Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Tėja, nejau privalai?..

– Deividai, jai reikia šeimos. Net manęs vienos.

– Leisi man tave lankyti?

Tėjai suspurdėjo širdis.

– Tikrai norėtum?

– Taip. Man patiktų turėti dukterėčią, – pasakė ir piktai pridūrė: – Bleikharstas – mulkis!

Netikėtai ją sukaustė baimė.

– Ne. Jis ne toks. Deividai, pažadėk, kad dėl to nesikivirčysi su juo.

– Po šimts, Tėja! Aš...

– Deividai, prižadėk!

Jei jis iškviestų Ričardą į dvikovą... Vien nuo šios minties Tėjai suspurdėjo širdis.

Deividas tyliai nusikeikė.

– Gerai, – sutiko. – Tebūnie. – Įdėmiai nužvelgė ją. – Tu jį myli, tiesa?

– Taip. Aš atsakiau į jo meilę.

Deividas nustėro.

– Tu atsakei?.. Ir jis vis tiek...

Tėja atkragino galvą.

– Paklausk savęs, ką būtum daręs jo vietoje?

Deividas nudelbė akis.

Tėja liūdnai šyptelėjo.

– Taigi.

Aštuonioliktas skyrius

Pašto karieta lingavo keliu, o Tėja sėdėjo susispaudusi kamputyje ir stebėjo pro šalį lekiantį kraštovaizdį, bet beveik nieko nematė. Tik Ričardo veidą, klusnias tamsias skausmo kupinas akis. Skausmo, kurį sukėlė ji.

Galbūt taip geriau. Jis nenusipelnė būti įkaltintas savo paties padorumo. Greičiausiai taip ir yra. Tėja nebūtų ištvėrusi, jei po sutuoktuvių Ričardas būtų pradėjęs gailėtis arba jos nekęsti. Skausmas netruks atlėgti. Reikia tikėti ir pripažinti, kad vieną dieną Ričardas ras kitą moterį ir pamils.

Kaip reikia pripažinti, kad svarbesni dukters poreikiai, ne pačios skausmas ir neviltis. Daugiau ji neturės į ką atsiremti.

Tėja prisivertė galvoti apie Sofi Grei. Mergaitę, kurią pagimdė, kuri buvo atimta ir augdama nieko nenutuokė apie tėvus, tikėjo, kad yra nereikalinga.

Gėda užliejo Tėją. Prisiminė, kaip iš pradžių palengvėjo išgirdus, kad vaikas mirė, prisiminimai be gailesčio grąžino ją į tolimą praeitį. Į tą dieną, kai pirmą kartą pajuto krutantį kūdikį, nepaaiškinamą jaudulį ir pirmą kartą suvokė, kad jis yra iš tiesų. Suvokė, kad nekalta būtybė pasmerkta būti pavainike.

Beveik prieš savo valią pradėjo spėlioti, ar būtų įmanoma kūdikį pasilikti, paskui sukaustydavo siaubas, kiekvieną naktį košmaruose dusindavo baimė, kai iš naujo išgyvendavo, kaip su ja buvo pasielgta. Tada ji jautė, kaip spardosi kūdikis, ir bijojo.

Tėjai palengvėjo, kai teta Marija pranešė, kad kūdikėlis mirė. Jai netoptelėjo tuo suabejoti. Ko abejoti? Jos tėvai ir teta Marija sutarė vaikelį atiduoti į globos namus, o ji pati buvo taip apsvaigusi ir apimta panikos, kad net nepaprieštaravo. Norą priešintis numaldė šokas. Vis dėlto galiausiai jie pamelavo, kad vaikas mirė. Galbūt net norėjo jai gero, tikėjosi, kad apsaugos.

Taip, iš pradžių palengvėjo. O tada plūstelėjo dar didesnė gėda, didesnė kaltė, kad palengvėjo dėl nekaltos gyvybės mirties. Palengvėjo dėl kūdikio mirties, kuriam net nebuvo suteikta proga gyventi, mirties.

O dabar? Dabar turėjo galimybę iš dalies viską sutvarkyti. Galės dukrai suteikti tokį gyvenimą, kaip ir priklauso.

Dar ne vėlu.

Septyneri metai. Sofi septynerius metus žinojo, kad yra nereikalinga šeimai, nes užtraukė jai gėdą. Per septynerius metus ji nepatyrė nieko kita, tik apmaudą. O jei vaikas jos nekenčia?

Tėją nupurtė drebulys: kas, jei jos dukra panaši į Lalertoną? Kas, jei žvelgdama į dukrą ji neįstengs neprisiminti... ne! Tai nieku gyvu jos nepaveiks!

Ji priėmė tinkamą sprendimą, vienintelį sprendimą, bet prisiminusi įskaudintą Ričardą ir suvokusi, ką prarado, pajuto geliančią tuštumą.

Ričardas sėdėdamas dėbsojo į ugnį. Nesivargino uždegti lempų. Lauke dar buvo šviesu, bet jis anksti užtraukė užuolaidas, kad nesiskverbtų vakaro vėsa. Šalia ant vyno stalelio gulėjo vieniša knyga. Neturėjo jokio noro skaityti – pirmą kartą spausdintas žodis neteikė ramybės.

Namuose Taringe buvo taip tuščia, kad net girdėjosi aidas. Išties juokinga. Ričardas persikraustė šiandien ir tikrai žinojo, kad aplink pilna žmonių, tarnai žūtbūt stengėsi, kad jam būtų patogu. Bet praslinkus dviem dienoms, kai Tėja grįžo į Londoną, pasaulis pasidarė tarsi niūri dykynė. Netaręs nė žodžio nei Maksui, nei Veritei, jis išvyko iš Bleiknio, paliko tik trumpą laiškutį. Reikėjo pagalvoti, o ne kalbėti. Bet dabar...

Ką, po velnių, vienas darys tokiame šeimai skirtame name? Šis klausimas nešovė į galvą, kai jį pirko. Tada miglotai mąstė, kad vieną dieną ves, atsiveš savo nuotaką ir įrengs vaikų kambarį. Mintis nuteikė maloniai, tad jis tiesiog ramiai laukė.

Taip mąstė, kol nebuvo sutikęs Tėjos. Nebuvo įsimylėjęs. Jos praradęs. Dabar name nykiai aidėjo, o ankščiau jo ramybė tarsi skatino viltį. Dabar svarstymai, kaip pataisyti padėtį, atrodė beprasmiai, tik kaip būdas prastumti negailestingai ištįsusias dienas.

Tėja nė už ką jam neatleis.

Brangus Dieve, koks jis nelemtas mulkis. Koks aklas, bukas, nejautrus mulkis.

Ričardas gurkštelėjo brendžio ir nurijo, matė, kaip gintariniame skystyje blyksi ugnies šviesa.

Atsilapojo durys.

Jis nesivargino pakelti akių. Žinojo, kas čia.

– Jo šviesybė, pone.

– Dėkoju, Minčinai. Šį vakarą tavęs nebereikės.

– Taip, pone. Labos nakties, pone.

Durys užsidarė, ir prabilo Maksas:

– Riki, dėl Dievo meilės. Čia lyg kokiame kape. Gavau tavo laiškelį. – Šviesios akys prisimerkė. – Kas atsitiko? – paklausė, tada skubiai pridūrė: – Riki, kas tau? Tavo sužadėtuvės...

Be abejo, Maksas pereis prie pačios esmės.

– Atšauktos, – atsakė Ričardas.

Jei jis įsikiš, nebebus atšauktos, bet kol kas tai – gryna tiesa. Galbūt taip ir liks, nes Tėja gali pasiųsti jį velniop, kai mėgins ištaisyti savo klaidą.

– Kaip, po šimts, suprasti? – burbtelėjo Maksas.

Ričardas sunkiai atsiduso.

– Įsipilk brendžio... – mostelėjo į grafinus ant sieninio staliuko, – ir leisk man papasakoti istoriją.

Maksas šliūkštelėjo į stiklą brendžio, tada atsisėdo į iš kitos židinio pusės stovintį krėslą su aukštu atlošu.

– Kažkas kužda, kad man reikės išgerti.

Ričardas vengė brolio žvilgsnio. Rūškana mina sugėdino jį. Kai Maksas sužinos...

Jis ramiai, nieko nepraleisdamas papasakojo, kas buvo jam atskleista. Maksas sėdėdamas klausėsi, retkarčiais gurkštelėdavo brendžio. Galiausiai susipylė, kas liko, ir nužingsniavo dar vienos taurės. Ričardas laukė.

– Ji atsisakė už tavęs tekėti dėl vaiko, kurį manė esant mirusį? Vaiko, kurį net protingiausia moteris būtų atsidžiaugusi galėdama pamiršti, – Maksas kalbėjo ramiai, be užuolankų.

Ričardas linktelėjo. Ši motina pamirš savo poreikius ir neapleis vaiko. Tokios jis ir ieškojo.

– Jai svarbiau vaiko laimė ir saugumas, ne pačios?

Ričardas tik linksėjo skaudama širdimi. Maksas viską suprato iš karto, kaip jis ir numanė. Kodėl, po galais, jam prireikė tiek daug laiko susivokti? Nejau buvo taip išpuikęs, kad nepastebėjo Tėjos drąsos? Dorumo?

– Riki, nebus lengva, – prabilo Maksas ramiai. – Žmonės perpras tiesą. Atsiras tokių, kurie niekada jos nepripažins. Tu pasirengęs su tuo susitaikyti?

Taip. Jam nėra jokio skirtumo.

Ričardas pažiūrėjo tiesiai į Maksą.

– Tu man padėsi?

Maksas dėbsojo į jį, žandikaulis buvo atvipęs iš nuostabos.

– Riki, velniai griebtų! Dar klausi? Bet ar kas nors pasikeistų?