Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

O dabar jis grįžo, lyg nieko nebūtų nutikę.

– Kodėl tu čia? – paklausė ji spoksodama į jį. – Kodėl tu iš tiesų čia?

Luka vis dar žiūrėjo į ją iš savo bokšto, bet jo veidas sušvelnėjo. Tamsios akys priminė ištirpusį šokoladą, o lūpos – pagundą, kuriai neįmanoma atsispirti. Brontė beveik juto jo tobulas lūpas, bučiuojančias ją. Jos lūpos suvirpėjo, o prisiminusi jo svaigų glėbį, pasijuto taip, lyg iš jos širdies kažkas trauktų ką tik suvarytas strėles.

Brontė pajuto, kaip pamažu tirpsta jos ledo šarvai, ir užsisklendė, sustingusi stovėjo priešais jį sukryžiavusi rankas, ryžtingai sučiaupusi lūpas.

– Norėjau tave dar sykį pamatyti, Bronte, – tarė Luka. – Norėjau įsitikinti, kad tau viskas gerai.

Ji su pasibjaurėjimu atsiduso.

– Viskas gerai? Kodėl man turėtų nebūti viskas gerai? Tavo ego turėtų būti daug didesnis, nei įsivaizdavau, jei manai, kad vis dar verksiu tavęs po visų tų metų. Praėjo beveik dveji metai, Luka. Dvidešimt du mėnesiai ir keturiolika dienų. Mano gyvenimas iš tikrųjų tęsiasi.

– Ar su kuo nors susitikinėji? – paklausė jis, vis dar žiūrėdamas į ją tuo savo stingdančiu vanagišku žvilgsniu.

Brontė kilstelėjo smakrą.

– Taip, jeigu atvirai, tai taip.

Luka neparodė jokio ženklo, kad išgirstas atsakymas būtų nors kiek jį paveikęs, bet ji jautė vidinę įtampą, kurios anksčiau nebuvo.

– Ar tavo vaikinas prieštarautų, jei pavogčiau tave šįvakar vakarienei?

– Niekur su tavimi neisiu, Luka, – atkirto Brontė. – Nei šįvakar, nei rytoj vakare, niekada.

Jis žengė arčiau, uždėjo savo delną jai ant rankos, kad ji nesitrauktų. Brontė pažvelgė į jo ilgus, tamsius, įdegusius pirštus ant savo it pienas baltos odos ir sudrebėjo. Atrodė, kad nuo to vienintelio prisilietimo jos kraujas tuoj užvirs. Jautė, kaip daužosi širdis ir susitraukia pilvas, jam švelniai sugniaužus ranką.

– Argi vienas vakaras yra tiek daug?

Ji pastūmė Lukos ranką, bet jis uždėjo kitą ir tvirtai laikė. Jis buvo per arti. Ji jautė jo šiltą mėtinį kvapą sau ant veido. Užuodė citrininį losjoną po skutimosi. Jautė, kaip jos kūnas atsako jam.

– Nedaryk to, Luka, – sušnibždėjo ji trūksmingai.

– Ko nedaryti? – paklausė jis, vis dar į ją žiūrėdamas ir nykščiu lėtai, užburiamai perbraukdamas jai per ranką.

Ji nurijo kančios gumulą.

– Manau, tu žinai, – tarė ji. – Tau tai – žaidimas. Tu čia, Australijoje, ir tau reikia žaidimų draugės. Ir kas gi tinka labiau nei ta, kurią jau pažįsti ir kuri, nekeldama problemų, išeis, kai viskas baigsis?

Luka liūdnai šyptelėjo.

– Tavo nuomonė apie mane daug blogesnė, nei tikėjausi. Ar aš nepakankamai atlyginau už tai, kad nutraukiau mūsų romaną?

Daugiau, nei nutuoki, – pagalvojo Brontė.

– Pakabuką su opalu nusiunčiau atgal, – atsakė ji, abejingai žvelgdama į Luką. – Jie neša nelaimes. Pamaniau, kad man jų pakanka, ypač po pažinties su tavimi.

Jam prie lūpų iš pykčio atsirado duobutė.

– Labai negražiai pasielgei, grąžindama jį tokios būklės, – tarė jis. – Tai – brangus papuošalas. Kaip tu jį sudaužei? Pervažiavai buldozeriu?

Ji dar aukščiau kilstelėjo smakrą.

– Panaudojau kūjį. Buvo nenusakomai malonu.

– Tai – nederamas reto juodojo opalo išniekinimas. Jei būčiau žinojęs, kad būsi tokia irzli, būčiau padovanojęs deimantų. Jie bent jau nesudaužomi.

– Esu tikra, būčiau radusi būdą, kaip tai padaryti.

Jis nusišypsojo, parodė tobulus baltus dantis, o apie akis susimetė smulkios raukšlelės.

– Taip, neabejoju, kad būtum, cara.

Brontė vėl pajuto tą patį drebuliuką pilve ir beviltiškai stengėsi jį suvaldyti. Kodėl šis vyras verčia ją jaustis tokia silpna ir prieraišia? Vien tik jo artumas atmintin grąžino kiekvieną akimirką, kurią jie praleido kartu. Atrodė, kad jos kūnas pabudo iš ilgo miego ir kabinosi į aistringą gyvenimą. Visi jos pojūčiai persijungė į ypač jautrų registrą, kiekviena ląstelė tvinkčiojo laukdama, kada jis vėl ją palies.

Luka buvo nuostabiausias meilužis. Vienintelis jos meilužis. Brontė romantiškai ir galbūt kvailai tausojosi tam vieninteliam. Nenorėjo kartoti savo motinos klaidų, kurių ji padarė įsimylėdama netikėlį ir paskui pasilikusi viena su kūdikiu. Užuot taip padariusi, Brontė įsimylėjo milijardierių, kuris apie kūdikį, su kuriuo ji liko viena, taip nieko ir nesužinojo.

Ir atsimindama, kaip pasibaisėtinai jis su ja pasielgė, neketino nieko keisti.

– Turiu paprašyti tavęs išeiti, Luka, – tarė ji. – Man po kelių minučių pamoka ir aš...

– Noriu tave pamatyti šįvakar, Bronte, – pareiškė jis. – Ir netoleruosiu neigiamo atsakymo.

Ji įtūžo ir rado jėgų išsivaduoti iš jo glėbio.

– Nepriversi manęs nieko daryti, Luka Sabatini, – tarė ji. – Neprivalau su tavim susitikti, vakarieniauti ar net žiūrėti į tave. Jeigu tuojau pat neišeisi, iškviesiu policiją.

Tamsios vyro akys virto juodais angliukais.

– Kiek, sakei, moki už šios vietos nuomą? – paklausė jis.

Brontė pajuto, lyg jai krūtinę suspaudė plieninės replės, ir atrodė, kad ji nebegali kvėpuoti.

– Nesakiau ir nesiruošiu sakyti.

Jo šypsena tapo nuožmi. Luka kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę ir padavė jai sidabru dekoruotą vizitinę kortelę.

– Mano duomenys. Lauksiu tavęs šįvakar aštuntą savo viešbutyje. Pavadinimą ir adresą parašiau kitoje pusėje. Gyvenu liukso apartamentuose.

– Neatvyksiu, – įspėjo Brontė, Lukai besisukant išeiti.

Jis sustojo prie studijos durų ir atsisuko.

– Gal geriau pasikalbėk su savo buvusiais nuomotojais, prieš padarydama sprendimą.

– Buvusiais? – Brontės akys užsiliepsnojo, ji staiga viską suprato. – Nori pasakyti, kad nusipirkai šį pastatą? – Jos širdis sudrebėjo. – Tu... tu – mano naujasis nuomotojas?

Jis nusišypsojo pasitenkinimo kupina šypsena.

– Vakarienė aštuntą, Bronte, kitaip tau gali sunkiai sektis susitvarkyti su pakilusia nuomos kaina.

Brontė pajuto, kaip kyla pyktis, lyg lava vulkane. Ji drebėjo visu kūnu. Kumščius suspaudė taip stipriai, kad maudė pirštus, o kraujas pulsavo taip stipriai, kad, rodėsi, net girdi jo šniokštimą.

– Tu mane šantažuoji ? – paklausė ji kone springdama.

Luka šaltakraujiškai atrėmė jos įniršio kupiną žvilgsnį.

– Aš kviečiu tave į pasimatymą, tesore mio , – tarė. – Juk žinai, kad nori sutikti. Ožiuojies tik dėl to, kad vis dar pyksti ant manęs.

– Tu velniškai teisus, pykstu, – atrėžė ji.

– Rodos, sakei, kad pamiršai mane. – Jis lėtai nusišypsojo.

Brontė norėjo antausiu nubraukti tą šypseną jam nuo veido, ir tik likęs menkas savitvardos ir sveiko proto krislelis ją sustabdė.

– Viena mano dalis visada nekęs tavęs, Luka. Pažaidei su manimi ir numetei kaip nusibodusį žaislą. Tau net neužteko drąsos susitikti ir akis į akį išsiaiškinti, kas buvo blogai.

Jis vėl įsitempė, bet Brontė nekreipė dėmesio ir tęsė:

– Koks vyras pasiunčia vieną iš savo suknistų liokajų, kad sutvarkytų nemalonius reikalus už jį?

Jis atrėmė jos žvilgsnį aptemusiomis akimis.

– Maniau, taip bus paprasčiau. Nemėgstu sąmoningai liūdinti žmonių. Patikėk, Bronte, susitikti akis į akį būtų buvę sunkiau mums abiem.

Brontė užvertė akis.

–  Labai arogantiška. Lyg akimirkai tau būtų prabudę jausmai. Tu – beširdis, žiaurus šunsnukis, Luka Sabatini, ir gailiuosi, kad apskritai teko su tavimi susipažinti.