Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

– Almerija! Kaip malonu jus matyti! Ir panelė Vinslou! Kaip džiugu!

Kad ir ką norėjo pasakyti ledi Arnsvort, viskas išgaravo, nes pasisveikinti priėjo ledi Čeisvoter.

– Mano brangioji, negaliu apsakyti, kokia esu patenkinta ir vėl taip greitai jus matydama, kaip džiaugiasi motiniška mano širdis.

Įkvėpusi Tėja vėl nutaisė šypseną.

– Ledi Čeisvoter, – atsakė šypsodamasi. – Kokia jūs maloni.

Ledi Čeisvoter akys paslaptingai žybtelėjo.

– Mieloji, nesijauskite man dėkinga. Mano vargšas Naidželas – štai, tarp mūsų ištartas jo vardas – leiskite jus patikinti, nebūtų tikėjęsis, kad gedėsite jo, ar ne?

Tėja pakratė galvą. Tepadeda jai Dievas, nes tai – tiesa.

– Žinoma, ne, – kalbėjo ledi Čeisvoter. – Ir aš taip džiaugiuosi, kad grįžote, – tęsė tapšnodama Tėjai ranką. – Žinote, žmonės prišneka kvailysčių. Bet galite pasikliauti, kad padarysiu viską, kas mano jėgoms. Galbūt, jei kurią dieną pasivėžintumėte su manimi parke...

Tėjos širdis kažkodėl nepaliovė varinėjusi ledinio kraujo po kūną. Kažkodėl ji stovėjo rami, sutramdė norą ištraukti rankas ir išlaikė sustingusią šypseną, kol balsas rado kelią pro dusinančią kliūtį gerklėje.

– Dėkoju, ponia.

– Taip, – įsiterpė ledi Arnsvort, – Dorotėja tikrai būtų pagerbta. Puiki mintis, jūs labai maloni, Leticija. Jai nepaprastai praverstų, jei būtų pamatyta kartu su jumis.

– Ak, na, na, Almerija! – tarė ledi Čeisvoter. – Ji juk mano marti! – jos žvilgsnis grįžo prie Tėjos. – Dabar būčiau senelė. O vargšelis Naidželas jau aštuoneri metai miręs, ir niekas nesikalba su manimi apie jį. – Liūdna šypsena palydėjo žodžius. – Žinau, Dorotėja suprastų! Galiu tave vadinti Dorotėja? – pasiteiravusi ji lengvai spustelėjo ir paleido Tėjos delnus.

– Be abejo, ponia.

– Pasivažinėsi su manimi?

Pasivažinėjimas parke. Tik tiek. Tai kodėl jautėsi taip, lyg būtų vedama į kartuves?

Tėja kilstelėjo smakrą.

– Ačiū, ponia. Būtų puiku.

Ledi Čeisvoter nulenkė galvą.

– Nuostabu, brangioji. Atsiųsiu jums laiškelį. Na, o dabar, Dorotėja, jei neklystu, lordas Danheivenas pageidauja pasivaikščioti su tavimi ir trokšta, kad aš atsidurčiau visai kitur. – Ji metė vylingą šypsnį jo šviesybei, šis kvailai išsiviepė, bet nepaneigė.

– Aberfildas turėtų būti pamalonintas, kad Dorotėja pritraukia tokio garbingo asmens dėmesį. – Ji vėduokle stuktelėjo jo šviesybei į ranką. – Kaip malonu vėl jus matyti, kai baigėsi gedulas. Tikrai žinau, kad visi tikimės netrukus vėl išvysti jus laimingą.

Atsisveikinimą palydėjusi dar vienu maloningu šypsniu, ji nusklendė per minią tolyn.

– Ar suteiksite man garbę, panele Vinslou?

Danheivenas ištiesė ranką, ir ledi Arnsvort atsikrenkštė. Jis šyptelėjo jai.

– Jos malonybė neprieštarauja?

– Žinoma, ne, – pritarė ledi Arnsvort, nors Tėjai susidarė neginčijamas įspūdis, kad Almerija būtų pageidavusi išberti keletą prieštaravimų.

Kol juodu vaikštinėjo ir lordas Danheivenas ją pristatė tai vieniems, tai kitiems, Tėja beveik jautė įkandin jų vilnijančius šnabždesius. Lengvi šypsniai, pusiau slepiami vėduoklių, išdavė abejingą pripažinimą. Einant Tėjai darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Ji kilstelėjo smakrą ir tarė sau, kad keletas žmonių nieko nereiškia, kad spėlionės ir kreivi žvilgsniai – tik smalsumas, ir nieko daugiau.

Atrodė, kad lordas Danheivenas nieko nepastebi, tarsi tokie dalykai neverti dėmesio. Jis tiesiog linksmino ją išvardydamas tikslų skaičių įvairiausių patobulinimų, kurių ėmėsi svarbiausiame dvare, kaip atnaujino arklides, pertvarkė pagrindinius apartamentus.

– Panele Vinslou, labai norėčiau visa tai jums aprodyti, – pridūrė nupasakojęs, kaip atrodys naujasis biliardo kambarys.

Tėjai dar nespėjus perprasti galimų vingrybių, kūnu perbėgo jaudulys, kai prisiartino aukšta figūra. Ji staigiai atsisuko, ir pajuto užplūdusią šilumą.

Ričardas, nepriekaištingai pasipuošęs deramu vakariniu kostiumu.

– Labas vakaras, panele Vinslou. Nuolankiai jūsų, Danheivenai.

Tėja sumirksėjo. Ką nors nenuolankesnio už kapotą Ričardo toną būtų buvę sunku įsivaizduoti. Skambėjo taip, lyg būtų prarijęs iš ledo padirbintą skustuvą. Pasipūtėliškas nusilenkimas iš karto priminė Tėjai, kad vis dėlto jis – grafo sūnus, vienas iš, velniai griebtų, Bleikharstų: pasitikintis savimi, moksliško būdo, patogiai besijaučiantis aukštuomenėje .

Dviejų vyrų priešprieša buvo stulbinama. Nedaug kas vakarinius Ričardo drabužius būtų pavadinęs stilingais, bet plačius grakščius pečius puikiai apgulantis švarkas atrodė elegantiškiau nei Danheiveno gerokai aptemptas ir, Tėja įtarė, pašiltintas. Danheivenas buvo apsikarstęs brangiomis laikrodžių grandinėlėmis, žiedais, kaklaskarėje spindėjo didžiulis deimantas. Ričardas tebuvo į kaklaskarę įsisegęs perlą ir užsimovęs paprastą auksinį žiedą.

Danheivenas pažiūrėjo iš aukšto.

– Ak, ponas Bleikharstas, tiesa? Kaip netikėta jus čia sutikti.

Pyktis pervėrė Tėją išgirdus prunkštelėjimą, bet Ričardas tik linksmai pašnairavo.

– Iš tikrųjų, Danheivenai? Patikinu jus, man gana dažnai tokiuose susibūrimuose pavyksta įveikti nuobodulį, kad šeimininkės nepultų į neviltį dėl mano dalyvavimo. – Jis nusišypsojo Tėjai. – Labas vakaras, panele Vinslou. Galėčiau pavaišinti jus šampanu?

Tėja sumirksėjo. Štai kaip.

– Žinoma, pone. Būtų malonu. Neabejoju, kad jo šviesybė atleis man.

Danheivenas viską suprato, smarkiai sugniaužė Tėjai pirštus ir priglaudė prie kitos savo rankos.

– Panele Vinslou, nėra reikalo. Džiaugsiuosi galėdamas jus palydėti ir rasiu ką nors tinkamesnio išgerti damai. Migdolų likeris, manau, jums labiau patiktų.

Tėją užplūdo ne įprasta baimė, bet pyktis. Staigiai ištraukė pirštus iš Danheiveno gniaužtų. Užtenka, kad pasakė, ką jai daryti, bet sakydamas, kas jai patiktų, perlenkė lazdą. Be to, ji nemėgo migdolų likerio.

– Danheivenai! Štai kur mano ieškomas vyras.

Ką tik atėjęs svečias buvo pažįstamas Tėjai. Aukštas, juodų kaip degutas plaukų ir nuostabių tamsiai mėlynų akių, be abejo... Siaubas sudrebino Tėją – taip, tai Deivido draugas Džulijanas Trenthemas... tik dabar paveldėjo savo tėvo titulą – vikontas Breibrukas.

Jis nusišypsojo jai ir nusilenkė.

– Panele Vinslou. Breibrukas jūsų paslaugoms. Jūsų brolio draugas, prisimenate? Neprieštarausite, jei pavogsiu Danheiveną? Bleikharstas pasirūpins jumis. – Jis dirstelėjo į Ričardą. – Ar ne, bičiuli?

– Manau, susidorosiu, – sukrutino lūpas Ričardas.

Tėja prisimerkė, nors širdis daužėsi lyg pašėlusi. Vaiskiai mėlynos lordo Breibruko akys išdykėliškai švietė. Vis dėlto ji nebuvo tokia kvaila, kad atsisakytų ištiesto gelbėjimo šiaudo, nors ir kokio pavidalo.

– Be... be abejo.

Tėja pasinaudojo proga pasprukti nuo Danheiveno. Ričardas paėmė jos ranką ir įkišęs sau į parankę prispaudė, Tėją nuo šio prisilietimo sukrėtė jaudulys. Pasijuto apsvaigusi, jos žvilgsnis susidūrė su Breibruko, bet ryškios akys nieko nesakė – ką Deividas jam papasakojo? Ar jis žino bent dalį tiesos?

– Džentelmenai, atleiskite mums, – kapotas balsas grąžino Tėją į tikrovę, ir Ričardas nusivedė ją per minią.

– Ką, po velnių, čia žaidi? – suburbėjo jis ir linktelėjo besišypsančiam pažįstamam. – Danheivenas, iš visų vyrų! Jis beviltiškai trokšta vėl vesti ir susilaukti įpėdinio. Jis ieško nuotakos! Gražios, jaunos, vaisingos nuotakos savo sūnums išnešioti!