Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Tai... tai nepakenčiama, – sušnabždėjo Tėja.

– Ne, taip nėra, – paprieštaravo Ričardas. – Tėja, aš tave myliu. Nagi, mylimoji. Ar gali truputėlį labiau pasitikėti manimi?

Jokiame košmare Tėja nebūtų galėjusi to įsivaizduoti – Ričardui nesvarbu, kad ji prarado nekaltybę. Jis vis tiek pasiryžęs ją vesti. Ji negalėjo susitaikyti. Dar ne. Ne dabar. Yra vaikas... privalo įsitikinti, kad jos dukra saugi, aprūpinta. Jei priimtų Ričardo pasiūlymą, nebegalėtų perduoti savo turto... o jei Ričardas nesutiktų, neliktų nieko kita, tik nutraukti sužadėtuves.

Išgirdusi šūksnį Tėja pakėlė galvą. Link jų šuoliavo pora raitelių.

– Prakeikimas! – burbtelėjo Ričardas. – Maksas su Džulijanu. Tėja, dabar apie tai nesikalbėkime. Kai grįšime į Bleiknį, tada. Bet suprask: mano pasiūlymas tuoktis skatinamas ne kokių bukaprotiškų pažiūrų, galantiškumo ar gailesčio, man nerūpi pateisinimai, kurių prisigalvojai. Peršuosi todėl, kad tave myliu!

– Kaip tu gali mylėti?

Ričardo atsakymas kone sugniuždė Tėją.

– Kaip? Vienas Dievas težino. Kodėl žmonės įsimyli? Kodėl Maksas myli Veritę? Jis pabrėžtų pačias nuostabiausias jos savybes. Drąsą, ištikimybę, sąžiningumą. – Ričardas šyptelėjo. – Jos būdą. Viską, ką aš matau ir kas man patinka. Bet aš nesu jos įsimylėjęs. Taigi ne, Tėja. Negaliu paaiškinti, kodėl pamilau tave. Tiesiog pamilau. Bet tu atskleidei man tiesą. Galėjai paprasčiausiai atsisakyti tekėti. Arba, jei norėjai ištekėti, nesakyti nieko. – Ričardas nuraudo. – Žinai, kartais... kartais tai nebūna akivaizdu. Be abejo, aš niekaip nebūčiau įtaręs. – Jis susitiko su Tėjos akimis. – Bet tai netoptelėjo tau, tiesa? Papasakojai tiesą naiviai tikėdamasi, kad sulaikysi mane nuo dvikovos su Danheivenu. Tiesa nesulaikė. Sulaikė mintis, kad taip pasielgęs tik sukelčiau skandalą ir tau pakenkčiau. Tėja, kas įvyko prieš aštuonerius metus – jau praeitis. Tavo kaltės nebuvo. Mylimoji, lai viskas lieka praeityje, kad turėtume ateitį.

Lordas Bleikharstas ir lordas Breibrukas paleido arklius risčia ir apjoję didelį ratą prisidėjo prie jų.

– Kad tave kur, Riki, – artindamasis riktelėjo lordas Bleikharstas. – Ar bent nutuoki, vakar naktį nerimavo Veritė, kad negrįžote namo?

– Veritė? – nusišaipė lordas Breibrukas. – Juk ne Veritė ragino balnoti arklį ir leistis jų ieškoti. Vidurnaktį!

– Užsičiaupk, Džulijanai!

Ričardas nusišypsojo.

– Mums nieko nenutiko. Taringe mus užklupo audra. Nelė Deks pasirūpino mumis.

– Na, taip ir maniau, – tarė Bleikharstas truputėlį susigėdęs. – Bet vis tiek... ak, na, gerai! Aš jaudinausi! Bet tik dėl panelės Vinslou ir savo kumelės!

Tėja prisivertė nusijuokti. Lordui Bleikharstui nė akimirką nepavyko jos apmulkinti. Žinoma, jis pergyveno dėl brolio. Jųdviejų ryšys buvo akivaizdžiai juntamas. Skausmas pervėrė Tėją – dar labiau nerimautų, jei sužinotų, kokią moterį trokšta vesti jo brolis.

Lordas Breibrukas išsiviepė.

– Nelė Deks? Senoji tavo auklė? – jis atrodė susigraudinęs. – Vargšė ledi Arnsvort. Vakaras jai nebuvo toks jau malonus! – tęsė. – Aišku, ji keikė tavo, Riki, nerūpestingumą, ką jau kalbėti apie moralę! Privalau pridurti, kad mane nustebino tavo gyvenimo smulkmenos, kurios jai atrodo žinomos. Tau iš tikrųjų derėtų būti apdairesniam. Šiaip ar taip, kai buvo įneštas padėklas su arbata, ir aš įtariu, kad ledi Bleikharst paprašė jį patiekti anksčiau, ledi Arnsvort jau planavo vestuves. – Jis išrietė antakį žvelgdamas į Ričardą. – Nors turbūt, jei auklė Deks prižiūrėjo įsimylėjėlius, nėra tokio reikalo?

– Jokio, – atsakė Ričardas trumpai. – Bent jau jos sąžinė švari.

– O? – lordas Breibrukas susidomėjo.

Ričardas tvirtai suspaudė lūpas.

– Džulijanai?

– Hmm?

– Užsičiaupk.

– Kol neiškvietėte vienas kito į dvikovą ir nenusprendėte, kurio sekundantu būsiu, privalau kai ką pasakyti panelei Vinslou, – įsiterpė lordas Bleikharstas.

Tėja nurimusi atsisuko į jį.

Jis nusišypsojo.

– Nekreipkite į juos dėmesio. Ypač į Rikį. Turiu pasakyti, kad jums atėjo laiškas, vakar, kai tik išvykote. Skubiuoju paštas.

Tėjai susitraukė skrandis ir kūnu perbėgo šiurpas. Tik vienas žmogus siųstų laišką skubiuoju paštu. Ruftonas. Turbūt baigė tyrimą ir surašė ataskaitą. O Almerijos liokajus persiuntė.

– Ar galėčiau pasiūlyti truputėlį paspartinti arklius? – tarė lordas Bleikharstas. – Žinoma, jei panelė Vinslou sutinka. Veritė buvo mažumėlę susirūpinusi dėl jūsų abiejų. – Jo burna sutrūkčiojo. – Ir Almerija, be abejo.

– Savaime suprantama, pone, – atsakė Tėja ir prisivertė likti rami.

Kuo greičiau perskaitys ataskaitą, tuo geriau.

Vaiko vardas buvo Sofi Grei. Sofi – jos pačios antrasis vardas.

Sustirusi Tėja dėbsojo į Ruftono ataskaitą. Pastebėjo, kaip ima lietis žodžiai. Niekas nesvarbu. Kaltinimas ėmė deginti jai širdį. Vaiko amžius – vis dėlto gimimo data nepakeista... Kaimas nenutolęs ne per penkias mylias nuo tetos Marijos, kur ją augino pribuvėjos duktė. Tada nežinomas geradarys pernai išsiuntė ją į privačią panelės Deil mergaičių mokyklą Bate. Viskas sutapo.

Šitiek metų... Jai melavo, visi. Net gydytojas su pastoriumi. Be abejo, dėl jos pačios gerovės. O ji net neklausinėdama patikėjo melu.

Sofi.

Šalti pastoriaus paguodos žodžiai aidėjo ausyse: Dievas buvo gailestingas. Geriau, kad vaikas mirė, nes iš prigimties buvo nuodėmingas. Tiesą sakant, gali būti, kad vaiko mirtis yra bausmė už tėvų nuodėmes. Biblija moko, kad taip turi būti: už tėvų nuodėmės vaikai bus baudžiami iki paskutinės kartos...

Vaiko gyvenimas ir mirtis buvo suprantami kaip bausmė. Ir panaudoti kaip melo priemonė. Tėjai iš pykčio pasidarė kartu burnoje, o neišsakytos viltys virto pelenais. Šleikštulys užgniaužė gerklę.

Sofi. Jos mergaitės vardas Sofi...

Ji tokia pat kalta kaip pastorius, kalta, nes vylėsi, meldėsi , kad įtarimai nepasitvirtintų, kad vaikas iš tikrųjų būtų jos tėvo pavainikis. Taip elgdamasi ji taip pat troško savo vaiko mirties.

Tėja neįstengė užmigti. Snustelėjo popiet ir pavalgė savo kambaryje. Dabar, gerokai po vidurnakčio, klūpėjo prie palangės ir žiūrėjo į nakties tamsą. Iš tikrųjų nebuvo tamsu. Dangus buvo nutviekstas ledinės šviesos. Pernelyg sunkiai įžiūrimos, bet vis tiek primenančios, jog šviesa ten. Jai nepasiekiama.

Niekada jai nebuvo pasiekiama, ta šviesa.

O gal? Tėja turėjo pasirinkimą. Laiškas – dar ne paskata veikti. Jis atskleidė tiesą. Iš pradžių tik to ir norėjo. Deja, nesusimąstė, kad tiesa nėra tik tiesa. Ji gyvuoja ir kelia tam tikrų reikalavimų. Ji negali ko nors priversti. Bet gali sužlugdyti. Dabar Tėja suprato, ką Ruftonas turėjo galvoje įspėdamas, kad kaip reikiant apsvarstytų, ar nori sužinoti tiesą.

Ji išsiaiškino tiesą ir dabar privalo su ja gyventi. Jei ne, turės suvesti sąskaitas su savo sąžine.

Nusikamavusi Tėja užsimerkė ir palinko virš palangės. Išgirdo lapės lojimą, bukų miškelyje dūsaujantį vėją, turbūt jis ūžauja ir prie namo Taringe. Kaip gražu. Nors ji ir kenčia, vis tiek neabejinga grožiui. Visai neapgailestavo dėl to, kas įvyko.

Ričardas tikrai ją myli. Kai mintys nuklydo, Tėjai iš džiaugsmo sugėlė širdį. Pirmą kartą po daugybės metų prisiminimai nebuvo susiję su košmaru ir baime. Jie ėmė nešti tik todėl, kad Ričardas parodė, kaip galėjo būti. O kad tik, užsisvajojo Tėja, kad tik jis nesustotų. Ji geidė, o kaip ji geidė... Galva nusviro ir ji pabudo, kai antakis atsitrenkė į palangę. Tėja suvokė, kad vos neužmigo. Sustirusi atsistojo. Ledi Arnsvort rytoj grįžta į Londoną. Ji vyks kartu.