Мелани Милберн - Nelauktas sugrįžimas

– Nesakysi jam apie Elą? – paklausė motina.

Brontė švelniai nubraukė plaukus nuo miegančio kūdikio veidelio.

– Kai jis taip, nepranešęs, šiandien įsiveržė į studiją, teįstengiau galvoti, kaip jo nekenčiu. – Ji pakėlė akis į mamą. – Bet vieną dieną Ela paaugs tiek, kad supras, jog neturi tėvo. Ji norės žinoti, kas jis toks ir kodėl nėra jos gyvenimo dalis. Ką man reikės sakyti? Kaip jai paaiškinsiu?

– Paaiškinsi taip, kaip aš tau, – tarė motina. – Kad vyras, kuris, kaip tu tikėjaisi, bus su tavimi, tave paliko. Prisimink, Bronte: tėvas yra tėvas tiek, kiek jis tai parodo. Kiek aš matau, Luka Sabatinis yra ne daugiau nei spermos donoras. Vieną dieną sutiksi puikų vyrą, kuris mylės tave ir Elą. Jis bus jai kur kas geresnis tėvas, nei vyras, kuris išbraukė tave iš savo gyvenimo nė neatsisukdamas. Kas užtikrins, kad jis anksčiau ar vėliau taip nepasielgs dar kartą? Tik tada jis įskaudins ne tik tave, bet ir Elą.

– Tikriausiai tu teisi, – tarė Brontė atsidusdama ir pakildama, atsargiai supdama Elą glėbyje. – Bet kažkuri mano dalis jaučia, kad jis nusipelnė žinoti, kad turi kūdikį.

– Tokie vyrai kaip jis net nemėgsta vaikų, – pareiškė Tina. – Jiems tai pernelyg didelė atsakomybė. Patikėk, aš pažįstu juos kaip nuluptus.

Brontė kilstelėjo antakį.

– Šią popietę atvykus mano jaunėlių grupei, jis pasižiūrėjo į juos... Nežinau... Beveik ilgesingai, lyg pats norėtų vieną dieną tapti tėvu.

– Bronte, – mamos balsas skambėjo griežtai. – Gerai apie tai pagalvok, prieš padarydama ką nors, dėl ko vėliau gailėsies. Jis labai turtingas vyras. Labai turtingas ir galingas. Jis gali nuspręsti tau atkeršyti už tai, kad nesakei jam apie vaiką. Jis gali paduoti tave į teismą. Tu neturi jokios vilties prieš jį laimėti, o jei ir turėtum, tau reikėtų mokėti už visas teisines paslaugas. Ir, nepamiršk: atsižvelgiant į jo veislę , jis turės geriausius advokatus. Šeimos teismas šiais laikais daug nuolankesnis, kai kalbama apie tėvus, tuo labiau apie tokius. Net jei jis gautų dalinę globą, Ela turėtų skraidyti pirmyn atgal į Italiją, ar kur jis šiuo metu gyvena. Gali būti, kad nematysi jos ištisus mėnesius, o vieną dieną, kai paaugs, gali nuspręsti ir iš viso pas tave nebegrįžti.

Brontė pajuto, kaip jos širdis susitraukė iš baimės, vien apie tai pagalvojus. Luka kilęs iš tokios galingos dinastijos. Sabatinių klanas būtų pats baisiausias priešas, kurį gali įgyti. Jų galia ir įtaka justi visame pasaulyje. Ji neturėjo jokios vilties, stodama į kovą dėl globos prieš Luką, ką jau kalbėti apie jo šeimą.

Ironiškiausia buvo tai, kad ji visai neplanavo laikyti Elos paslaptyje. Nepaisant Lukos pareiškimo, kad jis nebenori jos matyti, Brontė, vos sužinojusi, kad laukiasi, bandė su juo susisiekti. Po kelių bevaisių savaičių galiausiai ji nuskrido į jo vilą Milane, bet tarnautojai jos neįleido. Namų tvarkytoja miglotai paaiškino, kad Luka Amerikoje su nauja meiluže.

Naujienos pribloškė Brontę kaip smūgis į veidą. Ją sugniuždė tai, kaip greitai jis viską pamiršo. Ji net galvojo, kad jis visą tą laiką, kol jie susitikinėjo Londone, turėjo tą amerikietę meilužę. Visgi jis nė karto neliko nakvoti jos bute ir neleido jai nakvoti jo prabangiame Londono name. Jis niekada niekur jos neišsivežė savaitgaliui; ji niekada net negyveno su juo viešbutyje. Jis visada parveždavo ją namo, pasiteisindamas tuo, kad yra vyturys, labai anksti keliasi ir nenori jos trukdyti. Ji suprato, kad buvo tokia naivi, jog tikėdavo jo pasiteisinimais. Kaip patiklu niekada neabejoti, kodėl jis nelieka nakčiai po pasimylėjimo. Kokie meilužiai nemiega vienas kito glėbyje? Gatvių plaštakės ir joms mokantys vyrai, štai kas, – pamanė Brontė karčiai. Luka su ja elgėsi kaip su kekše, o ji buvo pernelyg akla, kad tai pastebėtų. Bet šįkart ji nebedarys tos pačios klaidos. Ji susitiks su juo, ir viskas. Tai bus kaip padėtas taškas, kažkas, ko jai taip reikėjo, taip netikėtai nutrūkus jų romanui. Iš tikrųjų atsisveikinti bus labai malonu. Brontė pagaliau išsilaisvins nuo vyro, suteikusio jai tiek skausmo ir kančios, ir tik tada ji galės gyventi toliau.

Kad nereikėtų ieškoti stovėjimo aikštelės mieste, Brontė pasigavo taksi. Ji norėjo pasilikti galimybę skubiai pasišalinti, jei reikalai pasisuks ne visai palankiai. Logiška, kad taksi yra daug saugesnė pabėgimo strategija, nei jos murzinas automobilis su vaikiška kėdute, pilnas trupinių ir išmargintas sulčių dėmėmis.

Šia proga ji rūpestingai rinkosi apdarą. Nors nebuvo visiška vargšė, bet tiek pinigų, kad galėtų spintą užpildyti dizainerių kurtais drabužiais, neturėjo. Turėjo kelis drabužius, kuriuos nusipirko per išpardavimus ir kuriais apsirengusi jautėsi moteriška ir elegantiška, bet nepernelyg išsipusčiusi ar pamaiva.

Viešbutis buvo vienas prabangiausių Pietų komplekse palei Jaros upę. Ištaigingas marmurinis vestibiulis su aukštyn šaunančiais laiptais iš abiejų pusių ir fontanu viduryje suteikė viešbučiui holivudinio žavesio. Brontė pasijuto kaip kino žvaigždė, atvykusi į elitinį vakarėlį, kai uniformuotas durininkas elegantiškai atvėrė jai duris.

Laiptai vedė į prašmatnų barą su intymiai sustatytomis giliomis odinėmis sofomis, kad svečiai, gurkšnodami kokteilį ir kalbėdamiesi, turėtų daugiau privatumo. Brontė išvydo Luką pakylantį, vos įžengė į barą. Jam einant prie jos, krūtinėje plazdėjo drugeliai, ir ji pastebėjo, kad visos moterys nusekė jį žvilgsniu.

Jis dėvėjo pilką kostiumą ir sniego baltumo marškinius, ryšėjo raudoną sidabriškai dryžuotą kaklaraištį. Luka atrodė dar aukštesnis nei tada studijoje, nors šįkart Brontė avėjo aukštakulnius.

Ji jautė, kaip Luka atidžiai nužvelgė jos mažutę juodą suknelę, per juosmenį sujuostą juodu lakuotos odos diržu, derančiu prie dešimties centimetrų aukščio aukštakulnių ir delninukės. Ji džiaugėsi, kad daugiau laiko skyrė makiažui. Brontė pasipudravo mineraline pudra ir skaistalais, akis apvedė tamsiai pilku pieštuku, o putlias lūpas paryškino vaiskiu rausvu blizgiu. Tamsiai rudus plaukus sušukavo atgal ir susisegė taip, kad jie atrodė rafinuotai ir netgi prabangiai. Tegul jis žiūri ir gailisi, ko neteko, – patenkinta mąstė ji, jo vyzdžiams išsiplečiant iš susižavėjimo.

– Atrodai stulbinamai, cara, – tarė priėjęs prie jos, vis dar vertinamai nužiūrinėdamas.

Ji oficialiai jam nusišypsojo.

– Greičiau pabaikime visą šį reikalą, gerai?

Jis įkvėpė ir nusišypsojo.

– Bronte, nebūk tokia dygi. Mes juk tik du ilgai nesimatę seni draugai, sì ?

Brontė suspaudė delninukę.

– Tu man – ne draugas, Luka. Laikau tave apmaudžia savo klaida. Kažkuo, ką norėčiau pamiršti. Nemėgstu prisiminti nesėkmių.

Luka suraukė kaktą.

– Tai ne tau nepavyko, Bronte. Tai buvo mano bėda. Mano reikalai. Tai niekada nebuvo tavo kaltė.

Brontė nustebusi sumirksėjo. Ar tai buvo atsiprašymas? Ar tik jos budrumo užmigdymo dalis? Ji puikiai žino Sabatinių žavesį. Tai mirtini nuodai, galėję apsukti galvą kiekvienai nieko nenutuokiančiai moteriai. O ji buvo ne tik nenutuokianti, bet ir naivi bei nekalta. Ji taip lengvai jam pasidavė. Taip lengvai, kad dabar buvo gėda net prisiminti. Tik vienas žvilgsnis, viena šypsena ir tos bedugnės šokoladinės akys.

– Tai tu pasiruošęs pripažinti, kad elgeisi beširdiškai? – paklausė ji atsargiai.

Luka vos pastebimai šyptelėjo.

– Gailiuosi dėl daugelio dalykų, Bronte. Bet praeities nė vienas iš mudviejų nepakeis. Vis dėlto norėčiau tau atsilyginti už tai, kad nutraukiau mūsų romaną taip staigiai ir nieko nepaaiškinęs.