Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Jis linktelėjo.

– Viskas prasidėjo nuo mano nelaimės. Mama su Almerija kaltino Maksą, kad įkalbėjo mane joti tuo prakeiktu arkliu. Nors aš lengvai įstengiau pasakyti ne , bet jis pasiūlė ir liko kaltas. Vėliau, kai turėjau stoti į kariuomenę, mama primygtinai piršo mintį, kad dėl kojos netinku tarnybai ir kad pareigos būtų skirtos Maksui.

– Ką dar jos buvo jam numačiusios? – paklausė Džulijanas.

– Nepatikėsi, bažnyčią.

Breibrukas išleido nepaprastai keistą garsą.

– Taip, – patvirtino Ričardas. – Manau, jam labiau prie širdies buvo kariuomenė. Maksas labiau tam tiko nei aš. – Jis atsiduso. – O paskui, netrukus po tėvo, mirė Fredis. Staiga Maksas tapo grafu. Bet, užuot reikalavusios, kad surimtėtų ir vestų, perimtų visas pareigas, mama su Almerija drauge nusprendė, jog jis man skolingas ir privalo likti nevedęs!

– Kaip jos viską dramatizavo, – pabrėžė Džulijanas.

Ričardas prunkštelėjo.

– Aš žiūrėjau į tai nerimtai, bet Maksas – taip. Jis visą laiką kaltino save dėl to, kas man nutiko, o mama su Almerija tą metų metus jam kalė į galvą.

Breibruko lūpos suvirpėjo.

– Be abejo, ir bukapročiui būtų aišku, kad tu pats esi baisiai nusivylęs, jog netekai grafo titulo, – ramiai pabrėžė.

– Baisiai, – pritarė Ričardas žiovaudamas. – Turiu užtektinai pinigų savo reikmėms.

– O jei neturėtum, – pridūrė Breibrukas, – galėtum vesti panelę Vinslou. – Jis nedorai išsiviepė. –Žinai, visai nebūtina supykus pjauti šakos, ant kurios sėdi. Vis dėlto ji tau gali būti tobula nuotaka!

– Bent jau, kol jos brolis manęs nenušovė, – pašaipiai užbaigė Ričardas.

Nuodėmingas linksmumas švystelėjo ryškiai mėlynose akyse.

– Rizikinga, žinoma. Nors pats pažiūrėk, ledi Arnsvort neabejotinai nusiramintų matydama, kad turtinga paveldėtoja tave saugiai apsivijusi kojomis! – jis šyptelėjo. – Geras įrodymas, kad sužalota koja ir Makso santuoka nesutrukdė tau pačiam sužlugdyti savo gyvenimo.

– Džulijanai, eik po velnių, – patarė Ričardas.

Vis dėlto lengvabūdiškas patarimas nedavė Ričardui ramybės, kai naktį, grįžęs į Arnsvort rezidenciją, jis užpūtė lempą ant naktinio stalelio. Nedavė ir per vakarienę, ir žaidžiant daugybę piketo partijų. Džulijanas pralošė jam milžiniškus, nors ir įsivaizduojamus, turtus.

Tėja Vinslou veikiausiai saldžiai miega geriausiame svečių kambaryje... ši mintis nepaprastai suerzino Ričardą, kai jis pirštų galais pro šalį tykino į savo kambarį... Iš pradžių gerokai apstulbo radęs mieguistą laukiantį liokajų. Susigriebė, kad gana garsiai paliepė daugiau to nedaryti. Tikriausiai nepažadino Tėjos... Ričardas nugramzdino ir vėl išnirusią mintį apie Tėją. Tėja Vinslou, ramiai mieganti kitame koridoriaus gale, jam nerūpi. Arba neturėtų rūpėti.

Visai nebūtina supykus pjauti šakos, ant kurios sėdi... ji tau gali būti tobula nuotaka...

Jis seniai ketino vesti. Santuoka turėjo įprasminti miglotą ateitį. Panašu, kad ji jau atėjo. Įsigijus dvarą ir namą Londone, vedybos po truputį tapo jei ne būtinos, tai bent geidžiamos. Tereikėjo išsirinkti tinkamą moterį, be abejo, ir įtikinti, kad jis – tinkamas vyras. Taip, nuovokią, protingą, humoro jausmą turinčią moterį. Ji neprivalo būti turtinga, tiesiog turi jam patikti ir pelnyti pagarbą... Ričardui susitraukė skrandis – tokia, kuriai vaikystėje lūžusi koja nebūtų kliūtis. Kuri nepriekaištautų, kad jos vyras ne siekia atlikti vaidmenį aukštuomenėje, o renkasi ramų gyvenimą kaime – skaito knygas, dirba žemę, ir džiaugtųsi galėdama ten su juo praleisti daugiausia laiko. Džiaugtųsi, o ne aukotųsi... nesiskųstų, kad neturi kuo užsiimti, ir nelakstytų su meilužiu iš vieno pokylio į kitą. Ričardas ryžtingai nustūmė mintis į šalį. Nereikia pykti dėl praeities, bet galima iš jos pasimokyti. Jis pridūrė dar vieną savybę – garbingumą. Troško moters, kuriai garbingumas būtų svarbesnis už diskretiškumą.

Sutramdęs sveiką protą, Ričardas grįžo mintims prie Tėjos. Ji patinka jam. Seniai patinka. Vaikystėje ir paauglystėje buvo neapsakomai sąžininga, kartais net būtų buvę protingiau mažumėlę apsimesti. Ji ištikima – jei taip gedi Naidželo Lalertono, nereikia jokių kitų įrodymų. O ką, jei Tėja yra tinkamas pasirinkimas? Logiškas pasirinkimas... būtų beprotybė nekreipti į ją dėmesio tiesiog dėl akivaizdaus Almerijos piršimo.

Ji šiuose namuose. Gera proga išsiaiškinti, ar Tėja tikrai jam tiktų. Ričardas susigriebė – ar juodu vienas kitam tiktų. Turbūt Tėją varytų iš proto jo įprotis skaityti. Arba polinkis visur palikti medžio drožlių. Jei sena jųdviejų bičiulystė virstų brandžia draugyste ir taptų sėkmingos santuokos pagrindu... Erzinamas proto balselis bandė įteigti, kad gal jis į viską žvelgia pernelyg racionaliai, gal reiktų pasiieškoti moters, kurią mylėtų... juk meilė nesugriovė Maksui gyvenimo. Atvirkščiai.

Ričardas apsivertė ir kumštelėjo pagalvę. Nuostabu, bet jei neįsimylėjo per trisdešimt dvejus metus, kokia tikimybė, kad įsimylės dabar? Praktiškos vedybos būtų daug... išmintingesnis žingsnis. Protingesnis.

Saugesnis.

Jo tėvas mylėjo – ir pažiūrėk, prie ko tai privedė... visai netinkamas pasirinkimas. Maksui pasisekė. Velniškai pasisekė.

Niekam nepakenktų, jei daugiau laiko praleistų su Tėja ir atnaujintų draugystę. Ričardui patiko ši mintis. Nepatiko tik Tėjos vaizdas šią popietę – linksmumas ir gyvybingumas užgesę. Ričardą apėmė sveiku protu nesuvokiamas jausmas... kad ir kas kaltas dėl pilkų šešėlių akyse, kurios turėjo būti mėlynos, norėtų juos išsklaidyti.

Atsigulusi Tėja ilgokai neįstengė užmigti. Galbūt reikėtų užsidegti lempą ir truputėlį paskaityti. Svetima lova ją erzino.... bet jau taip vėlu. Aišku, užmigtų, jei užsimerktų ir išvaikytų mintis. Per daugybę metų puikiai išmoko nesileisti užvaldoma jausmų.

Bet dabar, grįžus į Londoną, būnant tarp žmonių, pažinojusių ją dar vaiką, merginą, rodės, kad kūną gelia iš nuovargio, o mintys ir jausmai išblaškė miegus.

Menkutė pykčio kibirkštis žybtelėjo širdies kertelėje, į kurią ji niekada nežiūrėdavo. Tėvo nuomone, jos vedybos yra neginčytina būtinybė. Tėja apsivertė ir kumštelėjo priegalvį. Ji nesutiks su jokia tėvo siūloma partija.

Įsiliepsnojusi kibirkštėlė apšvietė širdies kertelę. Tėja užmerkė akis ir ją užgesino. Ten ji nežiūrės . Neturi žiūrėti. Verčiau tegu skendi šešėliuose. Paslėpta nuo šviesos. Ji atsispirs bet kokiam jausmui... pykčiui, skausmui... net meilei ir viską nustums nebūtin. Saugiau likti santūriai. Abejingai. Kuo mažiau paveikiamai.

Žinia pasklis po visą Londoną – panelė Vinslou, vienintelė vikonto Aberfildo dukra ir penkiasdešimties tūkstančių svarų paveldėtoja, vieši pas ledi Arnsvort Grovnerio aikštėje. Ji bus graibstyte graibstoma. Jai merginsis, meilikaus, nagrinės įvairius jos skirtumus.

Nuo šios minties Tėją supykino.

Pinigai nuperka pripažinimą – dėl penkiasdešimties tūkstančių svarų, kol sklandys tik gandai, dauguma į praeitį nekreips dėmesio. Ne visi, bet dauguma, net ir jos tėvas.

Tėja sugriežė dantimis. Netroško tokio pripažinimo. Ypač Aberfildo. Dėdė Džeimsas parodė didesnį supratingumą ir meilę nei tėvas. Jis buvo pasiryžęs tikėti jos nekaltumu ir pakeisti sprendimą neskirti palikimo. Aberfildas ją susigrąžino vien dėl pinigų. Nežinia kodėl lengviau buvo galvoti apie jį kaip Aberfildą, ne kaip tėtį. Nepanašu, kad jam būtų reikėję dukros. Jis geidė tik už jos pinigus surasti vyrą, naudingą sau pačiam.