Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

– Aš... tu... aš... manau, kad tai neįmanoma, – išlemeno ji.

Luka atsisėdo šalia, paėmė iš jos virpančių rankų taurę.

– Aš rimtai, cara , – tarė suimdamas jos rankas savo šiltais ir sausais delnais. – Niekada tavęs nepamiršau.

Brontė pajuto kylantį pyktį. Ji ištraukė rankas ir pašoko ant kojų.

– Aš ne kvailas žaisliukas, kurį gali pakelti ar numesti, kai užsimanai. Tu viską užbaigei. Norėjai švarios pabaigos , ir tokią gavai. Apsireikšdamas po tiek laiko ir sakydamas, kad persigalvojai, elgiesi ne tik arogantiškai, tu įžeidi mane.

Luka atsistojo ir ranka perbraukė plaukus.

– Bronte, aš nebuvau pasirengęs santykiams prieš dvejus metus. Tu pasirodei netinkamu metu. Dieve, kaip trokštu, kad būčiau sutikęs tave po metų. Bent po pusmečio. Viskas būtų visiškai kitaip.

Ji piktai pažvelgė, ir Luka pajuto peilio dūrį į krūtinę. Jis nesitikėjo, kad Brontė šitaip jo nekęs. Bus šiek tiek sudėtingiau, nei tikėjosi, bet jis buvo pasiryžęs pasiekti tai, ko norėjo. Jei pakeliui pasitaikys kliūčių, jis pašalins jas. Jeigu yra būdas ją susigrąžinti, jis tai padarys, net jei teks elgtis beprotiškai. Tik vylėsi, kad nereikės jos spausti. Tas nuomos reikalas buvo tik apsidraudimas. Pirmiausia reikėjo ją pamatyti asmeniškai. Toliau jis negalvojo. Tiesiog be galo troško vėl ją pamatyti.

Brontė vis dar svaidė jam aštrius žvilgsnius.

– Tai kas gi privertė tave taip staiga persigalvoti, Luka? – paklausė ji.

Ar pasakyti jai? – svarstė Luka. Jis niekam nesakė; net motina, broliai ir senelis nežinojo tiesos apie jo kelionę į Ameriką tol, kol jis sutvarkė reikalus ir saugiai grįžo. Jis nenorėjo, kad jo šeima jaudintųsi, kad gali jo netekti, ar, dar blogiau, kad jis gali grįžti neatpažįstamai sudarkytas. Jis matė savo tėvą, prijungtą vamzdeliais, pusiau sąmoningą, kelias savaites iki mirties. Tai jam padėjo apsispręsti. Jis nenorėjo, kad jo motina ir broliai dar kartą tai pamatytų.

Luka labai nemėgo apie tai kalbėti, ypač dabar, kai viskas jau buvo praeityje. Jis nustumdavo tai į giliausius sąmonės užkaborius ir užrakindavo. Savaites ir mėnesius jis beveik kasdien trumpam atverdavo tą slaptą skrynelę, žavėdavosi tuo, kad vis dar yra čia, veiklus, kvėpuojantis ir kalbantis. Dabar jis tenorėjo pamiršti, kad tai apskritai įvyko. Gėda dėl jo kūno išdavystės buvo nepakeliama. Pasakydamas tai Brontei, jis tik atvers vartus, ir tai vėl ims jį persekioti. Tai buvo pernelyg asmeniška, ir jis negalėjo rizikuoti, kad tai suuostų žiniasklaida, jeigu Brontė nuspręstų atkeršyti. Geriau, jei ji nežinos. Jis tik norėjo pradėti gyvenimą iš naujo. Pradėti nuo

balto lapo.

– Aš pasiekiau tą lygmenį, kai gyvenime norisi daugiau stabilumo, – pasakė jis. – Mums buvo gera, Bronte. Geriausios mano gyvenimo akimirkos buvo praleistos su tavimi.

Jos mėlynos akys patamsėjo.

– Ar tos geriausios akimirkos buvo tik su manimi, Luka? Ar tu manęs nepainioji su kuo nors kitu?

– Aš tavęs niekada neišdaviau, cara , – atsakė jis. – Tuo metu buvai tik tu. Nieko kito.

Užvertusi akis ji pasitraukė, sukryžiavusi rankas ant krūtinės, tarsi atsitverdama nuo jo.

– Tu išdavei mane, nutraukdamas mūsų santykius be paaiškinimo, – karčiai pasakė ji.

Luka giliai įkvėpė ir kelioms sekundėms sulaikė kvapą, prieš lėtai iškvėpdamas.

– Niekada nenorėjau tavęs šitaip įskaudinti, Bronte. Prisiimu už tai visišką atsakomybę. Žinau, kad tai sunku suprasti, bet neturėjau kito pasirinkimo. Mums buvo dar ne laikas. Susitikome per anksti.

Ji atsisuko ir pažvelgė su tokia niekinama veido išraiška, kad jam buvo skaudu į ją žiūrėti.

– Taigi, dabar jau išsilakstei, tai ko nori? Juk nesiperši man?

Luka nenorėjo siūlyti nieko, kas būtų panaudota prieš jį, bent jau ne dabar. Buvo kitų būdų pasiekti tikslą. Subtilesnių.

– Ne. Kol kas nesiūlau nieko ilgalaikiško. Aš esu tavo šalyje ir norėčiau pasižiūrėti, ar galime atgaivinti tai, ką turėjome.

Ji suspaudė lūpas taip, kad jos net pabalo. Po trumpos įtemptos akimirkos Brontė garsiai iškvėpė.

– Tu neįtikėtinas. Manai, kad gali vėl pradėti nuo ten, kur baigei, kad viskas atleista? Iš kokios planetos nukritai? Lyg aš sutikčiau vėl būti su tavimi. Lyg sutikčiau!

Tonas, kuriuo ji ištarė lyg sutikčiau , buvo paskutinis lašas. Luka jautė, kad jo kantrybė trūko lyg pertempta guma.

– Gali būti, kad neturi kito pasirinkimo, – ištarė jis.

Jos akys žybtelėjo.

– Tu neišdrįstum...

Luka nutaisė grėsmingą išraišką ir įsmeigė į ją žvilgsnį.

– Noriu tavęs savo lovoje, Bronte. Jei nesutinki, daugiau nebeturime apie ką kalbėti. Turi savaitę išsikraustyti iš studijos. Jeigu po savaitės neišsikraustysi, nuoma pastebimai padidės.

Ji prasižiojo, o jos akys buvo plačios kaip lėkštės.

– Juk tu ne rimtai... – Ji nurijo seiles, paskui dar sykį, bet jos balsas dar labiau džeržgė. – Negali būti, kad... kad tu rimtai...

Luka priėjo prie jos ir atsistojo taip, kad galėtų paliesti, vis dar žiūrėdamas į akis.

– Tai tavo sprendimas, Bronte, – ištarė, ranka perbraukdamas jos ranką nuo peties iki alkūnės, o jos oda suvirpėjo ir pašiurpo. – Ką renkiesi?

Trečias skyrius

Brontė negalėjo blaiviai mąstyti. Jos galva sukosi kaip per greitai paleista karuselė. Luka nori su ja permiegoti. Nori pratęsti jų romaną. Jis nenori nieko ilgalaikiško. Pasinaudos ja ir pames, kaip anksčiau. Mintys sukosi ratu, kol Brontė pasijuto apsvaigusi, įskaudinta, ją pykino. Kaip jis galėjo taip su ja pasielgti? Jis pats išėjo. Juk ji nepadarė nieko, kad jį įskaudintų. Jis sudaužė jai širdį, sugriovė gyvenimą ir štai dabar elgiasi taip, lyg tai ji būtų skolinga!

Brontė atsitraukė, iki kraujo kandžiodama lūpas. Tuomet pasisuko ant kulno ir ėmė žingsniuoti po kambarį. Jai reikėjo sugalvoti, kaip išsisukti. Ar įmanoma išsisukti?

– Ateik čia.

Brontei šie du jo žodžiai buvo lyg plaktuko smūgiai širdin. Koks jis vis dėlto negailestingas! Ji tėra daiktas, nuosavybė, dėl kurios jis derasi. Ji sustojo ir pakėlusi smakrą pasirengė gintis, žaibuodama akimis.

– Jeigu nori manęs, turėsi atsitempti besispardančią ir rėkiančią, nes savo noru aš neateisiu.

Lukos lūpų kampučiai lėtai pakilo, papuošdami veidą seksualia šypsena.

– Ar tu tikra, tesore mio ? – paklausė žemu balsu.

Na, dabar, kai paklausei... – pagalvojo Brontė, apimta panikos, prisiminusi jo šiltą, it elektra nukrečiantį prisilietimą. Vienu prisilietimu Luka ant jos kūno uždegė šimtus liepsnelių. Jis pažadino visas jos ląsteles, privertė širdį plakti dukart greičiau ir atvėrė bedugnę, skausmingą tuštumą, kurią, žinojo iš patirties, užpildyti gali tik jis pats.

Luka priėjo prie virpančios Brontės. Savo plačiu piršto galu palietė jos smakrą ir lėtai, bet užtikrintai jį pakėlė, o Brontė nežinojo, kur nukreipti akis.

– Ji niekur nedingo, ar ne, cara ? Trauka tarp mūsų. Pajutau ją, vos įėjęs į tavo studiją. Jaučiu ir dabar. Ir tu jauti. Matau tai tavo akyse. Jaučiu ją, kai liečiu tave. Tu visa virpi.

Brontė sulaikė kvėpavimą, kai jis pasilenkė. Luka perbraukė lūpomis jos odą, švelniai kaip su plunksna, ir jos kūnas ėmė virpėti, patvirtindamas jo žodžius. Kūnas buvo jos išdavikas; Brontė neturėjo vilties nuslėpti Lukos poveikio. Jo šiltas mėtinis aromatas, sklindantis iš burnos, slydo per jos lūpas, prieš nusileisdamas, perbraukdamas per jas, svaigindamas, kaip anksčiau. Ji išgirdo tylų atodūsį ir nustebusi suprato, kad tai ji atsiduso. Brontė lėtai prasižiojo, atvirai kvietė jo grobuonišką liežuvį.