nedrąsiai pridūrė: – Jei Veritės pernelyg nevargina.

Vis dėlto Tėjai pasirodė, kad lordui Breibrukui akivaizdžiai palengvėjo, kai ši tema buvo baigta. Net Ričardas atsipalaidavo. Nors turbūt nerimavo dėl šio susitikimo. Jo žvilgsnis lakstė nuo brolio prie Almerijos ir grafienės.

Tada, be jokio įspėjimo, Ričardo akys susmigo į ją, ir pasirodė širdį verianti šypsena, praskaidrinanti tamsias akis. Lūpos nebyliai sukrutėjo, ir jis, neištaręs pasveikinimo, kilstelėjo puodelį arbatos.

Ačiū.

Tėjos gynybinės užkardos sudrebėjo iki pamatų, iki pat širdies gelmių. Jei Ričardas kada nors įtartų apie jos jausmus jam... Tėja įstengė nusišypsoti. Plačiai. Džiaugiuosi galėdama padėti. Tarsi tai nieko nereikštų.

Prasivėrė durys, ir pasirodė auklė su mažyčiu, į skarą suvystytu ryšulėliu, o kambaryje įsivyravo įtempta nuotaika, tarsi kavalerijos gelbėtojų pulkas būtų ėmęs artintis prie apgultos tvirtovės.