Элизабет Роллс - Skandalingoji dama

Vaikas, kurį pažinojo Ričardas, dingo negrįžtamai, jos gyvenimo siūlą tarytum kas peiliu perrėžė į dvi dalis. Trumpučius nesėkmių gabaliukus, kurių nebus įmanoma vientisai suausti.

Niekas dabar jos nepažinojo. Kartais pati troško nepažinti savęs. Nėra reikalo spėlioti apie Ričardą Bleikharstą. Jis – ne jos rūpestis. Tėja nuvijo mintis šalin ir grįžo prie laiško. Štai taip ji išmoko tvarkytis. Tuo metu galvoti tik apie vieną dalyką, sutelkti dėmesį į atliekamą užduotį.

Vienintelis garsas, skambėjęs svetainėje, buvo Tėjos plunksnos brūžinimas, kai susikaupusi kurpė tvarkingus, damai priderančius sakinius tetai Marijai.

Tylus beldimas į duris jai sutrukdė.

– Taip?

Durys prasivėrė ir pasirodė Mailsas.

– Panele, raštelis jums.

– O, dėkoju, Mailsai.

Tėja šypsodamasi paėmė.

– Ar tai viskas, panele?

– Taip, ačiū. Paskambinsiu, jei reikėtų išsiųsti atsakymą.

Kai durys užsidarė liokajui už nugaros, Tėja žvilgtelėjo į laiškelį. Vienas lapas, kartą perlenktas ir paprastai antspauduotas. Parašytas gremėzdiškomis, nedailiomis didžiosiomis raidėmis, adresuotas panelei Vinslou, Arnsvort rezidencija. Tėja susiraukė, perlaužė antspaudą ir išlankstė raštelį.

Laikas sustojo, kraujas sustingo gyslose, ir vienui vienintelis žodis suskaldė sunkiai įgytą ramybę į šukes: ŠLIUNDRA .

Kas? Kas?

Tėja nesuvokė, kiek sėdėjo dėbsodama į raštelį, žemas balsas ištraukė ją iš košmaro, kuris pribloškė lyg būtų perlieta lediniu vandeniu.

– Ką, po galais, čia turi?

Rašymo reikmeninė nukrito ant grindų, pasigirdo dūžtančio stiklo ir porceliano skambesys – į šukes subyrėjo rašalinė ir arbatos puodelis. Tėja nepajuto, kaip įsitempusi atsistojo ir sugniaužė kumštį. Pasirengusi kautis.

Apstulbęs Ričardas ją nuramino.

– Tėja, čia aš, – paskui pridūrė. – Prakeikimas! Nesijudink!

Ričardas ėmė artintis prie jos nutaisęs itin ryžtingą miną.

Nepajėgdama tvardytis Tėja krūptelėjo ir žengtelėjo atgal.

– Po paraliais, moterie! Liepiau nesijudinti! – suriaumojo jis.

Tėja sustingo nepaprastai pasipiktinusi, Ričardas jau buvo šalia, jo batai traiškė rašalinės ir arbatos puodelio duženas.

Tėja aiktelėjo, kai buvo lengvai pakelta ir be jokių mandagybių vėl nublokšta ant sofos.

– Ir pabūk čia, – suurzgė Ričardas, – kol pakviesiu ką nors sutvarkyti. Šlepetės tavęs neapsaugos nuo stiklo šukių!

Tėja pažvelgė žemyn. Stiklo ir porceliano duženos mirko išlieto rašalo ir arbatos klane, baigiančiame įsigerti į turkišką kilimą. O drauge – anoniminis laiškelis.

Po truputėlį grįžo sveikas mąstymas, bet Tėją apstulbino jos pačios reakcija.

– Aš... aš negirdėjau, kaip įėjai. – Ji palinko ir siektelėjo popierėlio.

Ričardo lūpos išsirietė.

– Matyti. – Jis pasilenkė raštelio, Tėja net nespėjo sustabdyti. – Praš...

Laiškas buvo išlankstytas, gulėjo prirašyta puse į viršų.

– Viešpatie! – sušuko Ričardas dėbsodamas į jį.

Tada pakėlė akis, ir Tėjos skrandis apsivertė kūliais, kai jųdviejų žvilgsniai susitiko. Įsiūtis, tikras globėjiškas įsiūtis degė akyse.

O, Dieve! Jei jis pamėgintų išsiaiškinti...

Kurį laiką stojo bežadė tyla. Prabilęs Ričardas vargiai atpažino ramų, negyvą savo paties balsą:

– Kas, po velnių, jį atsiuntė?

Jis prisivertė į viską pažvelgti protingai, ramdyti smaugiantį įniršį. Vakarykštis raštelis jam sukėlė pasišlykštėjimą, bet tai! Pirštai drebėjo, jis vos nesudraskė popiergalio.

Ričardas pasižiūrėjo į kitą pusę. Kaip ir jo laiško, šio antspaudas buvo vientisas, nerangiai ir nedailiai sukeverzotos didžiosios raidės... ir aiškiai adresuota Tėjai. Ši... nešvankybė skirta jai. Kaip ir vakarykštis laiškelis jam. Ričardas sugniaužė kumščius ir suglamžė raštelį. Į savąjį galėjo nekreipti dėmesio, bet jei kada nors išsiaiškins, kas atsiuntė šį – atsilygins tuo pačiu. Neskubėdamas.

– Kas jį atsiuntė? – pakartojo jis.

– Nežinau, – Tėjos balsas nė kiek nedrebėjo, žvilgsnis pasidarė ramus ir aiškus. – Mailsas atnešė. Ričardai, nėra ko nerimauti. Kas nors kvailai pyksta. – Ji pamėgino nusijuokti. – Turbūt įkvėpė gandai apie mano turtus. Sudeginčiau, bet židinys neužkurtas.

Aišku, kad liepsnojo ten, kur ir turėjo. Jei prieš prabildamas ir išgąsdindamas nebūtų minutėlę Tėjos stebėjęs, gal ir būtų patikėjęs, kad nenuliūdo. Bet matė išblyškusį veidą, į raštelį nukreiptą žvilgsnį, virpančias rankas. Ji skendėjo jausmuose, todėl net negirdėjo, kaip jis įžengė į kambarį. O dabar bandė viską nuo jo nuslėpti.

Juk paprastas pyktis taip nebūtų smogęs į širdį? Tėja atrodė priblokšta. Ar vakar girdėjo šnabždesius? Ar užsiminti apie savo paties raštelį? Sveikas protas liepė taip ir padaryti. Bet...

– Gauni daug tokių laiškelių?

– Ne! Ričardai, atiduok. Vėliau jį sudeginsiu.

– Pats susitvarkysiu, – atsakė jis. – Nenoriu, kad jį dar liestum.

Mintis, kad toks niekšiškas popiergalis guli šalia jos, skaudino Ričardą. Jis įgrūdo suglamžytą raštelį į kišenę.

Rausdama Tėja susidūrė su jo žvilgsniu.

– Maniau, tu išėjęs.

Bandymas nusukti kalbą buvo graudus.

– Grįžau, – paaiškino Ričardas. – Tėja, laiškelis...

– Prašau, nereikia, – pertraukė ji. – Žinau, ką pasakysi – privalau išsiaiškinti, kas jį atsiuntė, bet, Ričardai, tai išties nesvarbu. Sudegink jį už mane. Spėju, tai tik kas nors... kas nors, kam aš nepatinku. Kas nors... labai nelaimingas.

– Iš kur žinai? – suurzgė jis.

Tėja nudelbė akis.

– Ak, na... ar galėtum įsivaizduoti, kad tokius raštelius siųstų laimingas žmogus?

Žinoma, negalėtų. Kartais moteriška nuojauta būdavo neginčijama. Tik Ričardas galėjo prisiekti, kad Tėja turėjo galvoje ką nors konkretaus. Asmeniško. Kad žinojo, kas atsiuntė raštelį, ar bent jau įtarė.

– Liaukis, Ričardai, – paragino ji. – Nėra prasmės kelti sąmyšio. Tai baisu ir, pripažįstu, ne juokais mane sukrėtė, bet tik tiek. – Ji ramiai žvelgdama nusišypsojo. – Kas tave paskatino grįžti?

Dar vienas bandymas nusukti kalbą.

Ričardui tas nepatiko. Nė truputėlio. Nuojauta kuždėjo, kad Tėja smarkiai priblokšta, kad jos ramybė apsimestinė, kad jei sužinotų apie jo gautą raštelį, dar labiau nuliūstų. Kol kas teks pritarti jos santūrumui. Daug svarbiau atrodė atitraukti dėmesį nuo šlykštaus popiergalio. Ir neabejotinai svarbiau – neleisti spėlioti, ko jis galėtų imtis.

– Kas sugrąžino mane? – nusišypsojo Ričardas. – Mailsas pasakė, kad tu čia, ir prisiekė, jog Almerijos nėra namie. – Akis užkliuvo už rašalo ir arbatos purvynės, ir jis paskambino varpeliu. – Todėl pamaniau, būtų saugu sužaisti šachmatais nesuteikiant jai dingsties...

– Šachmatais? Čia? Ma... manai, tai protinga? – netikėtai susidrovėjusi paklausė Tėja. – Jei ledi Arnsvort toptelėtų... tai yra, kad mes... kad mes...

Tėja užsikirto, o Ričardas sutramdė šypseną.

– Kad mes galime susituokti? – paslaugiai pasiūlė jis. – Taigi ji kalbėjo su tavimi apie tai?

Tėja išraudo.

– Ji nepasakė nieko tikslaus. Tik...

Ričardas nusijuokė.

– Iš tikrųjų? Lengvai ištrūkai. Man daug priporino. Labai tiksliai ir smulkmeniškai. Žinok, Almerija jau dešimt metų mėgina apvesdinti mane su beveik kiekviena mergina, turinčia padorų kraitį!