Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Santuoka su Ričardu. Aberfildo samprotavimai supykino ją, bet, šiaip ar taip, jis teisus: Ričardas buvo vienintelis vyras, kuriam būtų galėjusi priklausyti.

Dabar ji suprato, ko būtų norėjusi iš santuokos su Ričardu. Meilės. Tokios meilės, kuri liepsnojo tarp Makso ir Veritės. Tą ir mėgino pasakyti jos širdis apie Ričardą. Šiurpas nukratė Tėją. Širdis ir kūnas mėgino ją įspėti.

Ji atsargiai išlygino laišką ir sulankstė per senąsias lenkimo linijas, paskui įkišo į rankinę. Ji pasirinko savo kryptį. Nieko gero neišeis, jei raudos dėl to, kas galėjo būti. Net jei Ričardas ir būtų pradėjęs taip ja domėtis, tai neįmanoma, Dabar ji žinojo, ką privalanti daryti, suvokė tą akimirką, kai ant rankų paėmė Ričardo sūnėną. O šis poelgis amžiams išskirtų ją su Ričardu. Neturėjo jokio kito pasirinkimo. Tiesiog taip yra. Ji apsisprendė ir gręžiotis nevalia. Ypač jei nori taikiai gyventi su pačia savimi.

Tėja įėjo į namą pro šonines duris ir patraukė į bib­lioteką. Veritę su mažuoju Viljamu dažniausiai būdavo galima rasti ten.

Iš pradžių biblioteka pasirodė tuščia, bet paskui pro praviras duris iš terasos atskriejo balsai. Šypsodamasi Tėja žengė jų link. Tada sustingo tarpduryje. Patogus lovakrėslis stovėjo pavėsingame terasos kampe. Ten gulėjo Veritė ir lordas Bleikharstas. Vien ranka jis sūpavo sūnų. Kita apsivijo Veritę ir pabučiavo taip švelniai, kad Tėjai susitvenkė ašaros. Mirksėdama ji žengtelėjo atgal už užuolaidų. Toliau nuo svajonės, kuri niekada neišsipildys. Nuo to, ko labiausiai troško.

Dabar neįstengtų prisiminti, kaip jautėsi grįždama į Londoną, netroško nieko, tik laisvės ir ramybės. Šis tikslas buvo saugesnis. Toks, kurį būtų pasiekusi. Dabar... niekada neturės to, ko trokšta dabar.

Tėja jau ketino sprukti, bet iš sodo atskriejo vyrų balsai. Ričardas. Ir, panašu, lordas Breibrukas. Grįžo iš pasijodinėjimo.

Batais avinčių žmonių žingsniai suskambo ant terasos laiptų, vieni nelygūs. Tėja atsiduso. Nėra priežasties šalintis.

– Sveikas, Maksai. – pasilabino lordas Breibrukas smagiu baritonu. – Jūsų paslaugoms, ledi Bleikharst. Atleiskite, kad užtrukome. Ričardas nusitempė aprodyti savo namo.

– O, ar jums patiko? – švelniai paklausė Veritė.

Tėja išniro iš šešėlio ir pasirodė tarp stiklinių durų.

– Manau, kaip tik Rikiui, – pabrėžė Breibrukas. – Tokia vieta, kad net mane privertė susimąstyti apie santuoką ir šeimą.

– Džulijanai? – prabilo Ričardas.

– Taip?

– Liaukis.

– Na, tai tiesa, – tvirtino Breibrukas. – Susimąsčiau. Net išsigandau, tikrai! Reikėtų pasipiršti panelei Vinslou ir...

Tėja sustingo rąžydama riešus.

– Et, Džulijanai... – įdėmus gintarinių grafo Bleikharsto akių žvilgsnis smigo į ją, burna sutrūkčiojo.

Tėja susitvardė.

– Jums būtų atsakyta? – Tėja baigė mintį ir išėjo į terasą.

Lordas Bleikharstas dusliai nusijuokė.

– Labai išmintinga, panele Vinslou. Prisidėkite prie mūsų. – Jis atsistojo laikydamas sūnų ir prisiartino jos pasveikinti.

Šypsena nesukėlė nė menkiausios užuominos, kad jiedviem su žmona buvo sutrukdyta ir kad abu trokšta, jog svečiai dingtų po velnių.

– Norėjau pasimatyti su jumis. Kaip suprantu, Almerija poryt ketina grįžti į miestą. Jums visai nereikia keliauti drauge. Aš, turiu galvoje, mes , nepaprastai džiaugtumės, jei pratęstumėte viešnagę.

Ričardas išleido keistą garsą. Tėja dirstelėjo ir pamatė, kad jis nustebęs dėbso į savo dvynį. Net įniršęs.

Nors ir žinojo, kad negalėtų pasilikti, skausmas pervėrė Tėją suvokus, jog mintis apie jos viešnagę visai nepatiko Ričardui. Greičiausiai jis prisiklausė spėlionių apie nesamas jųdviejų sužadėtuves. Aišku, lordas Bleikharstas nedarytų tokios klaidos. Jis kur kas geriau pažįsta savo brolį.

– Dėkoju, milorde. Pagalvosiu. – Geriau neįsipareigoti.

– Tėja, ateik ir prisėsk, – pakvietė Veritė. – Ant lovakrėslio vietos sočiai.

– Tiesą pasakius, ketinau pasivaikščioti, – paaiškino ji. – Po Dauno aukštumas. Tokia graži diena. Ar yra koks takelis, kuriuo galėčiau sekti?

Lordas Bleikharstas susiraukė.

– Yra, bet juk neketinote eiti viena?

Tėja išraudo.

– Aš... aš nenorėčiau kam nors kelti nepatogumų. Aišku...

Lordas Bleikharstas nusišypsojo.

– Galiu jus patikinti, kad man bus labai nesmagu, kai Almerija išgirs, kad brangiajai jos globotinei leidome be palydos klaidžioti aukštumose!

– Brangi panele Vinslou, – kreipėsi Breibrukas. – Štai jūsų palyda. Ne, neprieštaraukite. Tai man suteiks progą vienumoje pasipiršti, o jums galimybę...

– Bet jūs prižadėjote su manimi pažaisti piketą! – pasipiktino Veritė. – Ričardas gali palydėti Tėją. – Ji atsisuko į savo svainį žavingai šypsodamasi. – Ar ne, Ričardai? Galėtum nuvesti pro bukų miškelį. Šiandien ten turėtų būti gražu.

Tėja tučtuojau suprato, kad Ričardas pateko į keb­lią padėtį, kaip ir ji. Jis vargiai galėjo atsisakyti, nes būtų pasirodęs nemandagus, o ji , prasitarusi, kad norėtų pasivaikščioti, dabar nesitrauks. Antraip teks viešai atsisakyti Ričardo palydos.

Įsmeigusi akis į jį išvydo pašaipų linksmumą ir susitaikymą. Jis atsistojo.

– Tėja, jei kopsi į aukštumas, persiauk batus. Ir gerai užsirišk skrybėlaitę. Ten bus vėjuota.

Tėja pakluso tam, kas neišvengiama.

Nebyliu sutarimu juodu nedaug kalbėjosi eidami per mišką. Tiesą sakant, Tėja vargu ar įkvėpė, kai pasiekė slėnio viršūnę ir medžiai liko už nugarų. Kopė vis aukštyn ir aukštyn, kol Tėjai paskaudo kojas ir ėmė degti plaučiai. Priekyje matė kalvos keterą... o toliau... Ji giliai įkvėpė, prieš vėjui pasiglemžiant orą, ir pasiekė viršūnę.

Atsivėręs vaizdas užėmė kvapą. Aplinkui plytėjo aukštumos. Virš jų siūbavo mėlynas dangaus skliautas. Tolumoje vėlyvos popietės šviesoje juodavo Lamanšo sąsiauris.

– Mums reikėtų grįžti, – prabilo visai neuždusęs Ričardas, bet labiau šlubčiojo.

Tėjos plaučiai degte degė, jautėsi visiškai išsekusi. Jos veidas turbūt skaisčiai raudonas, o kojos, rodės, tuojau ims ir sulinks.

Vis dėlto reginys buvo vertas. Mėlynas ir žalias, begalinis. Čia įmanoma patikėti, kad jei išskėstum rankas ir palinktum, galėtum pavėjui nuskristi. Čia visos pasaulio bėdos ir smulkmenos dingo. Ak, vis dar egzistavo, bet negalėjo paliesti .

Tėja atsiduso.

– Taip. Bet man to reikėjo. Reikėjo ištrūkti. Pajusti erdvę. Londonas... – Ji nutilo suabejojusi, kaip pasakyti.

– Ankštas, suspaustas, įkalinantis? – pasiūlė Ričardas.

Tėja linktelėjo.

– Taip. O tai... – ji parodė plačiu mostu, – tai nuostabu. Gali būti vienas nesijausdamas vienišas. – Žinojo, kad Ričardas supras, nes visada suprasdavo.

Švelni šypsenėlė iškreipė jo lūpas.

– Tai vadinama nuošaluma. Bent jau aš taip vadinu. Mano motinai visai nepatiko. Ji nekentė Bleik­nio. Sakė, kad jis pernelyg nuošalus. Ji daug laiko praleisdavo toliau nuo čia.

Tėja prisiminė velionę ledi Bleikharst. Ir pagalvojo apie dabartinę.

– Nemanau, kad ledi Bleikharst tam prieštarautų.

– Veritė? – Ričardas nusišypsojo. – Abejoju, kad ji apskritai prieštarautų, jei tik Maksas būtų netoliese. Bet, taip, jai patinka Bleiknis.

Pamažu juodu ėmė leistis žemyn vos matomu takeliu, kol pasiekė bukų miškelį. Čia pasitiko žalių šešėlių vėsa, viršuje suūžavo lengvas vėjelis. Ir ėmė glamonėti. Švelniai. Kaip lordas Bleikharstas bučiavo Veritę.