Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Ketvirtas skyrius

Vakarui baigiantis Tėja jautėsi tarsi virinama paklodžių katile. Ji buvo išsekusi ir sukaitusi. Almerija paliepė pristatyti karietą atgal į Grovnerio aikštę. Vis dėlto išgyveno. Atnaujino pažintį su daugybe moterų, kurios buvo pristatytos per tą patį sezoną, kaip ir ji pati, ir priimta į jų būrelį.

Jos priėmimą garantavo viešas Dianos Foks-Hiton pripažinimas. Diana ją palydėjo į svetainę. Kelios moterys, kurias pažinojo dar būdama mergaitė, priėjo ir pakvietė į įvairius pobūvius. Tėjai Diana priminė tarnaitę, kuri suruošia miegui. Jos niekada nebuvo artimos draugės, bet viena kitai patiko. Diana šį vakarą nepaprastai jai padėjo. Įspėjo dėl sklandančių gandų. Gandų, kurie piršo mintį, kad panelės Vinslou sprendimas ilgam pasitraukti iš visuomenės mažai susijęs su gedulu dėl pražuvusios meilės...

Tėja sudrebėjo. Diana ištekėjo už sero Fransio – vieno iš nedaugelio žmonių, kurie galėtų nutuokti tikrąją tiesą. Jis buvo artimas Naidželo Lalertono draugas – kaip tik taip ji susipažino su Diana. Jie priklausė tam pačiam žmonių būriui. Ką jis pasakytų apie atsinaujinusią žmonos draugystę su ja?

Tėja šmurkštelėjo į lovą ir užpūtė lempą. Nors jautė nuovargį, visi miegai išsilakstė. Diana, kaip ir Ričardas, atvirai išsakė savo nuomonę apie lordą Danheiveną: Fransis sako, kad jis tiesiog ieško veislinės kumelės ir kad joks tėvas, turintis sveiko proto, nepritartų tokiai santuokai. Žinai, po jo žmonos mirties būta įvairiausių paskalų, bet nieko jau nepakeisi. Joks tarnas nepasakos atvirai apie tokius dalykus!

Tėją nupurtė šiurpas. Kad ir kaip būtų, Aberfildas mielai pritarė šiai partijai.

Mintys nukrypo ir ėmė suktis apie griežtą veidą. Tamsias akis, kuriose įprastai šviesdavo ledinė savitvarda, savidrausmė, bet šį vakarą jos tikrai degė laukiniu geismu. Tėją užplūdo dilgsintis karštis. Ričardas dėl nežinomos priežasties nekenčia Danheiveno , – tarė sau. Neatsiminė, kad būtų mačiusi tokį piktą, išskyrus vieną kartą, kai buvo mažas ir jį aplankė motina... Tėja atsiduso. Jai pačiai ne itin patiko Ričardo motina, todėl spėliojo, kokia naujoji ledi Bleikharst. Atrodė, kad Ričardui ji patinka, net jei ledi Arnsvort jos ir nemėgsta.

Ričardas su Breibruku pėdino atgal į Grovnerio aikštę. Vakarodami vyrai kortų kambaryje žaidė piketą ir už tašką statė pensą, už partiją – šilingą, už žaidimą – svarą. Ričardas išsiveržė į priekį pastatęs porą svarų ir išgėręs pusę butelio brendžio.

– Liūdniausia, – pabrėžė Ričardas žvangindamas monetomis kišenėje, – kad jei loščiau iš didesnių sumų, skaudžiai pralaimėčiau!

– Savaime suprantama, – pritarė Breibrukas. – Mano tėvas sakydavo beveik tą patį: laimi tik tada, kai nebijai pralaimėti. Gaila, nepasinaudojo savo paties patarimu lošdamas biržoje. Štai ir atėjome – Arnsvort rezidencija.

– Taip, – sutiko Ričardas nužiūrėdamas pažįstamą prieangį su kolonomis.

Pasigirdo tylus girgždesys, ir juodu staigiai atsisuko. Mažas tamsus siluetas nulipo laiptais. Ir pasirodė berniukas.

– Ką, po velnių, čia veiki? – pareikalavo atsakymo Ričardas.

Berniukas susidrovėjo.

– Gal kuris nors esate ponas Ričardas Bleikharstas?

– O koks tau skirtumas, vaikine? – įtariai pasiteiravo Breibrukas.

Ričardas pakratė galvą.

– Džulijanai, viskas gerai, – tarė jis. – Taip, aš esu ponas Bleikharstas.

– Raštelis jums, viršininke, – pasakė berniukas artindamasis. – Nuo ponios, – ir įspraudė jį Ričardui į delną.

Vaikas išgaravo per akimirksnį, nuskuodė šaligatviu ir dingo už kampo Grovnerio gatvėje, niekas nespėjo sustabdyti.

Ričardas dėbsojo jam pavymui išrietęs antakius.

– Kvailas berniūkštis, – tarė. – Būčiau davęs šešis pensus. Įdomu, kas gi man rašo meilės laiškus?

Breibrukas taip pat kilstelėjo antakius.

– Meilės laiškus, Riki? Tau?

Ričardas viptelėjo, sulaužė antspaudą ir išlankstė raštelį.

– Nejau manai, kad judu su Maksu esate vieninteliai Londone vyrai, kada nors... Viešpatie!

Jis žiūrėjo bjaurėdamasis. Kas, po paraliais, sukeverzojo šią nešvankybę?

Breibrukas ištraukė raštelį jam iš rankų ir garsiai perskaitė.

–  Kiek kartų šiąnakt dulkinsi turtingąją kekšę? – paskui bejausmiu balsu pridūrė: – Žavinga, Riki. Nepaprastai žavinga. – Tada grąžino raštelį.

Suglamžęs popiergalį Ričardas įgrūdo giliai į švarko kišenę.

– Taip.

Smalsumą kėlė, žinoma, klausimas, kas yra ta turtingoji kekšė? Jis vylėsi, labai tikėjosi, kad atsakymo nežino.

– Seni, tikrai nenori išsinuomoti buto? – paklausė Breibrukas.

Ričardas krestelėjo galvą ir nušlubčiojo laiptais aukštyn nesutikdamas pripažinti, kad pasiūlymas vertas dėmesio.

Tėja susiraukė perskaičiusi ledi Čeisvoter laiškelį, kuriame ši kvietė kitą dieną pasivažinėti parke. Nurimusi, kad ne šią popietę, ji įtikino ledi Arnsvort, jog ramiai praleisti valandėlę svetainėje bus naudingiau nei vaikščioti po parduotuves.

Jos malonybė nenoriai sutiko.

– Labai gerai, mieloji. Jei tikrai žinai, kad būtina. Atrodai išbalusi. Žinoma, privalai nusiųsti laiškelį, kad priimi Leticijos kvietimą. Ji labai įtakinga. O klausimo, kad šį vakarą nedalyvausi pokylyje pas Montekjutus, net nesvarstysime, todėl manau...

Tėja patikino, kad, turėdama ramią valandėlę, puikiai pasirengs pokyliui, ir ledi Arnsvort išėjo.

Pasakiusi Mailsui, kad jos niekam nėra namie, Tėja paprašė į svetainę atnešti puodelį arbatos.

Po dešimties minučių gurkšnodama arbatą patogiai įsitaisė ant sofos su rašymo reikmenine. Pažįstamame kambaryje tvyrojo ramybė. Tėją pasiekdavo garsai iš gatvės ir arklidžių, bet jie atrodė keistai nutolę, tarsi namas būtų kybojęs kažkur toli.

Ji skubriai brūkštelėjo raštelį ledi Čeisvoter ir patikino, kad džiaugsis galėdama rytoj su ja pasivėžinti. Tada pakvietė liokajų, kad nuneštų laiškelį. Išsitraukė kitą popieriaus lapą rašyti tetai Marijai.

Keletą minučių plunksna krebždėjo. Galiausiai išsisklaidžius dėmesiui nurimo, ir Tėja apsižvalgė po gerai pažįstamą erdvę. Nuo tada, kai lankėsi pastarąjį kartą, nedaug kas pasikeitė. Kambarys nebuvo skirtas priėmimams, šiek tiek pergrūstas, baldai senamadiški. Nematyti nei krokodilo letenos, nei sfinkso – lyg buvo pamirštas, kai ledi Arnsvort pertvarkė namą.

Iš visų esančių Arnsvort rezidencijoje šį kambarį lankydamasi vaikystėje įsidėmėjo geriausiai. Čia Ričardas leido dienas po nelaimingo atsitikimo, kai susilaužė kairę koją. Čia būdama penkerių ji buvo pristatyta jam kaip tinkama šachmatų žaidimo priešininkė. Tėja prisiminusi šyptelėjo. Dvylikametis Ričardas vos nuslėpė pasišlykštėjimą. Vis dėlto išmokė ją žaisti šachmatais.

Tėja padėjo plunksną.

Koks jis dabar? Pažinojo jį berniuką, bet ar pažįsta vyrą? Galbūt. Be jokios abejonės, jam vis dar patinka šunys. Ir arkliai. Koks sąmyšis kilo, kai po nelaimės primygtinai reikalavo ir vėl jodinėti! Jo motina ir ledi Arnsvort būtų ir toliau jį saugojusios, jei Ričardas nebūtų užsispyręs. Tėja negalėjo patikėti, kad tai pasikeitė. Ričardas būtų įkalbėjęs net ožį.

Greičiausiai todėl jam nėra jokio pavojaus būti įviliotam į santuokos pinkles su ja.

Jis vis dar toks pat geras. Tikras globėjas. Ši mintis persmelkė Tėją ir regimai sušildė. Praėjusį vakarą jis elgėsi globėjiškai. Ne, tai nepasikeitė. Vis dėlto galbūt pažįsta jį. Bent truputėlį. Kur kas geriau, nei jis pažįsta ją.