Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Tėja iškelta galva pasitiko rūstų Ričardo žvilgsnį.

– Pone Bleikharstai, buvote išties malonus paaiškindamas savo požiūrį. Manasis panašus. Manęs visiškai nedomia vedybos su jumis. Jei nerimaujate, kad jūsų teta geidžia mus supiršti, galiu patikinti, jog iš manęs ji nesulauks jokio skatinimo arba pagalbos. Geros dienos. Pone. Familiarus mūsų bendravimas tik paskatins klaidingas prielaidas! Ateityje pusryčius prašysiu patiekti savo kambaryje. Mums abiem bus saugiau, jei neliksime vienu du!

Tėja išdidžiai išžingsniavo, o Ričardas liko mėgautis pusryčiais ir apimtas įsiūčio suvokė, kad parodė žodinės kavalerijos atakos subtilumą. Savo požiūrio jis neišdėstė. Gerai pagalvojus, Tėja visada sugebėdavo lengvai jį supykdyti atitraukdama dėmesį nuo to, ką iš tikrųjų norėdavo pasakyti. Įgūdis tarti paskutinį žodį jį varė iš proto.

Bent jau šis ginčas išsklaidė šešėlius jos akyse. Prieš Tėjai išeinant, jose tikrai šokinėjo kibirkštys. Atrodė, tarsi vaškinė lėlė būtų atgijusi arba suskilusi ir išlaisvinusi senąją aistringąją Tėją... Nors ji vis tiek pernelyg išblyškusi, o gal toks įspūdis susidaro todėl, kad vilki kiek per didelį blausiai pilką chalatą.

Burbėdamas pats su savimi Ričardas įsipylė puodelį kavos ir įmaišė kelis gabalėlius cukraus. Jį tikrai pykdė, kad iš dalies Tėja buvo teisi: būtina vengti vienam kito. Nereikia Almerijai suteikti dingsties. Ji būtų devintame danguje, laidytų neatsitiktines pastabas apie pareigą ir įvertintų šios sąjungos pranašumus. Ričardas stabtelėjo nepajėgdamas sugalvoti jokių kitų Almerijos argumentų, išskyrus savanaudiškus. Vis dėlto kas nors jai šaus į galvą.

Jis nenorėjo vengti Tėjos. Kam, po galais, jos vengti? Jie buvo draugai, ir kaip, po paraliais, jis suprasiąs, kad juodu tinka vienas kitam, jei vienas kito vengs?

Trečias skyrius

Tėja dėbsojo į modistės padėjėjos laikomą rožinę vakarinę suknelę iš plono ažūrinio audinio. Jai patiko rožinė spalva, be jokios abejonės, tai buvo mados klyksmas, bet... Ji gurktelėjo seiles – atrodo, kad suknelei trūksta priekinės dalies... ir rankovės pasiūtos iš mažulytės lengvo audinio skiautelės... bet kaip mainosi šviesa... apdaras tarsi atgijęs. Subtilios siuvinėtos gėlės puošė jo apsiuvą. Blykstelėjo pagunda – Tėja nevalingai perbraukė suknelę pirštų galiukais. Kokia švelni ir plona – visiškai nieko nepridengia... Tėja atsitraukė.

– N... ne. Ne, niekaip neįstengčiau jos apsivilkti, – bailiai tarė.

–  Mais, mademoiselle 2 , – suaimanavo modistė, – ji iš pačios ploniausios, ghrašiausios... madame! – kreipėsi į ledi Arnsvort, nuėjusią apžiūrėti mėlyno vilnonio suk­nelės audinio, permesto per kėdę.

Ledi Arnsvort pakėlė akis.

– Nuostabu, Monika. Kaip tik tai derėtų jai vilkėti! Su tinkamu korsetu, žinoma.

– Bet, ledi Arnsvort! – paprieštaravo Tėja, nekreipdama dėmesio į pastabą dėl korseto.

Ji daug metų nenešiojo ilgo korseto. Be tarnaitės jo neįmanoma apsivilkti.

– Suknelės priekis!

– Priekis? Kas jam negerai?

– Jo iš viso nėra! – paaiškino Tėja.

Pasirodžiusi su tokiu apdaru atkreips visų vyrų dėmesį. Tėjai nugara nuėjo pagaugais vien pagalvojus apie žmones, vyrus, spoksančius į ją, varstančius geidulingais žvilgsniais. Liečiančius. Ne. Būtų nepakenčiama. Nors suknelė iš tikrųjų labai graži...

Ledi Arnsvort apžiūrėjo suknią.

– Siaubinga, kad kai kurios moterys stengiasi pabrėžti savo žavesį , – prabilo ji permesdama kikliką skvarbiu, tiriamu žvilgsniu. – Nejaugi galima vadinti žavesiu, kai esi varstoma vulgarių žvilgsnių!

Tėja linktelėjo.

– Nepaprastai svarbu, kad netrauktum į save dėmesio, – tęsė ledi Arnsvort. – Bet... – ji sudvejojo. – Tu turtinga paveldėtoja, žinoma, atsiras tokių, kurie suskubs piktdžiugiškai įkąsti, kad ir ką darytum! Dorotėja, suknelė labai graži, bet jei tau nepatinka...

Tėja nepratarė nė žodžio. Čia ir visa bėda – suknelė jai patiko. Net labai.

Nepatenkinta modistė sučiaupusi lūpas užgauliai nužiūrėjo pilkąją Tėjos suknelę, burbtelėjo kažką stebėtinai panašaus į bulvių maišas! ir išbėrė gausybę nurodymų padėjėjai, taip pat ir dėl rožinės suknelės, kuri buvo išnešta.

Bulvių maišas? Tėja susimąstė apie savo apdarus. Visos jos suknelės pilkos... arba rudos. Neatkreipia dėmesio, kuklios ir... nuobodžios. Aišku, kiekvienas madam Monikos apdaras bus puikiai sukirptas, audinys rinktinis... bet ar ji iš tikrųjų nori, kad viskas būtų pilka ?

Bulvių maišas? Tėja vargiai nurijo seiles. Kaip tik šis žodis atėjo į galvą perkračius savo drabužinę. Greičiausiai kur nors rastų ir saują pelenų.

Įsiplieskė metų metus gesintas noras maištauti. Šiaip ar taip, neketino rengtis pilkai iki gyvenimo pabaigos. Taip išėjo po... po Lalertono mirties. Nebuvo pinigų pasibaigus gedului pirkti drabužių... taip nusprendė tėvas, o teta Marija privertė vykdyti... net rožinis plaukų kaspinas buvo sudegintas.

Kibirkštis dar smarkiau plykstelėjo ir ėmė švytėti. Kaip įsivyniojusi į pilkus apdarus įstengs gerai praleisti laiką? Tėja giliai įkvėpė.

– Gal malonėtumėte, madame... – ji tarėsi draugiškai nusišypsojusi modistei, – ta rožinė suknelė... vis dėlto pageidaučiau pasimatuoti.

Madame akys prašviesėjo.

–  Mais oui! Na, žinoma, – visa švytinti modistė tęsė: – Spalva ravissement 3. Išryškins nuostabų madmuazelės skruostų atspalvį. Paslėpsime ces robes turistes 4. Niekas nenori dangstytis liūdesiu. Rožinė. Oui , rožinė. Dar yra kitų suknelių, mademoiselle ! – ji nuskubėjo.

Kitų? Tėja gurktelėjo. Ką ji padarė?

Ne. Ji nustūmė abejones. Vilkėdama rožinę suknelę galėtų vėl pasijusti gyva. Pavojingas dalykas tas gyvumas, bet rožinis apdaras taip viliojo. Jai patiks rožinė suknelė. O kad nėra rankovių... na, užsimaus ilgas pirštines. Jos turėtų užtektinai paslėpti.

Madame grįžo švelniai it kūdikiu nešina rožine vakarine suknele. Padėjėja sekė iš paskos, permetusi per ranką įvairių spalvų šilkinius ir atlasinius audinius. Tėja žvelgė su didžiuliu pasitenkinimu.

Jos suknelės. Jos pasirinkimas.

Jos gyvenimas. Reikia juo mėgautis.

Ledi Arnsvort pritariamai linktelėjo.

– Nuostabu. Labai supratinga, mano brangioji.

Išeidama iš modistės Tėja užsisakė daugybę drabužių, net apatinius, buvo aprengta nauja pasivaikščioti skirta suknele ir raudona pelerina. Nepajėgė atsipeikėti, kad išleido tiek pinigų. Jautėsi visiškai kitaip, ledi Arnsvort taip ir pranašavo.

– Ta skrybėlaitė, – pareiškė vyresnioji moteris taisydamasi keturvietėje karietoje, – tikra šlykštynė. Visada tokia buvo, drįsčiau pridurti, bet prie naujųjų tavo drabužių dar labiau bado akis. Turėtume nupirkti naują. Keletą naujų. Dabar. – Almerija pasilenkė į priekį duoti nurodymų vežikui. – O paskui, – tarė, – pasivažinėsime parke.

Tėja užmiršo seną skrybėlaitę, kai vėžlio greičiu buvo vežama pro žaliuojantį lapuočių parką. Londono aukštuomenė grįžo į gyvenimą po vakarykščių linksmybių, jos judėjo lėtai, nes klusnus vežikas nuolat stoviniavo, kad ledi Arnsvort galėtų pasisveikinti su pažįstamais.

Kaip Tėja ir tikėjosi, niekas perdėm nenustebo sužinojęs ledi Arnsvort kompanionės vardą – dauguma ją prisiminė iš pirmojo sezono.