Važiuojamoji dalis buvo perpildyta, arkliais jojo puošniai išsidabinę džentelmenai ir elegantiškos moterys, laviruojantys tarp karietų, aplink buvo girdėti besipuikuojančios aukštuomenės tauškesys ir juokas. Spektaklis, priminė sau Tėja. Lyg povų plunksnų vėduoklė. Nieko daugiau. O povų ji visai nebijo.
– O! – ledi Arnsvort šūksnis privertė Tėją atsilošti. – Viešpatie, ten Leticija Čeisvoter. Dorotėja, manau, kad dėl tavo giminystės ryšių ji užsuks į svečius. Ar galėtų pasisekti dar labiau?
Tėja trūksmingai įkvėpė. Minėtoji ponia sėdėjo keturvietėje karietoje kitoje kelio pusėje. Elegantiška šviesiai pilka suknele su skoningomis juodomis detalėmis vilkinti dama nusišypsojo ir linktelėjo galvą.
– Tarp... tarp mūsų, ponia, nėra jokių ryšių, – atsakė Tėja, jai net susitraukė skrandis. – Nenorėčiau, kad jos malonybė jaustųsi įpareigota...
– Nesąmonė, – pertraukė ją ledi Arnsvort. – Juk visiems žinoma, kad vargšelis Naidželas buvo mylimiausias jos vaikas ir kad ji labai džiaugėsi jūsų sąjunga. Štai! Kviečia tave! Savaime suprantama, privalai išlipti pasisveikinti. Edmundas... – ji parodė į pasostėje įsitaisiusį liokajų, – padės tau.
Liokajus tučtuojau nušoko nuo aukštos sėdynės ir atidarė dureles. Lipdama iš karietos Tėja įkvėpė ir ryžosi pasveikinti moterį, kažkada buvusią savo anytą. Tai būtų buvę ganėtinai sunku ir nematant Londono aukštuomenei, o dabar dauguma stabtelėjo pažiūrėti, kaip bus apsikeista sveikinimais. Povės, priminė sau Tėja, nekenksmingos.
– Mano brangi panele Vinslou, – tarė ledi Čeisvoter liūdnai šypsodamasi ir ištiesė ranką.
Dvejodama Tėja įdėjo savo ranką jai į delną, ir ploni pirštinėti pirštai susigniaužė tarsi žnyplės.
– Kaip malonu vėl tave matyti, – pasveikino jos malonybė. – Spėju, mačiau tave, na... – Pilkos akys tapo tolimos, paskui ji tęsė. – Labai seniai. Džiaugiuosi, kad vėl atvažiavai į miestą. – Ji paglostė Tėjai delną. – Negalima gedėti amžinai, mano brangioji.
Ne. Negalima. Kaip negalima ištraukti rankos iš pagyvenusios ponios gniaužtų.
Sukaitusi Tėja išspaudė mandagų atsakymą, o skrandis susiveržė it mazgas.
– Kaip laikosi Aberfildas? Kaip suprantu, šiuo metu baisiai kenčia nuo podagros. – Ji nė nestabtelėjo išgirsti atsakymo ir kalbėjo toliau. – Prieš kurį laiką radau jo laiškų, rašytų Čeisvoteriui. – Jos šypsena pasidarė ilgesinga. – Po Čeisvoterio mirties. Kokių prisiminimų grąžino! Kiek vilčių!
Apatiškas ledi Čeisvoter balsas neatskleidė nieko kito, išskyrus mandagų susidomėjimą, bet Tėjos širdis daužėsi.
– Iš tikrųjų, ponia? – tarė ji prisiversdama išlikti rami. – Apgailestauju, kad jums sukėlė sielvartą. Be abejo, Aberfildas susirašinėjo su lordu Čeisvoteriu... tai buvo neišvengiama.
Ledi Čeisvoter vėl patapšnojo jai delną.
– O, ne. Ko tau apgailestauti dėl praeities? Aš pati turėčiau pamaloninti save ir netrukus užsukti pas Almeriją į svečius. Na, negaišinsiu tavęs. – Ji dar kartą švelniai paplekšnojo Tėjai ranką ir paleido.
– Geros dienos, ponia, – atsisveikino Tėja ir pamažu atsipalaidavusi pasitraukė nuo važiuojamosios dalies.
Karieta nuriedėjo, o Tėja su palengvėjimu atsiduso mėgindama nuslopinti virpulį, nors šildė ir saulė, ir naujoji pelerina.
Grįžusi į Arnsvort rezidenciją, Tėja pasišalino į savo kambarį nusimauti pirštinių, skrybėlaitės ir nusirengti pelerinos. Ant lovos jau gulėjo keletas dėžių, kol jos nebuvo, pristatytų iš modistės.
Tėja nesivargino pašaukti tarnaitės ir pati prisėdo kraustyti. Čia buvo tik truputėlis to, ką nusipirko. Kitus drabužius reikėjo taisyti, kaip ir rožinę vakarinę suknelę, kurią madame prižadėjo pristatyti dar tą pačią dieną ir patikino Tėją, kad pagalbininkės neatsikvėps, kol nebaigs.
Tėja tik gurktelėjo seiles dėl savo išlaidumo. Per vieną popietę išleido dešimt kartų daugiau nei per praėjusius aštuonerius metus. Ir tik pas modistę. Teko pripažinti, kad vos tik atsipalaidavo, jai ėmė patikti. Nors netroško visą laiką švaistytis pinigais. O po šios šėlionės net nebus reikalo. Bet, ak, kaip rengiantis rytojaus rytą bus malonu žinoti, kad turi šį tą gražaus apsivilkti. Kad...
– O, štai kur tu, Dorotėja, – durys prasivėrė ir dirstelėjo ledi Arnsvort. – Kai būsi pasiruošusi, nusileisk. Paprašiau, kad į svetainę patiektų arbatos.
Ji vertinamai nužvelgė naująsias sukneles ant lovos ir kėdės atlošo.
– Hm. Pradžioje užteks. Kai sulauksime daugiau kvietimų, privalėsime ir vėl pagalvoti. Neužtruk, brangioji.
Tėja sunkiai nurijo seiles krikštamotei uždarius duris. Daugiau kvietimų , – skambėjo taip, lyg jau būtų ko nors sulaukusios.
Tėja pasiskubino su suknelėmis. Be abejonės, ledi Arnsvort norėjo pasidalyti tolesniais sezono planais. Pokyliai, priėmimai, vakarienės, arbatėlės, lankymaisi svečiuose. Sūkuriuojančios bendruomenės veikla. Bent jau turi dieną ar dvi panirti į visa tai. Vargu ar kas nutuokė, kad ji mieste, todėl porą naktų jausis saugi...
– Dieve mano! Tai... neįmanoma! Tik ne Vinslou mergiūkštė!
Tą patį vakarą Ričardas pamiršo, ką sakė Breibrukui, ir įsitempė išgirdęs apstulbusį pagyvenusios matronos balsą itin perpildytos Fotergilių svetainės viduryje. Jis nepasidavė pagundai atsisukti ir gluminamai nužiūrėti ją. Kad ir kas tokia būtų.
Užuot tą padaręs, apsižvalgė ieškodamas Tėjos. Beveik tuoj pat pamatė Almeriją, it karalienė pasidabinusią purpuriniais apdarais, ir...
Nepažįstama moteris už nugaros tęsė:
– Mieloji, gavau tikrai įdomų laišką! Na, ji netruko pasirodyti debiutančių pokylyje, kai...
Balsas nutilo, truputėlį pasukęs galvą Ričardas išvydo keletą turbanais apsimuturiavusių ir virpinančiomis plunksnomis pasipuošusių matronų, linksinčių galvomis ir svaidančių jausmingus žvilgsnius į Tėją, kai apie viską nusimananti ponia atsikratė savosios paskalų naštos.
– Sakai, kad yra dar kažkas? Kažkokia paslaptis? Kaip suprantu, jos sielvarto istorija yra... – pradėjo kita.
Po galais, jas visas! Nejau mergina negali kelerius metus nesirodyti aukštuomenėje ir išvengti liežuvingų senmergių nuosprendžio, kad tikrai esama dar kažko ? Ar jų širdys apmirusios ir nepajėgia suprasti sielvarto?
Kita ponia pasilenkė į priekį murmėdama už vėduoklės.
. ..miškelis! – tik tiek nugirdo Ričardas.
– Ne! – pirmoji dama išpūtusi akis metė dar vieną nepatiklų žvilgsnį į Tėją. – Kiek? Jis tikrai vieši pas Almeriją? Tame pačiame name?
Būdavo, savanaudiški aukštuomenės polinkiai linksmindavo Ričardą. Bet ne šį kartą.
Breibrukas pamatė jo žvilgsnį.
– Žmonės tokie nuspėjami, ar ne, Riki? Ne, negali jai už tai duoti į kailį. Ar reikalauti satisfakcijos.
Ričardui reikėjo atpalaiduoti žandikaulį, kad atsakytų. Už jį tai padarė Džulijanas.
– Turbūt smagu stebėti, kaip jie aiškinasi, kokią paslaptį gali užglaistyti penkiasdešimt tūkstančių svarų. – Jo balsas keistai pagyvėjo.
– Kokią paslaptį? – suurzgė Ričardas.
Džulijanas suraukė antakius ir linktelėjo kitam pažįstamam.
– Riki, be abejo, įsivaizduojamą, apie kurią tauškia, – paaiškino nerūpestingai. – Būk geras, atgniaužk kumščius.
Nudelbęs akis Ričardas apstulbo, kad jo kumščiai iš tikrųjų sugniaužti. Kadangi Džulijanas net nepažvelgė į jo rankas... Jis rūsčiai pažiūrėjo į draugą.
Читать дальше