Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Vinslou susipylė likusį brendį ir trūktelėjo skambučio virvę.

Įdėmiai jį stebėdamas Ričardas uždavė paskutinį klausimą:

– Kodėl ne tu? Esi jos brolis. Niekas tavęs nesmerktų, kad trokšti apsaugoti seserį nuo vedybų su Danheivenu, net jei jūsų tėvas išprotėjęs ir jam tas priimtina.

– Bijau, Bleikharstai, – atsiprašydamas atsakė Vinslou, – į šį klausimą, kaip ir į kai kuriuos kitus, negaliu atsakyti.

Jis irgi tą suprato. Vadinasi, reikia išsiaiškinti pačiam. Ir kaip su tuo susiję tie prakeikti laiškai, jei apskritai susiję. Ir dar vienas klausimas, kurio net nesivargino sau užduoti – kodėl Aberfildas mano, kad Danheivenas yra tinkama partija jo dukrai?

Tėja vis labiau pasitikėdama apžvelgė patalpas, kurias šiam vakarai išsinuomojo Ledi Montekjut. Aitrus oranžerijos gėlių aromatas maišėsi su tirpstančio vaško kvapu, triukšmu ir tvankuma. Tai turėjo kelti siaubą, vis dėlto ji išliko rami.

Madam Monika atsiuntė rafinuotą vakarinę suknelę iš nuostabaus aguonų raudonumo muslino, puoštą smulkutėmis auksinėmis šakelėmis ir auksiniais nėriniais.

– Galbūt įžūloka spalva, – pasakė madame . – Bet jūs esate truputėlį vyresnė. Nėra reikalo rengtis à la jeune fille... 7

Tada ji nepatikėjo, bet dabar pradėjo suprasti, ką turėjo galvoje ledi Arnsvort sakydama, kad su naujais drabužiais pasijus kitaip. Ryški suknelė tapo savotišku apsauginiu šarvu. Mergaitė gal ir dingo, bet lygiai taip pat išgaravo nuolanki būtybė ir pamažu užėmė jos vietą. Vilkėdama skaisčiai raudoną suknelę ir užsidėjusi derantį galvos apdangalą, Tėja jautėsi saugi lyg tvirtovėje. Be abejo, toptelėjo linksma mintis, prigludęs naujas korsetas prie to taip pat prisidėjo!

O skoninga povo plunksnų vėduoklė buvo svarbiausias damos ginklas... ja garantuotai galima atbaidyti visą pasaulį. Tėją dar labiau padrąsino tai, kad Ričardas paprašė jam skirti du šokius. Nors Almerija prasitarė, kad jis šokdavo nedažnai. Jam labiau patikdavo sėdėti ir šnekučiuotis su savo partnerėmis, o Tėjai tai kuo puikiausiai tiko. Vadinasi, jai nereikės šokti valso. Manė, kad su kitais šokiais susidorotų, bet valsas baugino, nuo minties, kad bus laikoma glėbyje, sukaustė nugarą.

Nerūpestingai mosuodama vėduokle, Tėja nusišypsojo ponui Fildingui. Ji gali tą padaryti. Tik vylėsi, kad Ričardas pasirodys vos pasigirdus pirmojo valso garsams.

– Ne, pone, bijau, kad jau būsiu pažadėjusi abu valsus.

Ričardas, įžengęs į pokylių salę drauge su Vinslou, iš karto pamatė Tėją ir neteko amo. Ji stovėjo prie vazone augančios palmės, šalia ant sofutės sėdėjo Almerija, ir buvo aplink susispietusios grupelės vyrų, kurie stumdėsi ir varžėsi dėl vietos, dėmesio centre.

– Prakeikimas! – burbtelėjo Vinslou.

Jis pasileido pirmyn.

– Vinslou! Ar galėtume šnektelėti, jei malonėtumėte?

Seras Fransis Foks-Hitonas, aukštas, elegantiškas ir truputėlį rūškanas, stovėjo priešais juos.

– Ketinau rytoj pas jus užsukti, bet kadangi esate čia... – Jis šyptelėjo Ričardui. – Pone Bleikharstai, atleisite mums?

Vinslou pasisuko į Ričardą kietai sučiaupęs lūpas.

– Vėliau tave susirasiu. Neprieštarausi?..

– Jau atsiklausei, nejau neprisimeni, – tarė Ričardas.

Vinslou žandikaulis atsipalaidavo ir jis išspaudė kažką panašaus į šypseną.

– Taip, tikrai. Dėkoju. – Jis nusigręžė. – Jūsų paslaugoms, Foks-Hitonai.

Ričardas nusilenkė Almerijai ir Tėjai, draugiškai pasisveikino su daugybe džentelmenų, mėginančių pelnyti Tėjos dėmesį. Priverstinai sau priminė, kad dauguma iš jų nekenksmingi, ir jam dingtelėjo, jog Tėja į juos nekreipia nė menkiausio dėmesio. Ričardui kilo įtartina mintis, kad jos tarsi čia ir nėra. Nors šypsojosi ir mandagiai atsakė gerbėjams, Tėja klaidžiojo kitur, o su tuo kažkaip susijusi atsargiai mosuojama povo plunksnų vėduoklė.

Ričardas pastebėjo besiartinantį Danheiveną ir pasimuistęs kone suurzgė iš pykčio. Danheivenas tikrai pavojingas.

– Ak, klausykite, panele Vinslou, – prieštaravo Tomas Fildingas. – Kaip negerai! Abu valsai, ir jūs neišduodate, kam jie atiteko, todėl mes galime...

– Panelė Vinslou, – įsiterpė lordas Danheivenas, – Fildingai, valsus šoks su manimi. Juk suprantate, ankstesnis susitarimas.

Jo savininkiškumas privertė dar labiau pasišiaušti.

– Ak? – Tėja prisimerkė sulaikydama vėduoklę. – Su kuo ankstesnis susitarimas, milorde? Bijau, ne su manimi.

Ričardas mažumą aprimo. Mandagioji, švelnioji Tėja ką tik davė šiurkštų atkirtį, kurio būtų pavydėjusios Almako klubo globėjos.

Malonų jos balsą palydėjo šypsena ir ramus vėduoklės plazdenimas.

Almerija, tauškusi su ledi Hornflit, mažumėlę pakreipė galvą ir sukluso.

Lordas Danheivenas atsikrenkštęs susiraukė.

– Pamaniau, kad turint omenyje aplinkybes... Šiandien kalbėjausi su jūsų tėvu...

– Nejaugi, milorde? – kandžios gaidelės dvelktelėjo šalčiu. – Ir kaip jis laikosi?

– Labai gerai, panele Vinslou.

Danheivenas apdovanojo Tėją atlaidžia savininkiška šypsena, Ričardas net sugriežė dantimis. Almerija tučtuojau apsisuko ir įsistebeilijo į jį. Ričardas, netaręs nė žodžio, sukando žandikaulį, o Danheivenas tęsė:

– Jis patikino mane, kad būtumėte nepaprastai laiminga...

– Milorde, kaip keičiasi laikai, – prabilo Ričardas nesuvaldęs žandikaulio. – Kad ir kokie papročiai pritiko lordo Aberfildo jaunystėje, šiuo metu gaunamas damos, o ne jos tėvo sutikimas šokti. – Mažumą linktelėjęs, jis pridūrė: – Kaip kad aš tai padariau anksčiau. – Anksčiau galėjo reikšti daug ką, nebūtinai, kad šiandien su Tėja buvo vienu du Arnsvort rezidencijoje.

Ir nė už ką nepasinaudos Danheiveno strategija priversti Tėją arba šokti, arba griežtai atsisakyti. Jie nesitarė dėl konkrečių šokių, bet jei ji pageidauja...

Virš pavojingosios vėduoklės į jį klausiamai nukrypo mėlynos akys.

Ričardas nusišypsojo.

– Galbūt kitą kartą, milorde, – atsakė Tėja, traukdamasi nuo Danheiveno. – Aš tikrai šį šokį pažadėjau ponui Bleikharstui.

Danheivenas nepatikliai prisimerkė ir atsisuko į Ričardą.

– O? Bleikharstai, nemaniau, kad šokate . Kokia ypatinga proga!

Tėjos įtraukiamo oro švilpesys buvo tarsi balzamas Ričardo įsiūčiui.

– Pone, žinoma, mano sūnėnas šoka! – tėškė Almerija.

– Ne, milorde? – Ričardas, pagautas smalsumo, nužiūrėjo jo šviesybę nuo galvos iki kojų, ir grafas susierzinęs paraudo. – Ak, na, turite sočiai laiko susipažinti su visokiais jums dar nežinomais dalykais. Aš tikrai šoku. Priklauso nuo progos. Kai manau, kad pastangos vertos. – Jis žvilgtelėjo į Tėją. – Juk tai tas pat, kas kaltinti Mantono 8pistoletus. Veliuosi į rungtynes tik su tais, kurie, žinau, iš dalies verti padorių varžybų.

Virš povo plunksnų vėduoklės žibėjo besijuokiančios Tėjos akys.

– Gal kaimišką šokį, milorde, – atsisukusi šaltai pasiūlė ji Danheivenui. – Abu valsus pažadėjau ponui Bleikharstui.

Ričardas mintyse burbtelėjo prakeiksmą. Abejojo, kad koja per vieną vakarą ištvertų du valsus.

Danheivenas vos linktelėjo.

– Jūsų paslaugoms, panele Vinslou.

Dar kukliau linktelėjo Ričardui, apsisuko ant kulno ir išdidžiai nužingsniavo. Tėja atpažino akimirksniu užplūdusią baimę. Tebūnie Ričardas grafų sūnus ir brolis, bet Danheivenas – įtakingas žmogus... kas, jei jis?..

– Malonėsite, brangioji? – pasiteiravo Ričardas siūlydamas ranką.