Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Ričardas buvo sukrėstas, kad per dvi valandas galimybė sužaisti partiją virto piršlybomis. Tėja kažkada mylėjo ir neturėjo jokio noro vėl atiduoti savo širdies. Galbūt ji pasvarstytų apie santuoką, grindžiamą draugyste? Bendrais interesais ir supratimu? Ar to jai pakaktų?

Tėja ištiesė ranką, Ričardas susižavėjęs stebėjo, kaip liauni grakštūs pirštai pakimba virš jos karaliaus. Jam atrodė, kad ji mato jo spąstus. Kitas klausimas toptelėjo Ričardui – ar tokios santuokos pakaktų jam?

Atsidarė durys.

– Ponas Vinslou, – pranešė Mailsas.

– Deividai! – šūktelėjo Tėja pasirodžius broliui.

Ričardas pakėlė akis. Vinslou žvilgsnis užsižiebė pykčiu, kai aprėpė reginį.

– Laba diena, Vinslou.

Akimirką į ramų pasveikinimą nebuvo atsakyta, paskui Deividas Vinslou, rodės, truputėlį atsipalaidavo.

– Bleikharstai. – Itin nenori šypsena perkreipė jo lūpas. – Prisimenu, kad tau patinka šachmatai. Sutrukdžiau?

Tėja klausimai pažiūrėjo į jį.

– Taip. Sutrukdei, – atsakė Ričardas mandagiai. – Maždaug tris sekundes teks luktelėti sesers. – Jis nusišypsojo Tėjai. – Bent jau tiek ji užtruks nušluodama mano karalių.

Tėja sukrizeno neslėpdama vilnijančio džiaugsmo, nuo kurio Ričardo kūnu plūstelėjo pasitenkinimo srovė. Staigus judesys prikaustė jo dėmesį. Deividas Vinslou prisėdo ant sofos, atkragino galvą ir įdėmiai žvilgtelėjo į seserį, tarsi tik dabar būtų pamatęs. Apstulbusios pilkos akys blykstelėjo, kai pažvelgė į Ričardą, paskui grįžo prie Tėjos.

– Nenorėčiau jums trukdyti, – tarė keistai šyptelėjęs.

Kaip Ričardas ir numatė, jo karalius greitai krito.

– Na, gerai, – pasakė. – Man bus pamoka, kad tinkamai tavęs neįvertinau. Tėja, progai pasitaikius atkeršysiu. – Ričardas atsistojo ir pasisuko į Vinslou. – Linkiu jums geros dienos ir palieku su seserimi.

Vinslou taip pat pakilo.

– Kalbant apie tai, Bleikharstai... – jis nutilo, lyg būtų svarstęs ir staigiai priėmęs sprendimą. – Tikėjausi vėliau persimesti pora žodžių.

Ričardas įsmeigė įdėmų žvilgsnį.

– Nejaugi? – Iššūkis? Įspėjimas?

Vinslou pasijuto kiek nesmagiai. Greičiausiai ne iššūkis.

– Hm, taip. Galbūt neatsisakytum šiandien su manimi papietauti? Apsistojau Džermino gatvėje. – Jis išsitraukė iš kišenės dėžutę, išėmė vizitinę kortelę ir padavė Ričardui.

Tikrai ne iššūkis.

Ričardas paėmė kortelę.

– Puiku, Vinslou. Kada?

– Aštuntą tau tinka?

– Žinoma. Nekantriai laukiu. – Jis nusišypsojo Tėjai. – Pasaugosi man šokį šį vakarą? Arba du.

– Šokį?

– Taip, šokį. – Ričardas šyptelėjo matydamas sutrikusį jos žvilgsnį. – Juk žinai, šokis – kai kažkas daroma kojomis.

Durys užsivėrė Ričardui už nugaros, ir Tėja užsmaugė nevilties klyksmą. Kad jį kur galas! Žinojo, kas yra šokis, bet iš tikrųjų troško išsiaiškinti, įsivaizduoja šokti su ja ar mieliau dėl kojos šokį prasėdėtų su ja. Nors... kai kažkas daroma kojomis ... vis dėlto piršosi mintis, kad Ričardas ketina šokti...

Nustūmusi spėliones, Tėja atsisuko į Deividą.

– Kodėl nori pasikalbėti su Ričardu?

Jis atsakė ne iš karto. Tik susimąstęs dėbsojo į šachmatų lentą.

– Tėja, buvau pamiršęs, kaip tu jam patinki, – galiausiai prabilo. – Kaip suprantu, vakar jis įsikišo tarp jūsų su Danheivenu... – Deividas susiraukė, – ir pasišalino su tavimi.

Tėja tučtuojau suvokė, kur krypsta kalba.

– Ne! – riktelėjo ji piktai, pamiršusi ankstesnį Ričardo žvilgsnį, kuris sekundę bylojo daugiau nei apie draugystę. – Turiu galvoje, taip, jis išsivedė, bet nesistenk įžvelgti ko nors daugiau, tai buvo tik geranoriškumas! Jis norėjo perspėti mane dėl Danheiveno. Kaip ir tu!

Ne pabučiuoti ją. O jei ir būtų pabučiavęs, smalsumas, koks tai būtų buvęs bučinys, labai stropiai ir kuo tikriausiai buvo užgesintas prieš daugelį metų. Ji patyrė, kokie būna vyrų bučiniai.

– Tėja...

– Ne!

Ji nekreipė dėmesio į keistą balselį, kuždantį, kad trokšta, jog viskas būtų kitaip, kad galėtų dalytis ramiu gyvenimu, kurį Ričardas kuria sau. Ir kad ji elgiasi neprotingai rikiuodama vyrus ir jų bučinius į vieną eilę. Ričardo bučiniai galėjo būti visiškai kitokie, kaip ir jis pats.

Neįmanoma logiškai paaiškinti baimės.

Atsikračiusi ir šios minties Tėja tarė:

– Tu visiškai teisus – aš patinku Ričardui. Jis laiko mane drauge. Liaukis, Deividai. Turiu nedaug draugų, todėl negaliu vieno iš jų parasti.

– Tikrai žinai, kad netektum draugo?

Tėja nusijuokė. Tik garsas, be jokio linksmumo pėdsakų.

– Paklausk savęs, kaip pats elgtumeisi panašiomis aplinkybėmis.

Deividas atsiduso.

– Gerai. Kodėl tau neužsidėjus skrybėlaitės ir pelerinos? Nusivesčiau ledų.

Tėja nustėro.

– Ledų?

Jis nusišypsojo.

– Kodėl ne? Tu mėgsti ledus. Bent jau tikrai mėgai. Guldau galvą, kad per aštuonerius metus nė karto nevalgei!

Ričardas rado Mailsą sandėliuke. Ši akimirka buvo viena iš tų, kai veiksmas tampa gyvybiškai svarbus. Privalėjo ko nors imtis dėl raštelių, be to, turėjo nukreipti mintis. Kad atsikratytų įtartino ilgesio prisiminęs Tėjos žodžius, jog rado kaip tik tai, ko jam reikia gyvenime. Ji buvo visiškai teisi, nors mintis, kad vis tiek kažko trūksta, nedavė ramybės. Paskutinės spalvos ar kontūro paveikslui užbaigti. Vienintelio siūlo viskam suausti. O jei netrūksta, tiesiog pats sau dar nepripažino.

– Kas atsiuntė raštelį, pone Ričardai? – Mailsas atrodė sutrikęs. – Na, tikrai negalėčiau atsakyti. Greičiausiai Edmundas atidarė duris, nes budėjo prie įėjimo. Jis atėjo pas mane su laiškeliu teiraudamasis, kur rasti panelę Vinslou. Aš nunešiau jai raštelį.

Ričardas linktelėjo.

– Puiku. Malonėk atsiųsti Edmundą į mano kambarį.

Po dešimties minučių, kai Edmundas uždarė duris, Ričardas nusikeikė. Liokajus nematė, kas atnešė laiškelį. Jis buvo pakištas po durimis, o paskui nuaidėjo skambutis. Tik prabėgomis pamatė nuskuodžiantį berniuką. Aklagatvis. Nors gal pavyktų šį tą išsiaiškinti iš pačių raštelių.

Susiraukęs Ričardas surado vakarykštį laiškelį, išsitraukė iš kišenės adresuotą Tėjai ir išskleidė abu ant tualetinio stalelio. Jam buvo tekę tyrinėti daug neįprastų dokumentų. Juk galėtų ką nors pasakyti apie šiuos?

Nedaug. Abu parašyti tokiame pat paprastame geros kokybės popieriuje. Vandenženklis nepadės. Ganėtinai dažnai sutinkamas. O rašysena? Dirbtinė didžiųjų raidžių keverzonė, įtarė, nieku gyvu neprimena kasdienės siuntėjo rašysenos. Lengvas kvepalų aromatas suerzino šnerves... moteriškas, dvelkiantis gėlėmis. Paniuręs Ričardas pauostė laiškelį. Kvapas, rodės, įsiliejęs... lyg rašančioji būtų pasikvepinusi riešus ties pulsu. Ne kas, bet šis tas. Jis ieško moters.

Paaiškėjo atsakymas, kurio nenorėjo girdėti vakar – raštelyje minima turtingoji kekšė buvo pati Tėja. Dar šis tas iš praėjusios nakties šmėkštelėjo Ričardui galvoje: moters balsas, persunktas pagiežingų paskalų apie Tėją – Mieloji, sulaukiau tikrai įdomaus laiško... Koks paprastas būdas paskleisti gandus, jei netrokšti būti atpažinta.

Ričardas pajuto gilų deginantį įniršį. Vos tik ras kaltininkę...

Prabilo sveikas protas: bus velniškai sunku išsiaiškinti, kas ji tokia, nebent siuntėja bus kvaila ir į Arnsvort rezidenciją atsiųstų daugiau raštelių. Ričardas įtempė žandikaulį. Gal ir sunku, bet įmanoma. Ir pripažino: nors ir kaip išmintinga būtų išsinuomoti butą, šios minties teks atsisakyti – jis lieka Arnsvort rezidencijoje.