Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Breibrukas kilstelėjo tamsų antakį.

– Balsas, drauguži. Jis visada tave išduoda.

Jiems už nugarų matrona tęsė:

– Na, negaliu pasakyti, kad patiktų tokia giminystė Marianai, bet... – paniekos gaidelė nuspalvino jos balsą, – drįstu teigti, kad Aberfildas negali būti išrankus ir paleisti tai iš rankų. Šiaip ar taip, Danheivenui reikia įpėdinio.

Jos kompanionė pritariamai sukikeno.

Ričardas buvo nusprendęs elgtis taktiškai, bet apsisuko ir pervėrė apstulbusią moterį nuožmiu žvilgsniu, galinčiu pribaigti net gorgoną 5. Nešvaistė laiko kalboms, tik šaltai stebeilijo, kol moterys blaškėsi, niurnėjo ir galiausiai nuskubėjo į šalį. Giliai įkvėpdamas Ričardas atsigręžė ir dar kartą apsižvalgė... šįsyk ją rado.

Ir apstulbo, kūną sukaustė įtampa. Ką, po velnių, ji manosi daranti? Tai buvo jau ne pilka pelytė, piktai atsikirtusi per pusryčius, o tviskančiu rožiniu ažūru pasidabinusi svajonė. Švelnus atspalvis – kaip tik toks... tarsi žiedas, laukiantis, kol bus nuskintas. Ričardas tučtuojau suvokė nevykusiai palyginęs. Šviesiai rusvos garbanos buvo sukeltos, jas prilaikė rožinis kaspinas, ryškioje žvakių liepsnoje žybsėjo auksinės švieselės... bet ne dėl pasikeitusios Tėjos išvaizdos užvirė kraujas.

Aberfildas nešvaistė laiko veltui ir piršo dukterį dėl politinių sumetimų – šalia jos lyg šuo, saugantis sultingą kaulą, sukiojosi lordas Danheivenas.

– O! – Breibrukas kumštelėjo Ričardui alkūne. – Ten juk panelė Vinslou, tiesa? Rožine suknele? – trumpam stabtelėjo, paskui pridūrė: – Su Danheivenu.

– Taip, – Ričardas sugriežė dantimis.

Neatsakė į ne itin mandagią Breibruko pastabą apie senus ožius, nes jau skynėsi kelią per minią.

Breibrukas sumirksėjo. Tada prisimerkė. Rikiui nebūdinga neapmąstyti strategijos. Jei pakaktų atakos iš priekio, mažytis šoninis manevras vis tiek būtų nevykęs.

Tėja neįvertino, kaip greitai aukštuomenėje sklinda žinia. Dauguma matė ją parke ir suprato, kas tokia esanti. Ir, aišku, visi žmonės, kuriems ledi Arnsvort ją pristatė, tik džiaugėsi galėdami užsiminti apie pažintį su naująja paveldėtoja. Ponia Dalimor šią žinią perdavė savo seseriai ledi Fotergil, ši brūkštelėjo žavingą laiškelį ir patikino ledi Arnsvort, kad, be abejo , džiaugsis priimdama ledi Arnsvort globotinę nedideliame pobūvyje dar tą patį vakarą.

Tėjos supratimu, ledi susibūrimo pas Fotergil negalėjai apibūdinti kaip nediduko pobūvio.

Ji buvo pamiršusi, ką reiškia būti tarp trijų šimtų žmonių, susigrūdusių name. Dėl kalbų gaudesio, susiliejusio su vos girdimomis orkestrėlio melodijomis, buvo beveik neįmanoma girdėti, kas sakoma. Nuo kūnų karščio, sumišusio su kvepalų ir odekolonų aromatais, sukilo viską užgožianti kaitros banga. Sietynuose ir sienų šakiniuose liepsnojančios vaškinės žvakės ją dar didino. Na, bet tai – tik susibūrimas. Šį vakarą nebus jokių šokių.

Kadaise tai būtų sukėlę Tėjai nepasitenkinimą. Jai patiko šokti. Ji mėgo džiaugsmingai įsupančią muziką, melodiją ir ritmą. Dabar stengėsi išlaikyti mandagią šypseną. O žinia, kad kitą vakarą tikimasi, jog dalyvausianti pokylyje, nuginė šiurpuliukus per stuburą.

Žmonės nesiliovė jos čiupinėję , lietę praeidami. Aišku, šioje spūstyje neįmanoma to išvengti, bet vis dėlto jai kūnas ėjo pagaugais, skrandis susitraukė, apėmė baisi panika. Kiekvieną kartą ji kiek aukščiau kilstelėdavo smakrą ir nepaprastai ryžtingai įkvėpdavo. Tai kvaila, neprotinga – ji nepasiduos !

Kai dauguma žmonių jas pasveikino, Tėjos nervai ėmė rimti ir ji suvokė, kad, nors ir nepatiko minia, baimė pasirodyti atslūgo. Gal ir nejauku, bet neketino alpti ar pulti į paniką, net kai viena kilminga našlė bakstelėjo vėduokle pareikšdama, kad pats laikas jai atlikti savo pareigą. Tėja skvarbiu žvilgsniu pervėrė ledi Arnsvort.

– Girdėjau, sūnėnas taip pat vieši pas jus. Na, galėjo būti ir blogiau! – ir nuklibikščiavo remdamasi lazda.

– Kokia bjauri spūstis! – niekinamai tarė ledi Arnsvort pasišalinus našlei. – Tikrai, stebiuosi, kad Luiza pasirūpino tiek daug sukviesti. Nemačiau nė vieno žmogaus, kurį būčiau pageidavusi sutikti. – Ji maloningai šyptelėjo nulenkdama galvą kitai damai. – Ledi Brūm! Kaip malonu... taip. Baisi spūstis. Tikiuosi, vėliau jaukiau įsitaisysime!

Ledi Brūm nuplaukė tolyn šiugždendama šilkais ir atlasais.

Ledi Arnsvort sudrebėjo.

– Vulgari būtybė! Jos tėvas buvo pirklys. Prisiekiu, kad ji dvokia parduotuve!

Tėja prisiminė ledi Brūm kaip geraširdę, paprastą, visiškai nevulgarią moterį. O jos pačios turtai, dabar apdairiai investuoti į vertybinius popierius, atsirado dėdei bendradarbiaujant su Ost-Indijos kompanija. Gal ledi Arnsvort uoslė išskirtinė... kaip jos pakantumas kitų trūkumams.

Džentelmenai ne mažiau rodė dėmesį, keletas tvirtino prisimenantys ją iš trumpo pirmojo sezono.

Tėja šypsojosi ir mandagiai atsakė į komplimentus, neaiškiai prisimindama vardus ir veidus, matytus prieš aštuonerius metus. Šypsena – svarbiausia: neapibrėžta, maloni, jokiu būdu ne atvira. Tegu sau mano, kad ji šalta, nepatraukli...

– O, Viešpatie! – suniurnėjo ledi Arnsvort, pirštinėtais pirštais įspėjamai gnybtelėdama Tėjai ranką.

Tėja iš karto atpažino lordą Danheiveną. Truputėlį aukštesnis nei vidutinio ūgio, tvirto sudėjimo, jis traukė visų dėmesį, kai nutaisęs ryžtingą veido išraišką ėjo link jų.

– Iš tiesų! Net nemaniau, kad jis kalba rimtai! – ledi Arnsvort burbtelėjo Tėjai, o paskui daug maloniau tarė: – Lorde Danheivenai! Kaip laikotės?

Tėja tučtuojau pajuto, kad, nors jo šviesybė apsikeitė mandagiais sveikinimais su ledi Arnsvort, dėmesys krypo į ją. Gudrios akys įdėmiai nužiūrėjo nuo galvos iki kojų. Tėją apėmė siaubas, ir ji įtempė nugarą, kai ledi Arnsvort ją pristatė.

– Jūs prisimenate lordo Aberfildo dukterį? Panele Vinslou, čia – lordas Danheivenas.

Plonos lūpos prisiminus išsiviepė.

– Žinoma, ponia. Buvau užsukęs pas Aberfildą, ir jis minėjo, kad ji atvyko. – Jo žvilgsnis grįžo prie Tėjos. – Labas vakaras, panele Vinslou. – Ištiesė ranką nutaisęs miną lyg žmogus, kuriam suteikiama itin svarbi garbė susipažinti.

Tėja užspaudė virpulį dėdama ranką jam į delną ir drovėdamasi dėl iškirptės. Puikiai prisiminė lordą Danheiveną – niekada jo nemėgo. Ledi Danheiven šaudydavo į jį nervingais žvilgsniais sutikdama su tuo, ką sako.

– Kaip laikotės, milorde? – Tėja vos vos tūptelėjo, vyras pasilenkė prie jos rankos, ir pomada išteptų jo plaukų kvapas į ją įsisunkė.

Tėjos skrandis apsivertė, bet ji iškėlė smakrą. Jo šviesybė, rodės, linko pasilaikyti jos delną ir uždėti sau ant rankos, bet Tėja tvirtai ją ištraukė. Lordas Danheivenas kėlė šiurpulį net per baltas minkštas odines pirštinaites. Tėja numaldė troškimą nusivalyti pirštinę, tarsi būtų išpurvinta. To vyro žvilgsnis buvo keistas, rodos, jis vertino, svarstė, ar verta pirkti – lyg ji būtų kumelaitė.

– Praėjo nemažai metų, kai mačiau jus mieste, panele Vinslou, – tarė jis. – Džiaugsiuosi galėdamas bent iš dalies būti jūsų gidu. Aberfildas nepaprastai troško, kad naudingai praleistumėte laiką Londone.

Tėja vos susivaldė neprunkštelėjusi.

– Iš tiesų, pone? Žinau, galime pasikliauti ledi Arnsvort, kad mano laikas nebūtų švaistomas.

– Taip, tikrai, – sutiko jos malonybė. – Neabejoju, kad...