Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Jis taip pat mano tėvo draugas! – pridūrė Tėja tirštai rausdama dėl tiesių Ričardo pastabų. – Negalėčiau taip imti ir pabėgti arba nekreipti dėmesio, kai...

– Tada leisk Almerijai tai padaryti už tave! – pasigirdo sumanus atsakymas. – Patikėk manimi, ji tik džiaugsis galėdama jam piktai atsikirsti!

Akimirką Tėja tuo neabejojo, bet...

– Net ledi Arnsvort taip negali pasielgti, kai mano tėvas beveik palaimino šią sąjungą! – atrėžė ji.

–  Ką?

Juodu buvo netoli pravirų durų, ir Ričardas išvedė ją ilgu koridoriumi. Atidaręs kitas duris, įtraukė į biblioteką. Ji buvo tuščia, apšviesta vienintelės lempos. Net ir susierzinusi Tėja neįstengė užgniaužti staiga pabudusio linksmumo. Be jokios abejonės, Ričardas žino, kur biblioteka.

Blausioje šviesoje jis atsigręžė į ją.

– Apie ką, po galais, kalbi? Danheivenas per senas būti tavo vyru! Juk tu nerimtai!

Įtūžusi, kad Ričardui šovė į galvą sutikti su tokia partija, Tėja veriamai jį nužiūrėjo.

– Galbūt norėtum apie tai užsiminti Aberfildui?

– Užsiminčiau, jei manyčiau, kad padarys bent kokį poveikį! Dėl Dievo meilės, Tėja! Danheivenas – tikra padugnė. Jis beviltiškai trokšta atimti iš brolio paveldėjimo teisę, stebėtina, kaip dar nerado jaunos našlės su pora vaikigalių pašonėje!

Vos žodžiai išsprūdo nuo lūpų, Ričardas suvokė pasakęs per daug. Tėja krūptelėjo, tarsi būtų jai smogęs, veidas išblyško.

Ričardo kūnu plūstelėjo audringas jaudulys. Jis stvėrė Tėją už rankos ir nuramino pajutęs, kaip ji dreba.

– Tėja! Kaip tu?

– Jis nedrįstų ! – sukuždėjo ji. – Net Aberfildas taip su manimi nepasielgtų!

Ričardas ją apkabino per liemenį, kad prilaikytų, o Tėja, visa įsitempusi, lengvai krestelėjo galvą, tarsi būtų mėginusi praskaidrinti nuotaiką. Nepaisydamas jos bandymo atsitraukti, Ričardas palydėjo prie sofos ir pasodino, o pats pritūpė šalia.

– Tik prisėsk, – paliepė.

Tėja kilstelėjo smakrą.

– Jaučiuosi kuo puikiausiai, dėkoju.

– Po paraliais, Tėja, tau negera! – tarė Ričardas piktai. – Vos nenualpai!

– Ne! – atrėžė ji. – Tik truputėlį apsvaigau. Čia... čia tvanku! Klausyk, man reikia grįžti... jei mus čia užkluptų!

Būtų išties blogai. Jis tučtuojau jai pasipirštų. Keista, bet ši mintis nesukėlė įprasto noro kovoti.

– Įsivaizduočiau ir daug blogesnę lemtį, – pabrėžė Ričardas. – Mums abiem.

Vien nuo minties, kad Danheivenas kaip nors liečia Tėją, kažkas viduje suurzgė – naguota žalsva pabaisa akivaizdžiai žvelgė į jį.

Prieblandoje mėlynos akys ugningai sužibo.

– Bet sakei, kad tu nenori manęs vesti, todėl...

– Velnią aš sakiau! – sugriaudėjo Ričardas.

Dabar, kai rožinė suknelė kėlė užuominų apie moteriškas paslaptis, gležnų nėrinių kraštelis prie krūtų gundė įkišti pirštą gilyn ir paglostyti aksominę lygią odą, Ričardas užgniaužė svajones ir sutelkė dėmesį į tikrovę.

Tikrovė niauriai žvelgė į jį.

– Taip, sakei. Per pusryčius!

– Niekada to nesakiau, – tiesiai šviesiai rėžė Ričardas. – Pasakiau, kad nevesčiau tavęs dėl turtų. Pirmoji mokslinčiaus taisyklė: nekišk nagų prie teksto! – arba prie šilkinių žvilgančių garbanų, užkritusių ant antakio, arba prie tos, besiraitančios prie liauno kreminio kaklo... ypač prie šios.

Ričardui panižo apykaklę.

– Tėja! – įsiterpė linksmas balsas. – Taip ir maniau, kad čia tu! Na ir išdykėlė, slepiesi su ponu Bleikharstu. Bet kaip džiugu tave matyti po tiek metų! Žinai, buvau pradėjusi mąstyti, kad įstojai į vienuolyną. – Liekna moteris stovėjo tarpduryje, įmantriai sušukuotuose plaukuose linkčiojo kelios plunksnos. – Negalėjau patikėti, kai man pasakė, kad čia esi, – tęsė ji, – o paskui pamačiau tave dingstančią pro duris! Netrukdau? – ji žengtelėjo į kambarį palikdama praviras duris. – Ketinai skelti jam antausį?

Ričardas atpažino madingai apsirengusią jaunąją matroną. Nušvito žymioji ledi Foks-Hiton šypsena, kai ji eidama per kambarį nuoširdžiai ištiesė į Tėją rankas.

Dvejodama Tėja padavė savąsias ir atsistojo.

– Diana, kaip nuostabiai atrodai. – Ji nusišypsojo. – Be abejo, esi ištekėjusi?

Diana Foks-Hiton truputį nuraudo.

– Taip. Nejau negirdėjai?

Tėjai paneigus, ledi Foks-Hiton sunerimo.

– Ak, na, aš... aš ištekėjau už Fransio... Fransio Foks-Hitono. – Ji atsiduso. – Juk prisimeni jį – bičiuliavosi su vargšu ponu Lalertonu.

Ričardui pasirodė, kad Tėja sustingo.

– Tu ištekėjai už sero Fransio Foks-Hitono? – atsargiai perklausė Tėja.

Blykstelėjo ledi Foks-Hiton šypsena.

– O, taip. Žinau, apie ką galvoji! Kaip ryžausi tekėti už paprasto baroneto? Mes visos žadėjome tekėti bent jau už grafų, ar ne? Bet seras Fransis dabar parlamento narys! Kaip viskas išėjo!

Ričardas susivaldė neprunkštelėjęs. Sklandė gandai, kad Diana sukėlė šeimos pasipiktinimą atmetusi markizo pasiūlymą ir ištekėdama už Foks-Hitono. Meilė iš pirmo žvilgsnio, jei tokia būna.

– Kaip tau pasisekė, – pasakė Tėja.

Ričardas nepajėgė atsikratyti įspūdžio, kad apie sėkmę Tėja galvojo mažiausiai.

– Taip, – džiugiai tauškėjo Diana. – Pasisekė. Bet verčiau grįžkime į pobūvį. Jei aš mačiau tave išeinančią, neabejok, kad kitiems taip pat neprasprūdo pro akis, turiu pasakyti, kad aplinkui sklando labai keistos istorijos. – Ji griežtai pažiūrėjo į Ričardą. – Pone Bleikharstai, tikėjausi, kad turite daugiau sveiko proto.

Ričardas neteko žado.

– Keistos istorijos?

Tėjos klausimas skambėjo abejingai. Pernelyg abejingai, dingtelėjo Ričardui. Būtų prisiekęs, kad jei Tėja nebūtų mūvėjusi pirštinių, jos krumpliai būtų suspausti iki baltumo.

– Labai keistos, – pakartojo Diana. – Vėliau paaiškinsiu.

Grįžtantį į pobūvį Ričardą sustabdė nedidelė grupelė svečių su markizu Kalingtonu priešakyje, jie troško sužinoti, kiek verta velionio karaliaus biblioteka, neseniai jo didenybės pristatyta tautai. Ričardas nepaprastai apsidžiaugė galėdamas išreikšti savo įsitikinimą, kad bibliotekos vertė – milžiniška, bet suvokė, jog mintys dar sukosi apie Tėją. Žvilgsnis nuolat krypo ten, kur stovėjo ji, Diana Foks-Hiton ir būrys jaunų ištekėjusių moterų bei keli vyrai, apie kuriuos įprastai būtų buvęs geros nuomonės, bet dabar su džiaugsmu būtų sviedęs pro langą. Vyrai, kurie buvo pernelyg atsargūs, kad stoviniuotų šalia ištekėti geidžiančių jaunų merginų ir jų motinėlių, bet kurie vis dėlto galėjo domėtis turtais apsirūpinusia moterimi...

– Na, kaip ir sakai, Riki, mes mažiausiai trokštame pakartoti Kotono rankraščius 6ištikusią tragediją, – pabrėžė Kalingtonas.

Ričardas išvaikė mintis sutikdamas su Kalingtono išvada, jog svarbiausia – garantuoti, kad velionio karaliaus biblioteka būtų tinkamai apsaugota nuo gaisro ir kitų nelaimių. Jis lengviau atsiduso matydamas, kaip Deividas Vinslou prisidėjo prie grupelės aplink Tėją. Jei Vinslou buvo pasirengęs nudirti jam kailį, vadinasi, kuo puikiausiai įstengs perauklėti visus kitus pernelyg gašlius gerbėjus.

2 *Bet, panele (pranc.).

3 *Žavinga (pranc.).

4 *Šias liūdnas sukneles (pranc.).

5 *Gorgonà (gr. Gorgō) – senovės graikų mitinė būtybė, sparnuota moteris pabaisa.

6 *Parlamento nario sero Roberto Briuso Kotono (1571–1631) knygų, rankraščių, monetų ir medalionų kolekcija, nukentėjusi per 1731 metų gaisrą.