Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Penktas skyrius

Ričardas užšlubčiojo į Vinslou butą Džermino gatvėje vis dar spėliodamas, kodėl sulaukė kvietimo. Tarnas palydėjo į jaukią, gal truputį netvarkingą svetainę, ten pasitiko šeimininkas su draugiška šypsena, bet akys išdavė rūpestį.

– Bleikharstai. – Vinslou ištiesė ranką, ir Ričardas paspaudė.

Kai tik tarnui už nugaros užsivėrė durys, Vinslou pasuko tiesiai prie reikalo.

– Esu tau skolingas atsiprašymą. Brendžio?

Ričardas kilstelėjo antakius.

– O? Taip, prašyčiau.

Vinslou atrodė nusiminęs, pripylęs stiklą brendžio jis padavė Ričardui.

– Taip. Anądien pasiskubinau su išvadomis. Breibrukas paprotino mane.

Ričardui vargiai sekėsi užgniaužti prunkštelėjimą.

– Vinslou, tik nesigilink per daug, – patarė jis. – Dabar jau dauguma aukštuomenės padarė tas pačias akivaizdžias išvadas. – Įskaitant žiežulą, parašiusią tuos šlykščius raštelius.

– Girdėjau. – Vinslou mostelėjo raka į patogų odinį krėslą šalia spragsinčio židinio.

Ričardas atsisėdo, ir kelias minutes juodu ramiai gurkšnojo, kol Vinslou pertraukė tylą.

– Breibrukas davė man patarimą.

Ričardas linksmai žvilgtelėjo į jį. Skambėjo pavojingai. Džulijano patarimai dažnai būdavo pagrįsti ir visada piktinantys.

– Tikrai? – jis nutaisė truputėlį susidomėjusį, bet ne įtarų balsą.

– Taip. – Vinslou pasukiojo brendį stiklinėje ir atrėmė Ričardo žvilgsnį virš taurės krašto. – Įtikino mane ne tik tuo, kad jei būtum vaikęsis turtingos žmonos, ledi Arnsvort būtų apvesdinusi tave prieš daugybę metų...

Ričardas nusikvatojo, nors vis dar ruseno erzelis, kurį sukėlė Vinslou.

– Bet taip pat patikino, kad tu kuo puikiausiai gali pagelbėti Tėjai.

Ričardas užspringo brendžiu.

Po sekundėlės, sulaukęs paslaugaus Vinslou trinktelėjimo į nugarą, atsikrenkštė.

– Ir kaip jis priėjo prie tokios išvados? – paklausė.

Vinslou susiraukė.

– Pirma, tu neieškai žmonos. Antra, esi čia pat. Trečia... – jis padvejojo, paskui tęsė, – na, tuo šiandien pats įsitikinau. Gražiai elgeisi su Tėja, kai buvo vaikas. Tave ji mato kaip draugą. O kai Breibrukas papasakojo apie vakarykštį tavo susidūrimą su Danheivenu, užtikrino, kad neužduosi daugybės klausimų, į kuriuos negalėsiu atsakyti.

Ričardas minutėlę mąstė, ką, Vinslou nuomone, šiandien jis matė.

– Turint galvoje tuos klausimus, turbūt nediskretiška būtų teirautis, – tarė jis su ironijos gaidele, – ar galėtum paaiškinti, kokios Tėjai reikėtų mano pagalbos? Ir ką, tavo nuomone, galėčiau padaryti?

– Tėja... nenusiteikusi tekėti, – pradėjo Vinslou. – Po jos... turiu galvoje tai, kas atsitiko prieš aštuonerius metus, ji šito netrokšta. Deja, mūsų tėvas į šį reikalą žvelgia visai kitaip. Jis nori ją ištekinti. – Primerktos pilkos akys žybtelėjo. – Suprantu, kaip ir aš manai, kad Danheivenas – netinkama partija mano seseriai?

– Mąstau labai panašiai, – ramiai atsakė Ričardas. – Jis – galvijas. – Stengėsi nustumti į šalį mintis apie galimą Tėjos ir Danheiveno draugystę. Tik per mano lavoną.

– Taip.

Ričardas tik po akimirkos suvokė, kad iš tiesų paskutinės frazės neištarė garsiai, kad Vinslou tik pritarė jo apibendrinimui dėl Danheiveno žavesio.

– Būta kalbų, – lėtai prabilo Ričardas, – apie Danheiveno žmonos mirtį. – Jis neapkentė paskalų ir vengė jas skleisti, bet šiuo atveju padarysiąs išimtį.

Vinslou nieko nepasakė. Tik laukė. Jis net neatrodė nustebęs, vadinasi, nėra reikalo piršti minties, kad užsimintų apie tai Aberfildui. Aberfildas žinojo, bet tai jam nerūpėjo.

Po perkūnais.

– Žinai, Vinslou, tiesą sakant, tau net nereikėjo prašyti. Nejau manei, kad prie jos prileisiu tokį išsigimėlį kaip Danheivenas?

– Bus ir kitų, – ramiai pabrėžė Vinslou. – Sutinku, jis blogiausias iš visų. Bet ji tikrai netrokšta ištekėti, nenoriu matyti, kaip mūsų tėvas verčia tai daryti.

– Malonėk pakartoti? – Ričardas sunkiai patikėjo tuo, ką išgirdo. – Kodėl jam reikėtų?..

– Paskalos, – pertraukė Vinslou nirčiai.

– Ką? – Kažkokia nesąmonė.

Vinslou padvejojo, tarsi būtų rūpestingai rinkęs žodžius.

– Kažkas paskleidė gandą, – pagaliau paaiškino jis, – kokio dydžio yra Tėjos palikimas. Mūsų tėvas nusprendė ištekinti ją, kol netapo turtų medžiotojų taikiniu.

Ričardas susiraukė. Vinslou pasakė ne viską. Nors jis taip pat visko nepapasakojo...

– Atleisk, Vinslou, bet vakar nugirdau spėlionių... – matydamas netikėtai primerktas savo pašnekovo akis, Ričardas irzliai pridūrė: – O, dėl Dievo meilės! Atsikvošėk! Prašei manęs pagalbos, ir aš pasirengęs padėti, bet man būtina žinoti, kas vyksta. – Vinslou nurimo, o Ričardas tęsė. – Kai kurios liežuvautojos spėliojo, kad galėjo būti ir kita priežastis, ne vien gedulas dėl Lalertono mirties, koks nors neprotingas poelgis, paskatinęs Tėją trauktis iš aukštuomenės.

– Jos išties spėliojo? – sugriežė dantimis Vinslou.

– Taip. Ir ne, kaip vakar man pranešė Džulijanas, dėl to negalime iškviesti jų į dvikovą.

Vinslou nenoriai nusijuokė.

– Mes? Bleikharstai, dėl moters kviesti ką nors į dvikovą paprastai paliekama teisė jos broliui arba vyrui! Arba sužadėtiniui.

Ričardas nekreipė į tai dėmesio. Jo nuostabai, dėl Tėjos iškviesti ką nors į dvikovą nė kiek neatrodė netinkama. Ypač Danheiveną. Nustūmęs šią mintį, jis grįžo prie reikalo esmės.

– Mane pribloškė, kad šis Tėjos pasirodymas – pirmasis po daugybės metų, o paskalos sklinda stebėtinai greitai. Net ir Londone. Peršasi mintis, kad žmonės pradėjo taukšti, dar prieš Tėjai atvykstant į miestą. Ar tai ne viena iš priežasčių, kodėl tavo tėvas pasiryžęs ją ištekinti?

Vinslou subarbeno pirštais į stalą, ir Ričardui susidarė įspūdis, kad jis apgalvoja atsakymą.

– Taip, – galiausiai pratarė. – Jis netrokšta nė menkiausio skandalo. Vėl svarstoma tėvo kandidatūra į postą ministrų kabinete.

Puikiai suprantama. Bet kodėl išvis kilo gandai? Kas juos pradėjo? Paskalos svarbios aukštuomenės gyvenime, bet dažniausiai tik apie dabarties įvykius. O ne apie tariamą, be to, aštuonerių metų senumo, skandalą. Nebent kas nors griežia dantį...

– Taigi kažkas trokšta sukliudyti tavo tėvui užimti postą ministrų kabinete. – Paaiškinimas buvo akivaizdus.

Vinslou atrodė suglumęs.

– Ką? – jis skubriai pasitaisė. – Na, taip. Tai... tai paaiškintų viską.

Deja, buvo taip velniškai akivaizdu, kad Vinslou neturėjo nustebti. Beje, kaip su tuo susiję laiškeliai? Ar išvis jis ketina užsiminti Deividui apie raštelius? Panašu, kad Tėja nepapasakojo apie savąjį. Jei būtų pasakiusi, Vinslou būtų žinojęs, kad jis nutuokia. O tai atsako į jo klausimą.

– Bleikharstai?

Ričardas pakėlė akis.

– Atsiprašau. Užsigalvojau.

Vinslou nusiminė.

– Breibrukas įspėjo ir dėl to. Sakė, kad neklausinėsi, bet tai nesulaikys tavęs nuo klausimų apmąstymo. Gal paskambinti, kad patiektų vakarienę?

– Be abejo, – pritarė Ričardas.

Kol kas jis neužsimins apie raštelius. Mažiausiai, ką gali padaryti, – papasakoti Tėjai apie savo laiškelį, prieš išpliurpdamas jos broliui. Be to, nebūtina pranešti Vinslou, kad jau nusprendė nepaleisti Tėjos iš akių. Vinslou būtų troškęs išsiaiškinti kodėl, o jis tiksliai nežinojo, ar yra pasirengęs atsakyti. Bet smalsumas vis tiek nedavė ramybės...