Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Kažkas šmėkštelėjo Tėjos veide. Skausmas? Netinkama akimirka siūlyti, kad galbūt jiems vertėtų apsvarstyti Almerijos piršlybas. Juolab kai atgavusi jėgas liovėsi jį vadinti ponu .

– Tėja, mums nereikia apie tai galvoti, – švelniai tarė Ričardas. – Įsisąmonink, kad niekada jokiai moteriai nesipirščiau dėl kraičio, juo labiau tau. Juk mes galime būti draugai, ar ne? Nekreipti dėmesio į Almerijos kišimąsi?

Minutėlę Tėja dvejojo. Draugai... Būtų saugiau nebūti... Bet uždraustas, ilgai slėptas, nepažįstamas jausmas išsiskleidė. Ji linktelėjo.

– Draugai. Taip.

Ričardas nusišypsojo.

– Gerai. Tada palik panelę Vinslou svetainėje svečiams, kur jai ir vieta. – Pakilęs jis atsargiai peržengė rašalo balą su stiklo ir porceliano duženomis, tada nužingsniavo link didžiulės senamadiškos komodos prie lango. – O dabar pažiūrėkime...

Palik panelę Vinslou svetainėje svečiams...

– Ką turi galvoje?

Ričardas žvilgtelėjo į ją.

– Panelė Vinslou kuo puikiausiai tinka visam likusiam pasauliui. Bet man visada patiko Tėja.

Jis atsiklaupė burbtelėjęs keiksmą ir ištraukė apatinį stalčių.

– O! Štai kur.

Nors buvo sutrikusi, Tėja pajuto, kaip neįprastas šypsnys iškreipė lūpas ir sušildė širdį. Ričardas rado senuosius šachmatus, kuriais išmokė ją žaisti. O kamputyje, kone paslėptas po židinio dangčiu, stovėjo nedidukas šachmatų stalelis.

Jausmas dar kartą krustelėjo, ir šįsyk Tėja jį atpažino. Laimė. Ji buvo pasiryžusi gerai praleisti laiką, net jei būtų tekę apsimesti, o laimė sau ramiai tykojo, kol bus išlaisvinta. Drauge su, kaip Ričardas sakė, jam patinkančia Tėja? Ar ji taip pat laukė, kada galės ištrūkti?

Tučtuojau senieji žodžiai nusprūdo Tėjai nuo lūpų ir nuskambėjo tarsi iššūkis.

– Jokio pasigailėjimo? Jokio galantiškumo?

Žybtelėjo atsakomoji Ričardo šypsena, tamsiai rudos akys nušvito.

– Iki mirties!

Užvaldyti prisiminimų, juodu drauge išdėliojo figūrėles, kaip ir anksčiau.

– Buvai maždaug penkerių, kai išmokiau tave, – tarė Ričardas.

Tėja pažvelgė į jį šypsančiomis akimis.

– Turbūt manei, kad esu labiausiai išsigandusi įkyruolė.

– Taip. Ir tūžau ant Almerijos. Man patiko žaisti su Mailsu. Jis vis išskubėdavo prie darbų, todėl turėdavau marias laiko apmąstyti ėjimus. Perprasti, koks bus kitas jo žingsnis. Bet jis tikrai mokėjo žaisti. Štai koks neabejotinas pranašumas.

– Geriau nei mokyti mane?

Ričardas pagalvojo stumdamas pėstininką.

– Tu gana greitai išmokai. Ir atgavusi balsą pradėjai klausinėti.

– Bijojau, kad tau nukris koja, – prisipažino Tėja.

– Ką? – pėstininkas švystelėjo šalin, o Ričardas ėmė springti juoku.

Tėja tirštai išraudo.

– Na, iš to, ką ledi Arnsvort papasakojo mamai, supratau, kad tavo koja buvo nulaužta ir vėl prilipdyta. Be to, auklė man dažnai sakydavo, kad savo kalbomis galiu visus priversti pakratyti kojas, todėl, pamaniau, jei ji nukristų, kol esu, visi kaltintų mane! – Tėja rūsčiai nužvelgė jį, tarsi būtų liepusi nesikvatoti.

Ričardas vis tiek ėmė drebėti nuo juoko, kol statė pargriuvusį pėstininką. Kaip galima kvatoti iš prieš dvidešimt metų patirto siaubo? Tuo metu jį kamavo košmarai, kad vis dėlto neteks kojos.

– Nesistebiu, kad nieko nekalbėjai, – atsakė šypsodamasis.

Palengva įtampa išsisklaidė, ir Ričardas pagavo save pasakojantį, ką veikė nuo pastarojo jųdviejų susitikimo. Iš esmės mokėsi tapti Makso žemių valdytoju.

– Kadangi dabar pats nusipirkau dvarą, bent jau nutuokiu, ką darau, – paaiškino jis.

– Savo dvarą?

Ričardas papasakojo Tėjai apie dvarelį šiaurinėse Dauno aukštumose, tik už dešimties mylių nuo Bleiknio. Kalnuotose vietovėse besiganančias avis ir parką, glūdantį nedideliame, vos matomame, nuo siaubingų Lamanšo sąsiauryje galinčių įsišėlti audrų apsaugotame slėnyje.

– Nieko įspūdingo, – tęsė jis, – bet ten bus mano namai. To užtenka.

– Avys? – nusistebėjo Tėja. – Ir tu? Maniau, liksi Oksforde.

Jei Maksas nebūtų tapęs paveldėtoju, greičiausiai būtų likęs.

– Avys, – paaiškino Ričardas, – mūsų šalyje turi ilgą ir didingą istoriją. Tyrinėjau Bleiknio dokumentus. Aprašoma daug amžių ir apie avis dažnai užsimenama.

Keista, bet jam pačiam ši užduotis buvo tokia pat įkvepianti, kaip ir įprasti mokslo darbai Oksforde. Ričardas mėgino tą paaiškinti Tėjai atsakydamas į jos klausimus, ir susivokė, kad jau valandą neveikia nieko kita, tik kalba apie savo reikalus.

Tada dirstelėjo į laikrodį. Na, daugiau nei valandą.

– Turbūt įgrisau iki gyvo kaulo! – susigriebė jis. – Kodėl, po galais, neliepei man užsičiaupti?

– Nes tu man nenusibodai, – atsakė Tėja. – Nes viską įsivaizdavau ir pamačiau, kaip tau tai tinka. Ričardai, skamba nuostabiai. Ramu, bet yra ką veikti. Teikia pasitenkinimą. Turiningai leisti dienas, daug ką apgalvoti – kaip tik to seniai tau reikėjo.

Ričardas apstulbo suvokęs, kad Tėja teisi, kad Oksfordas būtent dėl to jam ir netiko. Metė jį ir Makso prašomas noriai grįžo namo, nes tą jau buvo supratęs.

– O tu? – paklausė jis. – Kokios būdavo tavo dienos? – Ričardas pavėluotai prisiminė, kad šis klausimas gali būti nepageidaujamas, bet jau pasakyta. Žodžio nesugrąžinsi, kaip ir paleistos strėlės.

Tik iš įsitempusių lūpų matė, kad klausimas užkliudė opią vietą.

– Neypatingos, – galiausiai atsakė Tėja, nepakeldama akių nuo šachmatų lentos. – Kai... kai baigėsi gedulas, likau su teta Marija. Jai... jai reikėjo kompanionės, o kadangi aš neturėjau – neturiu – jokio noro ištekėti, šis sprendimas atrodė protingiausias. – Ji perstatė karalių.

Ričardas nežinojo, ką atsakyti. Tėja vakar prasitarė – kad nenori tekėti. Bet juk...

– Mano brolis tikrai neketino vesti, – tarė Ričardas. – Abejoju, kad jautėsi kada nors laimingesnis nei dabar.

Tėja pakėlė akis.

– Džiaugiuosi, – pridūrė ji. – Papasakok apie savo svainę. Ji... laukiasi, ar ne?

Ričardas nugirdo atsargią dvejonę ir jam suspaudė širdį. Ar Tėja to troško, o dabar yra įsitikinusi, kad amžiams neteko? Nepaisant to, ji pakeitė pokalbio temą, ir jam teliko gerbti jos sprendimą. Ričardas žengė atsakomąjį žingsnį ir truputėlį papasakojo apie Maksą su Verite, kad kūdikis turėtų netrukus gimti ir kad Maksas siaubingai bijo. Daug labiau nei pati Veritė.

Šį kartą Tėja nepažvelgė į jį, tik truputėlį sučiaupusi minkštas rožines lūpas apmetė akimis lentą stengdamasi susikaupti. Bet jos rankos, sudėtos skreite, ištisai krutėjo, knibinėjo rankogalius, ant mažojo pirštelio sukinėjo žiedelį su turkiu.

Jam pačiam derėtų susikaupti, nuspėti kitą jos ėjimą ir padarinius. Žinojo, kokio veiksmo galima tikėtis, ką devyni žmonės iš dešimties darytų šiuo atveju. Bet tai atrodė nesvarbu, palyginti su išsprūdusia garbana, kutenančia Tėjai veidą ir verčiančia susiraukti. Tėja nustūmė ją šalin, o Ričardui panižo pirštus sugauti sruogą ir saugiai užkišti. Arba išlaisvinti dar kelias švelnias besiraitančias garbanas ir apsukti sau apie pirštus. Ričardas palinko į priekį...

Tėja žvilgtelėjo į jį vėl braukdama pasiklydusią sruogą nuo akių. Jųdviejų žvilgsniai susitiko: jo akys buvo netikėtai primerktos, žvilgsnis įdėmus, jos – išsiplėtusios ir apstulbusios. Tikrovė gnybtelėjo besikalančiai Ričardo aistrai. Kas, po velnių, jam užėjo? Šioms piršlyboms reikia sveiko proto... o šachmatų partija – labai išmintingas ir protingas žingsnis.