Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Ištiesęs sustirusią koją Ričardas svarstė, ką galėtų rinktis.

Jei grįš į kaimą, Almerija pamanys, kad dėl kalbos apie Veritę. Ričardas susiraukė. Maksas gali pasirūpinti Verite, bet, jei ir taip, Ričardas neketino leisti Almerijai lieti pagiežos jo svainei. Ir visai nenorėjo aitrinti Makso ir Almerijos nesantaikos.

Be to, Almerijai būtų skaudu, jei jis išvažiuotų. Ričardas žinojo, kad teta iš tiktųjų jį mėgo. Kai jis susilaužė koją, ji atvažiavo į miestą. Ričardas gyveno jos namuose, kol gydytojai pasakė, kad yra ganėtinai sveikas ir gali keliauti. Nors koją susilaužęs dvylikametis spėliojo, ar išvis kada nors vaikščios, ir nerodė ypatingo dėkingumo, Almerija buvo gera jam. Pirko tiek knygų, kiek įstengė perskaityti, reikalavo, kad virėja bent kartą per dieną iškeptų mėgstamą pyragą. Net priglobė jo šunį, nors namuose jų nepakentė.

Ričardas paniuro. Jo motina, atvirai skelbusi atsidavimą sūnums, tą vasarą dalyvavo užmiesčio dvaruose rengiamuose nesibaigiančiuose pobūviuose. Iš pradžių jis nesuprato kodėl... Almerija perėmė jos pareigas. Ji buvo judri, dalykiška ir dažnai laidė kandžias pastabas, kad kaip bukaprotis sėdo ant to prakeikto medžioklinio arklio, bet nesitraukė, kai Ričardo motina, kelis kartus ištaikiusi laiko tarp pobūvių, atskriejo į Londoną ir pasiūlė išgerti laudanumo, nes, jos nuomone, atrodė išėjęs iš veido . Ją nuolat lydėjo lordas Keterlis... Ričardas susiraukė. Keterlis atrodė padorus vyrukas... Maksas, ciniškasis, maištingasis Maksas, viską išsiaiškino...

Almerija net nesibarė sužinojusi, kad įtraukė Mailsą žaisti šachmatais. Na, bet koks buvo jos veidas, kai juodu užtiko! Po trijų dienų ji pergalingai pasirodė su kitu savo krikštavaikiu – penkiamete Tėja Vinslou – ir paskelbė: Brangioji Dorotėja taip pat čia apsistos, ir jai labai knieti išmokti žaisti šachmatais... Dvylikametis Ričardas vos įstengė nuryti šleikštulį, kad jam brukama brangioji mažylė Dorotėja. Išmokė ją žaisti šachmatais genamas vien gynybos tikslo.

Ričardas susigriebė, kad nusišypsojo prisiminęs, kaip maža mergaitė susimąsčiusi sėdėdavo prie šachmatų lentos ir kramtydavo lūpą, išsitaršiusios garbanos nuolat krisdavo į akis. Net kai buvo šešiolikos ir tapo debiutante, neklusnios sruogos vis tiek išsprūsdavo. Jis erzindavo ją dėl to... Ričardas paniuro – šiandien nebuvo matyti nė sruogelės. Tėja galėjo būti visiškai plika, tik su ta baisia skrybėlaite. Jis nieko nenutuokė apie madą, bet pastebėjo šlykščią skrybėlaitę.

Toptelėjo keista mintis – ar jis galėtų padėti Tėjai?

Padėti Tėjai? Turtingai paveldėtojai?

Net ir turtingai paveldėtojai reikia draugo.

Ričardas viptelėjo. Almerija ieškos net menkiausios progos juodu suvesti. Ar jis iš tikrųjų bus kvailys ir padės jai? Prisiminęs pilkas akis, kurios turėjo būti mėlynos, suprato, kad taip.

Ričardas atsiduso. Greičiausiai būtų mandagu pačiam pranešti Breibrukui, kad svečias jo namuose neapsistos.

Žinią, kad svečias išsikrausto, Džulijanas, lordas Breibrukas, priėmė įtartinai šaltai .

Padėjo plunksną ant rašomojo stalo, atsilošė kėdėje ir pasakė:

– A, – tarsi naujiena visai nebūtų nustebinusi.

Ričardas atsargiai į jį pasižiūrėjo.

– Ką, bičiuli, maistas neatitinka reikalavimų? – mandagiai pasidomėjo Breibrukas. – Pūkiniai patalai neiškedenti?

Ričardas šyptelėjo.

– Maistas sunkiai virškinamas. Velniškai šalta. Kaip, po paraliais, taip greitai išsiaiškinai?

– Dėkoju, – atsakė Breibrukas santūriai. – Dėl Dievo, Riki! Gal proto netekai? O kaip sužinojau – ką tik iškenčiau pasipiktinusio brolio vizitą!

– Vinslou?

– Ji turi tik jį, – pridūrė Breibrukas.

Ričardas lėtai linktelėjo.

– Visai pamiršau, kad esi draugiškas. Pastaraisiais metais jis retai lankydavosi mieste.

– Taip, – pripažino Breibrukas. – Bet prisiminė, kad mudu pažįstami. Gali įsivaizduoti mano nuostabą, kai pareiškė, kad apsistojai pas ledi Arnsvort. – Jis keistai dirstelėjo į Ričardą. – Maniau, nuomosiesi butą.

– Viskas ne taip, kaip atrodo, – pataisė Ričardas ir apstulbo, kad griežia dantimis.

– Aišku, ne. Tikiuosi, įvertinsi mano diskretiškumą, nes nepasakiau Vinslou, kad dėl tavosios viešnagės pas ledi Arnsvort sutarta visai neseniai.

– Prakeikimas, Džulijanai! Kai Almerija įtikino mane apsistoti, net nenutuokiau, kad panelė Vinslou atvažiuoja!

– Tai kas tave įtikino? – mostelėjo ranka, o Ričardas niauriai jį nužvelgė. – Tik nevaidink neišmanėlio! Aš žinau, kad nesekioji paskui turtingas paveldėtojas! Net visaip stengiausi tuo įtikinti Vinslou, bet pripažįstu, kad kiekvienam būtų smalsu, kas tave pastūmėjo apsigyventi pas ledi Arnsvort! – jis šyptelėjo. – Išskyrus neiškedentus patalus ir sunkiai virškinamą maistą.

Nors kilo erzelis, Ričardas nusijuokė. Velnias. Jei pasakytų Džulijanui, kad savotiškai nerimauja dėl Tėjos, draugužis tuojau visko prisigalvotų. Todėl jis pateikė pirminę priežastį.

– Na, Almerija vis dar niršta dėl Makso santuokos, – pasakė.

Breibrukas atrodė truputį susidrovėjęs.

– Girdėjau.

Jo balsas kėlė Ričardui nerimą.

– Tikrai?

– Gavau Serenos laišką, – paaiškino Breibrukas.

Ričardas linktelėjo. Serena, ledi Breibruk, buvo velionio lordo Breibruko našlė. Džulijano pamotė. Almerija seniai manė, kad jos pareiga yra pranešti negaluojančiai ledi Breibruk apie neprotingus posūnio poelgius.

– Nejaugi?

– Ledi Arnsvort jai parašė.

Ričardas sutramdė šypsnį pajutęs draugo susierzinimą.

– Ak. Patarė, kaip tave apvesdinti?

Breibrukas prunkštelėjo.

– Kaip tik taip. Maksas tapo siaubingu pavyzdžiu, kas atsitinka vyrui, kai šis reikalas paliekamas be priežiūros.

– Apmaudu, – atsakė Ričardas, – nors nieko naujo. Tą patį tauškė šią popietę. Ji dar labiau įsiutusi dėl būsimo kūdikio.

Mėlynos akys prisimerkė.

– Galbūt. Ji išsakė nuogąstavimų ir dėl vaiko tėvystės?

–  Ką?

– Ne. Nesitikėjau, kad papasakos. Turbūt tau neverta jaudintis, kad pasklis kalbų, bet ji užsiminė apie tai laiške Serenai.

Ričardas nusikeikė.

– Ji dar neatlyžta? Pernai dėl to priekaištavo.

– Tau?

– Ir Maksui, – niūriai pridūrė Ričardas.

Breibrukui atvipo žandikaulis.

– Aišku, kodėl Maksas nesugyvena su ja.

– Visiškai teisingai, – pripažino Ričardas. – Todėl aš sutikau paviešėti pas ją, – tęsė. – Pamėginsiu įtikinti, kad Makso santuoka nepavertė manęs skurdžiumi, kol pati ko nors neleptelėjo ir neatsivėrė praraja tarp jos ir Makso!

Breibrukas nepatikliai kilstelėjo antakį.

– O kai tėškė klausimą dėl vaiko tėvystės, praraja neatsivėrė?

Ričardas susiraukė.

– Ne. Maksas, kaip ir aš, trokšta santaikos, bet jei tektų rinktis – Almerijos ar Veritės saugumas... – jis nutilo. – Žinai, ką pasirinktų.

Breibrukas suniurnėjo nešvankų žodį.

– Pernelyg švelniai pasakyta, Riki. Jei tektų rinktis – viso pasaulio ar ledi Bleikharst saugumas, Maksas visą mūsų šutvę prakeiktų amžiams!

Ričardas nusišypsojo.

– Tiesa.

Breibrukas susidomėjo.

– Riki, niekada iki galo nesupratau, kodėl ledi Arnsvort taip troško, kad Maksas nevestų?

Ričardas paniuro.

– Maksas tau nepasakojo?

– Aš neklausiau.