Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

Ji karčiai pažvelgė į jį.

– Kaipgi tu man atsilyginsi? Šantažuodamas mane, kad susitiktume? Taip nieko nebus, Luka. Gali mane šantažuoti, kiek tik nori, bet aš tavęs vėl neįsimylėsiu.

Jo tamsios akys vieną mirksnį sutviskėjo, šmėkštelėjo kažkoks neatpažįstamas šešėlis.

– Suprantu, kad po viso šio laiko prašau labai daug, – tarė jis. – Būčiau laimingas, galėdamas kol kas tiesiog pasižiūrėti, kas išeis.

Brontė suspaudė lūpas.

– Turi vieną vakarą, Luka, ir viskas. Daugiau to nedarysiu. Pasakyk, ką nori pasakyti, ir palikime viską, kaip yra.

Kažkokia pora susikibusi rankomis praėjo pro juos, mergina atsisuko pasižiūrėti į Luką. Ji šnibžtelėjo kažką savo partneriui, jis taip pat sustojo ir įsispoksojo.

Luka mandagiai, bet šaltai nusišypsojo porai, tuomet suėmė Brontės alkūnę ir tyliai tarė:

– Pasitraukim iš viešumos. Nespėsim susiprasti, kaip kas nors praneš apie mus žiniasklaidai.

Brontė negalėjo pakelti minties apie buvimą akis į akį su juo viešbučio kambaryje, bet lygiai taip pat negalėjo ir įsivaizduoti savo nuotraukos pirmajame rytdienos laikraščio puslapyje. Ji net matė antraštes: Italas viešbučių magnatas susitikinėja su baletą dėstančia vieniša motina. Ji nenusikratytų savo mokinių tėvų priekaištų, ką jau kalbėti apie Reičelę ir motiną.

Ji nusekė paskui jį prie liftų ir tylėdama įžengė į vieną, jam atsidarius. Durys užsivėrė, ir ji pasijuto taip, lyg kartu su viešbučio triukšmu už jų liko ir oras. Lyg būtų kokioje kapsulėje. Liftas buvo didelis, bet ji jautėsi kaip degtukų dėžutėje, jam stovint šitaip arti. Jos skrandis nervingai suvirpėjo. Brontė nebuvo viena su vyru nuo... na, nuo tada, kai buvo su Luka. Jos neseniai įvykęs pasimatymas su ką tik išsiskyrusiu Reičelės pusbroliu vyko sausakimšame restorane. Deividas Braugemas net nepalietė jos visą tą laiką, jiems stengiantis įveikti aštuonių patiekalų degustacinį valgiaraštį. Įsidėmėk tai, – pamanė ji. – Niekada neik į prabangų restoraną su neviltyje skendinčiu ką tik išsiskyrusiu vyru. Brontė kantriai klausėsi, jam liejantis apie savo santuokos griūtį ir susitarimus dėl vaikų globos, tylomis melsdamasi, kad vakaras kuo greičiau pasibaigtų.

Liftui kylant iki apartamentų aukšto, Brontė pro nuleistas blakstienas pažvelgė į Luką. Jo kaktoje buvo matyti įrėžtos susikaupimo raukšlės, o prie lūpų – įtampos duobutės. Rankos buvo nuleistos prie šonų, jis vis gniaužė kumščius, lyg kažkam ruoštųsi.

– Maniau, jau būsi pripratęs prie žiniasklaidos dėmesio, – ištarė ji spengiančioje tyloje.

Luka pasuko galvą, kad į ją pažvelgtų.

– Patikėk, Bronte, prie to niekada nepriprantama. Ar žinai, ką reiškia, kai sekama kiekviena tavo gyvenimo akimirka? Neįtikėtinas privatumo trūkumas. Kartais negaliu net išgerti puodelio kavos, niekieno nefotografuojamas. Tai mane veda iš proto.

– Tikriausiai tokia sėkmės kaina, – tarė ji. – Tu gimei labai turtingoje šeimoje. Visuomenė žavisi tokių žmonių gyvenimo būdu.

Jis kreivai nusišypsojo ir paklausė:

– Ar ir tu žaviesi, cara ?

Ji susiraukė ir žengė pro jį, išdidžiai pakėlusi galvą.

– Tu ir tavo šeima man nekelia jokio susižavėjimo. Savo pačios gyvenime turiu pakankamai veiklos, neturiu kada domėtis dar ir kitais.

Jiems priėjus prie jo kambario, Luka įkišo kortelę ir palaikė duris atdaras, kad ji įeitų.

– Tai tu nesekei visų mano reikalų pastaruosius dvejus metus?

Brontė atsakė nepagalvojusi:

– Laikraščiuose ir žurnaluose apie tave beveik nieko nebuvo rašoma. Viskas tik apie tavo brolius. Atrodo, kad dingai nuo žemės paviršiaus tais pačiais metais, kai išsiskyrėme.

Jis ilgai ir susimąstęs į ją žiūrėjo, uždarė paskui save duris.

– Ilgą laiką kaip tik tai ir norėjau padaryti, – tarė, rodydamas jai kelią per didelį prieškambarį. – Ko norėtum atsigerti? – paklausė per petį.

Brontė vis dar svarstė, kodėl jis norėjo išnykti. Jo balse pasigirdo apgailestavimo gaidelė, ir viena jos dalis spėliojo, ar tai susiję su ja.

Žinoma, ne! – griežtai sudraudė ji save. Jis – mergininkas, turėjęs begalę romanų, prieš pasirodant jai. Vienintelis dalykas, galėjęs ją išskirti iš kitų – tai naivumas ir nekaltumas. Akivaizdu, jam tai buvo nauja, ir dabar jis tikėjosi viską pakartoti. Ji matė tai tamsiose jo akių gelmėse kaskart, susitikus jų žvilgsniams. Jautė kaistant kraują ir tai priminė, kad ji nėra jam tokia abejinga, kokia norėtų būti.

– Bronte? – paragino jis, laikydamas butelį šampano.

– Ak... Taip, ačiū, – atsakė ji jausdamasi nepatogiai.

Netrukus jis ištiesė jai taurę putojančio prancūziško šampano, kurio kaina galėtų padengti ne tik Brontės močiutės buto praėjusio mėnesio sąskaitą už elektrą, bet tikriausiai ir studijos nuomą.

– Už mus, – tarė Luka, paliesdamas jos taurę savąja.

Prieš gurkštelėdama, Brontė delsė. Luka sutrikęs žiūrėjo į ją, pakėlęs vieną antakį.

– Ne tavo skonio, Bronte?

– Šampanas, esu tikra, puikus, – atsakė ji. – Bet tostas – ne mano skonio.

Jis ramiai atlaikė jos žvilgsnį.

– Tada sakyk tu, – pasiūlė, laikydamas savo taurę visai šalia josios. – Už ką gersime?

Brontė pakėlė savo taurę ir stuktelėjo į jo.

– Už gyvenimą toliau.

Jo antakis pakilo dar aukščiau.

– Įdomu. Ar tai reiškia, kad vyras, su kuriuo susitikinėji, yra ilgalaikis draugas?

Brontė troško atsakyti taip . Ir jei tai būtų bet kuris kitas vyras, tik ne Deividas Braugemas, ji taip ir padarytų. Jai reikėjo pasiteisinimo, gero pasiteisinimo, kodėl daugiau nebesusitiks su Luka. Tai pernelyg pavojinga; ne tik dėl Elos, bet ir dėl to, kad jau su juo taip gera. Net ir dabar ji jautė, kaip bunda jausmai. Pavojingi jausmai: skausmingi poreikiai, kuriuos reikėjo patenkinti, ilgesys, kurio, net ir labai stengdamasi, ji nepajėgė užgniaužti.

Ji turi nekęsti jo.

Ji nekenčia jo.

Luka apleido ją, paliko tada, kai ji buvo tokia vieniša ir pažeidžiama. Ir štai vienas susitikimas, o jos vaizduotėje jau sukasi mintys apie juos kartu: kaip jis bučiuoja ją, jo lūpos taip aistringai prisiglaudžia prie jos, jo rankos apsiveja jos kūną, prispaudžia ją prie savo karščiu pulsuojančio geismo. Kaip ji galėjo pamiršti, kaip jis privertė ją pasijusti? Ar kada ateis laikas, kai neskaudės širdies, išgirdus ar laikraštyje pamačius jo vardą? Ar ji kada nors galės jam atleisti už tai, kad nemylėjo jos, kad negerbė pakankamai, kad žmoniškai, akis į akį, atsisveikintų?

– Regis, tu per ilgai neatsakai į mano klausimą, – sumurmėjo Luka. – O tai gali reikšti tik viena: jūsų nesieja rimti santykiai. Jei būtum beprotiškai ką nors įsimylėjusi, tikrai nebūtum šitaip delsusi, prieš atsakydama.

Brontė gurkštelėjo šampano, tempdama laiką, kad įsidrąsintų.

– Man rodos, tau nesvarbu, ką aš atsakysiu. Turi savo scenarijų. Štai dėl ko visas šis pasimatymas, ar ne?

Jis priėjo prie vienos iš masyvių odinių sofų ir mostelėjo jai sėstis. Palaukė, kol ji pritūpė ant vienos iš sofos pagalvių kampučio, tada prabilo:

– Noriu matyti tave, Bronte. Ne tik šįvakar. Net ne retsykiais. – Jis akimirką luktelėjo, įdėmiai pažvelgė į ją. – Kol esu čia, noriu matyti tave taip dažnai, kaip įmanoma. Noriu tave susigrąžinti.

Brontės rankos drebėjo. Ji stengėsi kuo stipriau laikyti taurę, jos širdis daužėsi kaip išprotėjusi švytuoklė.