Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Ričardas ėmė leisti keistus garsus, tarsi būtų springęs. Dirstelėjus į jį Tėjai susidarė įspūdis, kad ponui Ričardui Bleikharstui kažkas baisiai nepatinka. Jo žandikaulis kone suakmenėjo.

Deivido – taip pat. Tėjos tai nestebino, ypač kai eidama per aikštę išgirdo pasakojimą apie lordą Danheiveną.

Ledi Arnsvort nėrė gilyn vardydama įtakingas pobūvių šeimininkes, kurios atsidurs devintame danguje galėdamos priimti garbingąją panelę Vinslou.

Garbingąją ir turtingąją panelę Vinslou. Ledi Arnsvort nesivargino to paminėti.

Ponas Bleikharstas pažiūrėjo per taurės kraštelį, ir jųdviejų akys susitiko. Jo žvilgsnis buvo neperprantamas. Tėja prisivertė nenusisukti, išlikti bejausmė... Ričardas.... užaugo. Štai ir viskas. Netikėtumas, tik tiek. Nieko daugiau.

– Tikiu, kad būsime visur pakviestos, – užbaigė ledi Arnsvort. – Visi trokš susipažinti su Dorotėja, iš tiesų.

– O, be abejonės, – pritarė ponas Bleikharstas. – Nejau galėtų būti kitaip?

Tėja prisimerkė, dėl lengvos ironijos tvykstelėjo pyktis, bet greitai jį numaldė. Valdykis. Neišsiduok.

Ledi Arnsvort pervėrė Ričardą žvilgsniu, tarytum norėdama sutramdyti, ir pasisuko į Tėją.

– Na, mano brangioji, – tarė ji, – ar norėtum pasišalinti į savo kambarį ir pailsėti? Vakarienė dar negreitai, bet gal puodelį arbatos ant padėkliuko?

Pasigirdo dar vienas slopus garsas iš ten, kur sėdėjo Ričardas, nekreipdama į jį dėmesio ledi Arnsvort maloningai nusišypsojo Deividui.

– Tikrai žinau, pone Vinslou, kad pageidaujate pranešti lordui Aberfildui, jog Dorotėja su manimi saugi. Mano sūnėnas jus išlydės. Dabar privalau su jumis atsisveikinti.

1 * Hatchards (angl.) – seniausias Londone ir antras Jungtinėje Karalystėje knygynas (čia ir toliau – vert. past.).

Antras skyrius

Tikrai nenatūraliai skambėjo Ričardo balsas, kai jis patikino ledi Arnsvort nė kiek neįsižeisiąs, bet Tėja ir Deividas tuo metu atsisveikino, tad neturėjo kada apie tai mąstyti. Ledi Arnsvort išvedė ją iš kambario.

Eidama antro aukšto koridoriumi ledi Arnsvort nesiliovė jausmingai suokusi apie Londono linksmybes. Ypač...

– ...tokiai jaunai ir kraičiu apdovanotai damai kaip tu, brangi Dorotėja!

Tėja neįstengė nuslopinti drebulio prisiminusi, kaip žmonės spiesdavosi apie turtingas paveldėtojas. Džentelmenai šypsodavosi, apsimesdavo susidomėję, nors... Ji nustūmė šią mintį gilyn. Vos apsipras, kuo puikiausiai su tuo susidoros.

Išskyrus...

– Aš... ponia, aš visai nenorėčiau turėti pulko jaunikių, lipančių vieni kitiems per galvas. Vis dėlto...

Vis dėlto kas? Ką gali jai pasakyti, kad įtikintų netrokštanti vyro?

Ledi Arnsvort suklususi atidarė kambario duris.

–  Pulko jaunikių?

Rodės, ši mintis niekaip nebūtų jai toptelėjusi.

Tėja išraudo. Nejau ji tikra šių laikų baltoji varna?

– Na, turtų medžiotojai, – paaiškino ji sekdama paskui krikštamotę per slenkstį.

Tarnaitė kaip tik tvarkė jos daiktus.

– Turtų medžiotojai? O, vaje, ne! Nieko panašaus.

Taip, kaip ir saulė gali tekėti Vakaruose.

– Tikrai?

– Ak, ne... na, tikiuosi, tau bus patogu šiame kambaryje. Ir nesijaudink dėl turtų medžiotojų. Dėl to pasikliauk manimi. Na, ir mintis! Tarnaitė tučtuojau išpakuos tavo daiktus, – pasakė ji. – O jei ko prireiktų, sakyk man.

– Ačiū, ponia, – mandagiai išspaudė Tėja. – Jūs, hm, tikra dėl turtų medžiotojų.

– O, tarnaitė baigė. – Ledi Arnsvort sumosavo ranka kambarinei. – Viskas.

Kambarinė tūptelėjo ir pasišalino. Ledi Arnsvort atsigręžė į Tėją.

– Mieloji, kokia tu supratinga mergina! – jos malonybė plačiai šypsojosi imdama Tėją už rankos. – Žinoma, tavoji padėtis pritrauks tam tikrą dėmesį, bet gali neabejoti, jog aš, tavo krikštamotė ir globėja, būsiu itin atidi, kad vien tinkami jaunikiai patektų į akiratį. Dviejų, gal daugiausiai trijų turėtų pakakti.

Tėja sumirksėjo, kai ledi Arnsvort patapšnojo jai ranką, ir nuslopino virpulį, sukilusį dėl tokio paprasto prisilietimo. Du arba trys? Ką jos malonybė pagalvotų sužinojusi, kad Tėja netrokšta jokių jaunikių?

– Ponia, – pamėgino ji, – aš net negalvoju apie santuoką. Man... man ši mintis... tai yra.... – jai išdžiūvo gerklė.

Ledi Arnsvort nukreipė žvilgsnį ir ėmė sukioti žiedus taip, kad geriau matytųsi brangakmeniai.

– Ak, taip. Tavo tėvas užsiminė apie tai... Žinoma, tokie dalykai nėra negirdėti. – Ji kalbėjo neįprastai, tarsi pasibjaurėjo...

Ledi Arnsvort susidūrė su suglumusios Tėjos akimis.

– Paprastai tam nepritariama, bet tokiomis aplinkybėmis, o ir tavo kraitis nemenkas. Tikrai žinau, kad tau nėra ko jaudintis. – Ji toliau krapštinėjo rankogalius vengdama suglumusios Tėjos žvilgsnio.

Tėja nieko neatsakė, tik prikando apatinę lūpą.

– Suprantama, gedėdama turėjai gražaus laiko viską apsvarstyti.

– Tai jau tikrai, – sutiko Tėja, atgavusi balsą.

– Aišku, tavo jausmai visiškai suprantami, – atsargiai pabrėžė ledi Arnsvort atsipalaidavusi. – Man pačiai vedybiniai įsipareigojimai buvo ypač nemalonūs. Bet tokia mūsų pareiga. Tu taip pat atliksi savo pareigą ir padovanosi įpėdinį, žinoma, jei panorėsi. Dauguma džentelmenų ims gerbti įgimtą damos kuklumą ir malonumų ieškos kitur. Vyrai, be abejo, skirtingi. Labai skirtingi. Na, man metas persirengti. Šį vakarą manęs nebus, bet rytoj mums reikia apsipirkti. – Ji skausmingai nužiūrėjo kelioninę Tėjos suknelę. – Taip. Žūtbūt reikia naujos aprangos! Drįstu teigti, kad tinkamai apsivilkusi pasijusi kitaip!

Tai pasakiusi ledi Arnsvort šiurendama išėjo iš kambario.

Stebeilydamasi į uždarytas duris Tėja turėjo pripažinti, kad jos tėvas ledi Arnsvort papasakojo visą tiesą. Arba beveik tiesą. Ir ją persmelkė keista mintis, kad ne penkiasdešimt tūkstančių suviliojo Almeriją Arnsvort... nors tas būtų parūpę daugumai aukštuomenės. Tėjai pasidarė bloga pagalvojus, kiek mėnesių teks praleisti akinamoje aukštuomenės šviesoje, jos sambūriuose, stumdytis minioje... bet visi nusigręžtų nuo jos, jei sužinotų tiesą... Staiga ją apėmė nerimas ir giliai suleido nagus. Skrandis susitraukė iš siaubo. Tėja prisivertė atsipalaiduoti ir įkvėpusi oro nuvijo niūrias mintis. Staiga jai atlėgo. Bet dar nesijautė laisva ir nemanė priėmusi protingą sprendimą. Tėja stebėjosi, kad gal visai iš proto išsikraustė.

Kai Almerijai ir jos viešniai už nugaros spragtelėjo svetainės durys, Ričardas užsmaugė troškimą garsiai nusikeikti. Atsisėdęs žavėjosi sumaniai paspęstomis pinklėmis. Spąstai sumeistrauti iš gerų jo paties manierų. Vien dėl to susilaikys nepasmaugęs krikštamotės, kai ši grįš. Labai gerai, jam irgi patiko Almerija, be to, ji – šeimos narė.

– Bleikharstai, koks sutapimas, kad atėjai pasveikinti mano sesers, – kandžiai pabrėžė Deividas.

Įprastai Ričardas būdavo šaltakraujis, bet dabar vos tvardėsi.

– Kaip tik taip, – atsakė jis. – Dar prisėsk, Vinslou.

Gal jis vis dėlto prismaugs Almeriją. Su meile, be abejo. Jei pats dar bus gyvas. Sprendžiant iš primerktų Vinslou akių, didelė tikimybė, kad ne.

– Apsistojai mieste? – pasiteiravo Deividas apsimestinai atsainiu tonu ir liko stovėti.

– Taip, – Ričardas nė kiek nebuvo suklaidintas. – Čia, tiesą pasakius.

Po prisipažinimo stojo spengianti tyla.

Ričardas atsilošė ir laukė. Pilkos Vinslou akys buvo panašios į jos, žvilgsnis nebylus.