Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

Luka pažvelgė į jos rankas, besistengiančias ištrūkti iš jo gniaužtų. Jo rankos buvo tokios tamsios ir didelės, palyginti su smulkutėmis ir baltomis Brontės rankelėmis. Jie panėšėjo į mažus karvelius, beplasnojančius, kad ištrūktų. Jos kūnas toks gležnas. Viskas joje taip skoninga ir elegantiška. Jos šokėjos figūra, stovėsena, jos akys, tokios didelės ir tamsios tobulo ovalo veide.

Žiūrėdamas į tas dideles tamsias akis Luka svarstė, kaip atitaisyti padarytą žalą. Matė skausmą, sukeltą jo atstūmimo. Jis žvilgėjo ašarose, kurių ji buvo sau prisiekusi jam nerodyti.

Brontė buvo visiškai kitokia nei moterys, su kuriomis jis buvo praeityje. Luka dievino tai, kad buvo jos pirmasis meilužis. Atrodė, kad ji to gėdijasi, bet jis slapčia tuo mėgavosi. Galbūt tai ir buvo priežastis, kodėl jis nuolat apie ją galvojo. Ji lietė jį taip, kaip niekas kitas ligi šiol nelietė. Giliai buvo kertelė, kurios niekas niekada nesugebėdavo pasiekti, ir šitai jis jautė, kad ji prie jos pernelyg priartėjo. Jis nenorėjo nieko įsimylėti, tikrai ne tokios sveikatos, kokios buvo tada. Bet su Bronte jis prie to priartėjo. Pernelyg. Kaip tik todėl jis turėjo atsitraukti, kol neįklimpo taip giliai, kad negalėtų racionaliai mąstyti. Kuo daugiau laiko jis su ja praleisdavo, tuo geriau suprato, kaip nesąžininga būtų ją prisirišti be jokių garantijų, kad jis sugebės jai ką nors taip pat duoti.

Luka paleido vieną Brontės ranką, kad savąją galėtų uždėti jai ant nugaros ir prisitraukti prie savęs. Jis dievino tą jausmą, kai jos kūnas prisiglaudžia prie jo. Ji taip puikiai jam tiko, lyg būtų jam sukurta. Jautė, kaip susijaudina, ir troško parodyti jai tai, ką jam buvo taip sunku ištarti balsu. Bet tai tik išgąsdintų ją. Dar per anksti. Šį kartą reikėjo elgtis lėtai ir apgalvotai. Ji buvo kaip bailus elniukas su įgimtu baimės instinktu. Jai reikėjo laiko ir saugumo. Jis turėjo kantrybės saugumui, bet laiko stigo. Luka teturėjo mėnesį, kad susigrąžintų ją, kad parodytų, jog ta magija vis dar yra, ir jie galėtų kurti ateitį drauge. Ar to pakaks?

– Nesipriešink man, Bronte, – švelniai tarė jis. – Tu pyksti ir aš žinau, kad nusipelniau to, bet tarp mūsų vis dar kažkas yra. Žinai, kad yra.

Jos akys užsidegė, kaip plėšrūno į kampą įspeisto žvėrelio.

– Mes... tarp mūsų nieko nėra, – mikčiojo Brontė. – Nenoriu tavęs matyti. Nenoriu būti tavo sekso verge. Nenoriu būti tavo... tavo niekuo.

Jis pakėlė kitą jos ranką, pabučiavo kiekvieną sustingusį piršto galiuką, kol pajuto, kaip jie virpa. Luka stebėjo, kaip jos liežuvis nervingai kyščioja, laižydamas lūpas.

– Aš nieko daugiau neprašau, tik būti mano partnere per rytojaus vakarienę, – tarė jis.

Ji nurijo seiles.

– O... o paskui?

Jis pabučiavo jos krumplius, vis dar žiūrėdamas į akis.

– Jeigu nenorėsi daugiau manęs matyti, man neliks nieko kita, kaip sutikti.

Jos akys susiaurėjo.

– Paleisi mane? Taip paprastai?

Luka pridėjo pirštą jai ant raukšlelės, atsiradusios tarp antakių.

– Jeigu visą laiką raukysies, turėsi raukšlių.

Ji atsilošė, patraukdama galvą nuo jo rankos.

– Neatsakei į mano klausimą, Luka.

Luka atsiduso, jo ranka nusviro.

– Anksčiau man nereikėjo šantažuoti tavęs, kad su manimi permiegotum. Nematau reikalo to daryti ir dabar.

Brontė kilstelėjo smakrą, o iš akių plykstelėjo mėlyni žaibai.

– Taigi tu manai, kad aš tiesiog nersiu stačia galva, ar ne?

Akimirką jis tyrinėjo jos įtampos kupiną veidą.

– Manau, kad atsitiks, kas turi atsitikti, cara , – pagaliau atsakė. – Palikime viską likimui, sì ?

Ji vis dar buvo atsargi.

– Likimui? Lyg tai likimo užgaida, kad tu staiga tapai mano nuomotoju.

– Tau tikrai negresia atsidurti gatvėje, – tarė Luka.

– Ar gali tai užrašyti?

Jis ilgai stovėjo tiesiog žiūrėdamas į ją, uosdamas jos aromatą, tą sausmedžio ir saulėje įšilusių žirnelių dvelksmą.

– Tu iš tikrųjų manimi taip nepasitiki, ar ne?

Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.

– Kad ir kaip tai keistai atrodytų, bet ne, nepasitikiu. Man tu nepatinki ir negaliu sulaukti, kol dingsi.

Luka pajuto, kaip įsitempė jo nugara. Ar ji būtinai turėjo jam priminti, kaip stipriai jo nekenčia? Ar manė, kad dėl to jis mažiau jos norės? Atvirkščiai, dabar jis užsigeidė jos dar labiau. Galbūt ji to ir tetroško? Gal ji vaidino nepasiekiamą, kad pamokytų jį arba kad šįsyk iš santykių išpeštų daugiau? Gal pastarieji keleri metai ją sutvirtino? Gal ji išmoko barakudų amato ir žino, kaip priversti vyrus jai tarnauti? Šiaip ar taip, nesvarbu. Jis troško gauti ją bet kuriuo įmanomu būdu. Jei ji pasikeitė, tebūnie, juk jis irgi nebe toks. Prieš dvejus metus jis buvo visai kitas žmogus. Kaip jis galėjo nepasikeisti? Pernelyg daug visko atsitiko.

Jis priėjo ten, kur anksčiau paliko šampano taures. Pakėlė jos taurę ir nunešė jai.

– Gaila nuleisti tokį gerą šampaną šuniui ant uodegos, – tarė pasiūlydamas jai taurę. – Gal pasilik dar kelioms minutėms ir padėk man jį pabaigti?

Ji pažvelgė į taurę taip, lyg jis tiestų jai užnuodytą obuolį.

– Tai tik šampanas, Bronte. Pabaikim savo gėrimą ir pasikalbėkim apie pastaruosius dvejus metus.

Jis gurkštelėjo iš savo taurės tikėdamasis, kad ji paseks jo pavyzdžiu. Jis padarys viską, kad ilgiau pabūtų su ja, jei ji nuspręstų rytoj nepasirodyti.

– Papasakok apie savo mokytojos darbą. Ar tau tai patinka?

Ji gurkštelėjo šampano, tuomet paėmė taurę abiem rankomis už kojelės.

– Taip, patinka. Vaikai labai mieli.

Jis patapšnojo sofą, siūlydamas jai prisėsti šalia. Ji vėl pritūpė ant paties kraštelio, pasiruošusi tuoj pat sprukti.

– Kiek turi mokinių? – paklausė jis, stengdamasis išsklaidyti įtampą.

– Šiuo metu turime šešiasdešimt, bet norėčiau, kad būtų apie du šimtus, – atsakė ji. – Norėčiau plėsti pamokas. Nusisamdyti kelis džiazo ar stepo mokytojus ir pradėti pamokas suaugusiesiems.

Luka gurkštelėjo šampano.

– Mokai suaugusiuosius? Ar jiems ne per vėlu mokytis? Maniau, baleto reikia mokytis kuo jaunesniame amžiuje, kuo anksčiau, tuo geriau.

– Tiesa, bet yra nemažai moterų, kartais ir vyrų, kurie šoko praeityje, bet metė. Kartą ar du per savaitę pašokti su bendraamžiais – geras būdas palaikyti formą.

Luka nužvelgė jos liekną figūrą.

– Na, taip, tau tai tikrai nepakenkė. Tu liekna kaip visada. Kaip dažnai treniruojies?

Ji švelniai paraudo ir nuleido žvilgsnį į taurę.

– Po kelias valandas kasdien. Norėčiau šokti dažniau, bet su El... – ji nutilo viduryje sakinio ir, prieš neryžtingai tęsdama, įsikando į lūpą. – ...turiu omenyje, turiu tiek reikalų, kad tam lieka mažai laiko.

Luka stebėjo, kaip jos raudonis vis tirštėja. Ji panėšėjo į mokinukę, nervingą ir drovią, nepasitikinčią savimi, nesuvokiančią savo talento. Tai buvo taip miela, kad jam net suspaudė širdį. Luka prisiminė visas išmintingas moteris, kurios praeityje korėsi jam ant kaklo. Jo dėmesiui patraukti jos pasitelkė išvaizdą, žavesį ir sąmojį. Brontė nedarė nieko panašaus. Ji visuomet buvo susikausčiusi ir dalies savęs niekam nerodė. Tai jį tik dar labiau paskatino ištraukti ją iš kiauto. Ji buvo retenybė, tokia tyra ir nesugadinta. Kaip retas deimantas.

Ji pakilo nuo sofos ir pastatė savo taurę.

– Atleisk, Luka, bet turiu eiti.

– Kur skubi? – paklausė jis atsistodamas.