Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Cha! Kils apsčiai skandalų, jei jis bus kvailys ir paims tą vaikiščią! – suurzgė Aberfildas. – Iš mano turimų ataskaitų galima suprasti, kad toji išpera yra tikrų tikriausia Vinslou! Mėlynos akys, šviesūs plaukai – manai, žmonės neprisimins?

Vinslou tyliai nusikeikė ir nukreipė rūstų žvilgsnį į Ričardą.

Ričardas apsimetė abejingas ir tarė:

– Verčiau melskitės, kad taip nenutiktų, – balsas užkilo. – Kitaip būsiu priverstas paviešinti šią istoriją. Jūs, Aberfildai, tikrai nesužibėsite, tiesa?

Tai būtų blogiausia. Neįsivaizduojama, kad vaikui tektų užkrauti tiesos naštą.

Turbūt Ričardo išraiška buvo iškalbinga, nes Aberfildas staiga atgavo pasitikėjimą ir tarė:

– Ragina susimąstyti, Bleikharstai? – jis gudriai dėstė. – Jūs priversite merginą atsisakyti neapgalvoto sprendimo, o aš perduosiu jos pinigus. Nereikia laikyti įšaldytų.

Ričardas jau žiojosi sakyti tiesmukos ir nepadorios pastabos Aberfildui, bet Vinslou užbėgo už akių ir šaltu tonu prabilo:

– Pone, problema ne tokia jau neįveikiama. – Pervėrė Aberfildą plieniniu žvilgsniu ir atsisuko į Ričardą. – Jei man būtų leista pasiūlyti?

Ričardas linktelėjo.

Pašaipiai blykstelėjęs akimis Vinslou tarė:

– Aš Bleikharstui siūlau...

Tėja išlipo iš pašto karietos ir įdėmiai nužvelgė nedidelį namą. Nukratė šiurpas išvydus atgrasų vaizdą.

Koridorius buvo tamsus. Tamsus ir didingas. Pastatą gaubė tyla. Tėja nekantravo, kol ją priėmusi tarnaitė nuneš vizitinę kortelę mokyklos vedėjai. Galiausiai darbo kabineto durys prasivėrė, ir grįžusi tarnaitė dar kartą tūptelėjo.

– Panelė Deil dabar jus priims, ponia.

Įveikusi jaudulį Tėja įžengė. Šios moters nuomonė nesvarbi ir jos neįskaudins. Tėjai nerūpėjo, ką ji mano.

Panelė Deil atsistojo.

– Panele Vinslou? Kaip supratau iš jūsų laiško, atvykote pasiimti Sofi Grei.

Tėja linktelėjo.

– Teisingai.

– Supraskite, ji globojama... – moteris sudvejojo, nes nenorėjo atskleisti vaiko globėjo, ir sučiaupė lūpas. – Negaliu taip imti ir jos atiduoti.

Tėja giliai įkvėpė. Ji neišsisukinės. Paprasčiausia būtų įteikti Aberfildo laišką, kuriame jis rašo panelei Deil, kad Sofi Grei būtų perduota laiško savininkei panelei Vinslou, bet ji to nedarys . Sofi turi būti pripažinta kaip jos dukra.

– Ji buvo globojama lordo Aberfildo. Štai jo laiškas, kuriuo atsakomybė perduodama man. Aš esu Sofi motina.

Panelei Deil kaktoje įsimetė raukšlė, kai paėmė ištiestą laišką. Raukšlė dar pagilėjo skaitant. Galiausiai ji pakėlė akis ir įsmeigė šaltą žvilgsnį.

– Suprantu. Gerai, daugiau neturiu ką pridurti. Atsiųsiu mergaitę, tarnaitei liepsiu sukrauti jos daiktus.

Ji atsistojo.

– Neabejoju, kad leisite man atsiprašyti, panele Vinslou.

– Žinoma, – pritarė Tėja. – Dar šis tas: Sofi nebus pasakyta, kas jos laukia, tik kad vyksta į namus. Leiskite man paaiškinti, kas aš tokia.

Moteris tik nedraugiškai linktelėjo, Tėja galėjo prisiekti, kad eidama pro šalį ji patraukė sijonus.

Kol Tėja laukė, į kūną ėmė skverbtis baimė. Kas, jei nepatiks mergaitei? Kas, jei ji panaši į tėvą? Ką darys, jei neįstengs pamilti vaiko? Sofi, jos vardas Sofi. Ji nebe vaikas . Ji – mergaitė, turinti vardą. Netrukus išvys jos veidą, susipažins... neįmanoma nekęsti septynerių metų mergaitės, nesvarbu, ką būtų padaręs jos tėvas.

Durys atsidarė, ir pasirodė tarnaitė.

– Panelė Sofi, – tarstelėjo per petį. – Dabar užeik, na gi. Ji tau neįkąs. Eik vidun.

Smulkutė išblyškusi mergaitė didžiulėmis akimis nenoriai žengė pro duris.

Tarnaitė švelniai ją stumtelėjo per slenkstį.

– Štai taip, mergyt. Nesidrovėk. Ponia atvyko išsivežti tavęs į tikrus namus.

Akimirką Tėja tiesiog žiūrėjo į tarnaitės užvertas duris. Minkštos šviesios garbanos atrodė pažįstamos, mėlynos akys žvelgė į ją, o maža rankutė pakilo prie burnos.

– Sofi?

Linktelėjimas. Daugiau nieko.

– Ar tau kas nors sakė, kas aš?

Mergaitė nedrąsiai krestelėjo galvą.

– Ne, ponia. Tik... tik, kad jūs išvešite mane... į savo namus.

Išgirdus virpantį vaiko balsą Tėjai suspurdėjo širdis. Ji nenorės išvažiuoti, palikti draugių?

– Tau nepatiktų gyventi su manimi?

Šį kartą ji smarkiau papurtė galvą.

– Ne, ponia. Tai tiesa? Aš turėsiu tikrus namus, kaip sakė Liusė? Ne tik šitą mokyklą?

– Taip, Sofi. Savo namus.

– Su jumis?

– Taip.

Tėjai gerklę užsmaugė kietas tumulas. Ji privalo kai ką pasakyti, bet kaip tą padaryti, kai skauda gerklę ir siaubingai graužia akis?

– Kodėl?

Ir štai. Klausimas, nuo kurio negalima išsisukti.

Galiausiai žodžiai gana lengvai prasibrovė pro dusinantį gumulą.

– Nes... aš esu tavo mama.

Mergaitė, Sofi, droviai žengė porą žingsnelių į priekį. Ir vieną atgal. Akys buvo primerktos, žvilgsnis įtarus.

– Aš neturiu mamos. Bent jau tokios, kuriai būčiau reikalinga. Taip man sakė.

– Ne, Sofi, – pabilo Tėja ir mirksėdama stengėsi sutramdyti ašaras. – Netiesa. Tu man reikalinga. Bet apie tave sužinojau tik prieš porą dienų. Man buvo pasakyta, kad mirei.

– Bet aš nemiriau, – pataisė suglumusi Sofi.

– Ne. Ir tu man reikalinga.

– Ar tu tikrai mano mama?

Tėja užsimerkė mėgindama sulaikyti ašaras.

– Taip, tikrai.

Sofi linktelėjo galvą.

– Ar man leista tave vadinti mama?

Dar niekada joks vardas neskambėjo meiliau ir nepersmelkė taip giliai.

– Žinoma, Sofi.

Dar du žingsneliai į priekį. Dar du. Ir maža, lipni, rašaluota rankutė paėmė jos delną, smarkiai suspaudė. Tėja atsargiai pirmą kartą apkabino savo dukrą, pirmą kartą saugiai ją laikė nuo tada, kai išsiveržė iš jos kūno prieglobsčio. Pažįstamas jausmas. Besąlygiškai tikras. Žvelgdama į švelnias garbanas, palindusias po smakru, glausdama mažą šiltą kūnelį, Tėja tvirtai žinojo, kad kito kelio ir negalėjo būti.

Kurį laiką stojo romi tyla, užvaldė skausmas dėl prarastų metų, prarastos patirties. Pirmoji šypsena, pirmieji žingsniai, pirmieji žodžiai. Tada užplūdo didžiulis džiaugsmas dėl pirmojo susitikimo ir būsimų išgyvenimų. Bus dar pirmųjų kartų, kurie nusvers anuos, negrįžtamai pradingusius.

– Ar aš turėsiu ir tėtį? – paklausė Sofi keldama galvą Tėjai nuo peties.

Tėja giliai įkvėpė. Suvokė, kad išgirs šį klausimą. Kol kas užteks ne visos tiesos, kad jos tėvas mirė...

Tėja atsargiai prabilo:

– Tavo tėvas...

– Gėdingai vėluoja, – suskambo žemas, pažįstamas balsas prie pravirų durų. – Ir už tai labai nuolankiai prašo atleisti.

Tėja apsvaigusi žiūrėjo į jųdviejų link šlubčiojantį Ričardą. Staiga ėmė byrėti taip stropiai čia kurtas pasaulis.

Sofi prisispaudė prie Tėjos ieškodama priedangos.

– Ar čia... mama, ar čia mano tėtis?

Jai pristigo žodžių. Neliko nei klausimų, nei žodžių, galinčių išvaduoti iš nežinomybės ir painiavos. Tėja tik spoksojo į šalia pritūpusį Ričardą, jo akys įtartinai blizgėjo. Maža rankute Sofi smarkiai suspaudė jai delną.

Ričardas nesujudėjo, tik ištiesė Sofi ranką.

Mergaitė pakartojo savo klausimą Ričardui:

– Ar tu mano tėtis?

Jis apdovanojo jas miela kreiva šypsena, kuri tirpdė ledynus ir privertė Tėjos širdį plakti pašėlusiu ritmu.