Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Ričardui užgniaužė kvapą. Tėjos šypsena draskė širdį.

– Ričardai, tą naktį, kai mudu čia buvome ir tu vos nesuviliojai manęs svetainėje, jau žinojai, kad tavęs geidžiu. Niekas nepasikeitė. Aš vis dar tavęs noriu.

Jo širdis kone sprogo iš meilės. Kurį laiką pajėgė tik kvėpuoti, paskui Tėja sušnabždėjo:

– Ričardai, jei tu nenori...

Atsakymas buvo tik vienas.

Ričardas atsargiai paėmė jos ranką, pakėlė prie lūpų ir švelniais bučiniais nusėjo pradėjusius virpėti pirštus. Tada lėtai, nespausdamas ėmė braukti Tėjos delną žemyn tvirtu savo kūnu. Net per storą šilkinį chalatą nuo jos prisilietimo suliepsnojo oda. Galiausiai Tėjos ranka nuslinko ant klubo, vos per porą centimetrų nuo įsitempusios vietos, kuri degte degė geismu.

Kitas judesys privalo būti išimtinai jos.

– Tėja, vyrai gali daug ką meluoti, – tarė Ričardas šaižiu balsu, nes vos pajėgė tvardytis. – Bet tik ne tai. Paliesk mane. Pamatyk, pajausk , kaip tavęs geidžiu.

Akimirksnį ji dvejojo. Staiga Ričardas pajuto, kaip Tėja nuo įtampos apstulbo ir tarsi pasirengė trauktis. Paskui švelniai palietė šilkinį audinį. Pirštu smalsiai brūkštelėjo per visą skausmingai įsitempusio vyriškumo ilgį. Ričardas sudrebėjo, kai įsižiebė aistra, ir pamėgino sutramdyti atsaką tik švelniai ją paliesdamas.

Jam nepavyko, ir tada išgirdo tylų Tėjos aiktelėjimą.

Grumdamasis su troškimu kilstelėti jos veidą ir užbučiuoti iki sąmonės netekimo, Ričardas suėmė Tėjai už rankos ir atitraukė.

– Viskas gerai, mylimoji, – išspaudė jis. – Tu neprivalai...

Tėja, lūpomis slinkdama išilgai žandikaulio, privertė jį pasukti galvą, sugavo burną ir nutildė Ričardą. Ji siūlė savo lūpas noriai, meiliai ir ėmė jo mainais. Ričardas prasižiojo ir liežuviu nužymėjo Tėjos lūpas, švelniai lyžčiojo, kol ji atsidususi išsižiojo. Trūksmingai sudejavęs pagilino bučinį, pajuto jos karštį ir skonį.

Tėja ištraukė ranką iš Ričardo delno ir vėl jį palietė, švelniai, vis dar dvejodama. Skausmą primenantis malonumas užvaldė jį ir pulsavo kraujyje pažįstamu ritmu. Privalo ją paliesti.

Drebančiais pirštais Ričardas truktelėjo kaspiną, prilaikantį Tėjos naktinius marškinius, ir apnuogino minkštas kremines krūtis.

Tėja buvo taip pakerėta, kad beveik nepastebėjo. Ji pirštais tyrinėjo šilku pridengtą įkaitusią odą ir staiga kraujas plūstelėjo gyslomis. Giliai įsisiurbusios Ričardo lūpos kalbėjo apie kitą būdą, kuriuo troško užvaldyti, ir ją apsvaigino geismas.

Švelniais pirštais jis kankino, glamonėjo Tėjos krūtis ir išlaisvino ugnį, blykstelėjusią nuo prisilietimo. Daugiau. Ji geidė daugiau – ryžtingesnės glamonės ir instinktyviai išrietusi nugarą įspraudė krūtį Ričardui į delną. Pajuto, kaip jis bučiuodamas nusišypsojo, švelniai suėmė dovaną ir nykščiu patrynė geliančią viršūnę. Palaima persmelkė Tėją, ir ji šūktelėjo, o garsą sugėrė jųdviejų bučinys. Ričardas paleido jos lūpas ir suniurnėjo:

– Tau patinka?

– Taip, o taip, – sukuždėjo Tėja, vargiai įstengdama kalbėti dėl užplūdusio ugningo malonumo.

Tokia pat gėla susitelkė ne vien krūtyse, bet ir apačioje, papilvėje, tarp šlaunų. Ji vėl išsirietė maldaudama daugiau.

Ričardas švelniais bučinukais nusėjo jai veidą, žandikaulį, atsargiai kvėpuodamas palytėjo ausies vingius. Tėjai ėmė linkti keliai, ji sutirpo ir būtų pargriuvusi, jei ne laikančios plieninės rankos. Baimės akimoju išgaravo, ji įsikibo į Ričardą, ir pasaulis iš naujo atgimė džiaugtis.

– Tėja, dar vienas pažadas, – sušnabždėjo jis truputėlį atsitraukęs.

– Prižadu, – žioptelėjo Tėja, nes visai netroško, kad jis sustotų, negalvojo, kokio pažado jam reikia.

– Pažiūrėk į mane, – pareikalavo Ričardas.

Ji vargiai atsimerkė ir susidūrė su jo žvilgsniu.

Ričardas žengtelėjo atgal per ištiestos rankos atstumą ir švelniai tarė:

– Tėja, nebus tokios akimirkos, kad negalėtum manęs sustabdyti. Jei padaryčiau ką nors, kas tave gąsdintų, ko tu nenorėtum, prisiek, kad mane sustabdysi.

Tėja žiūrėjo apsvaigusi. Jautė Ričardo troškimą, begalinę aistrą. Matė jo akis. Kupinas meilės ir švelnumo. Kartu – baimės. Baimės, kad ją užvaldęs gali netekti. Jei Tėjai būtų reikėję dar vieno Ričardo meilės įrodymo, būtų galėjusi manyti, kad jau turi.

– Tik jei gausiu tavo pažadą, – tyliai prabilo ji šypsodamasi ir siektelėjo jo chalato diržo.

Ričardas sugriebė jai už rankos.

– Ir kaipgi suprasti?

Ji timptelėjo diržą.

– Kad nestabdomas nesustosi.

Ričardo chalatas prasiskyrė, netekusi žado Tėja žvelgė į liekną, tvirtą ir stiprų kūną, nusėtą šešėlių ir liepsnos liežuvių.

Jo širdis daužėsi lyg pašėlusi, kiekviena gysla pulsavo geismu.

– Manau, tikrai galiu tesėti šį pažadą, – pasakė ir nusivedė ją prie lovos.

Tėja nė nenutuokė, kad gali taip būti. Saldu ir aud­ringa, Ričardo jėga ir svoris jaudino. Nebuvo patyrusi svaiginamo vyro odos skonio. Neįsivaizdavo, kad aistra gali giliai ir skausmingai aidėti kūne. Įnirtingi, godūs bučiniai degino kaklą ir žemiau, kai lūpomis ir liežuviu Ričardas apibrėžė spenelį, erzindamas ir švelniai kandžiodamas. Kūnas ištirpo, ir Tėja rangydamasi sudejavo, o pirštai paniro į tamsius plaukus. Ji spaudė prie savęs, troško daugiau nesuvokdama, kas tas daugiau galėtų būti, kol iš pasitenkinimo suaimanavęs Ričardas suėmė spenelį ir įsiurbė gilyn į burną.

Malonumo šūksnis išsprūdo Tėjai, ji pirštais spaudė jo galvą prie savęs.

Ričardo ranka slydo pilvu, ilgi pirštai glamonėjo ir tyrinėjo, sulig kiekvienu prisilietimu jis kuždėjo, kokia ji graži. Paskui slystelėjo dar žemiau ir pasiekė minkštas garbanėles virš šlaunų.

Vėl įsisiurbė jai į lūpas, ir Tėja jas pravėrė, bučinys gilėjo, liežuvis judėjo lėtai ir ritmiškai... prie šlaunies priglaustas Ričardo delnas slysčiojo tuo pačiu ritmu. Tuo pačiu, kaip ir tvinkčiojanti tuštuma jos viduje. Todėl atrodė savaime suprantama praskirti šlaunis ir švelniai paraginti.

Ričardo pirštai slinko siekdami maudžiančios kaitros ir tuštumos, glostydami praskleidė minkštas klostes. Tėja apstulbusi šūktelėjo iš malonumo, kai jis išsiveržė, dabar pirštai slysčiojo lengvai...

– Ričardai?

– Gražu, – sukuždėjo jis kimiai.

Prisilietimas ir vėl tą patvirtino. Be paliovos siekiantis mylėti. Tėja nebeįstengė tvardytis. Kūnas suminkštėjo iš malonumo, kai Ričardas atrado vietą, kur, rodės, susitelkę visi jos nervai, pasirengę pratrūkti liepsnos ir šviesos pliūpsniais. Išsiveržė užgniaužta dejonė, kai jis švelniai spustelėjo, ir žvaigždės pažiro į šalis.

– Daugiau? – ji pajuto Ričardo dvelksmą į lūpas.

Tėja nepajėgė atsakyti, tik kilstelėjo paklaikusiai melsdama, kai jis glostinėjo aplink jos švelnumą. Tada... atsargiai paspaudė, ir ilgas pirštas, įslydęs vidun, pamažu ėmė veržtis į Tėjos kūno paslaptis. Lėtai, taip lėtai, kaip išsisklaido mintis ir lieka tik pojūčiai, pribloškiantys jausmai. Aistra ir stiprus troškimas pakerėjo Tėją.

Drebinantis geismas suleido nagus, kai Ričardas pajuto, kad ji pasiduoda. Tą išdavė slidus, kviečiantis kūnas, patiklus ir malonus Tėjos atsidavimas.

Dabar gali ją užvaldyti. Ji pasirengusi. Minkšta, drėgna, virpanti ir reikalaujanti išsilaisvinti. Jo paties kūnas irgi to šaukėsi, meldė panirti į glaudžią Tėjos kaitrą ir pajusti, kaip ji išsilieja. Drebėdamas Ričardas pasitraukė iš jos saldybės ir plačiau praskyrė šlaunis.