Мелани Милберн - Nelauktas sugrįžimas

Bet jis neatsiliepė į jos kvietimą.

Luka tingiai nusišypsojo, pažvelgęs Brontei į nerimo kupinas akis, ir lėtai, beveik nepastebimai, pabučiavo abu jos antakius.

– Tavo pačios nuostabiausios mėlynos akys, – tarė žemu, giliu ir švelniu it šilkas balsu. – Kaip liepsnos šerdis, tamsios ir ugningos. Vieną minutę jos dega, o kitą jau švyti kaip giliausio vandenyno paviršius.

Ji sudrebėjo, kai jis delnais perbraukė abi rankas, pirštais kaip antrankiais suėmė riešus. Brontė pajuto švelnų truktelėjimą, jos pilvas lietė jo iškilusį susijaudinimo įrodymą. Ją užliejo karščio banga, nuvilnijusi tarp šlaunų. Kaip ji gali šitaip jo geisti, kai taip jo nekenčia? Nesąžininga, kad jos kūnas taip begėdiškai ją išduoda. Brontė negalėjo pakęsti savo silpnumo. Ji nekentė Lukos už tai. Ji nekentė, kad norėjo jam atsiduoti. Geismas vis labiau kilo: troškimas, pulsavimas, būgnų smūgiai, kurių ji nebepajėgė ignoruoti.

– Gražioji, mieloji Bronte, – sukuždėjo Luka. – Ar bent nutuoki, kaip aš tavęs geidžiu?

Brontė pajuto jo karštą kietą pasididžiavimą ir atsakydamas ją užvaldė geismas. Atrodė, kad viduje, melsdamas pasotinimo, urzgia alkanas žvėris. Jos kūnas maldavo numalšinti troškulį, kankindamas ją trumpais to malonumo, kurį patyrė su šiuo vyru, prisiminimais. Galva dūzgė nuo vaizdų, kuriuose jie buvo susipynę erotinėse pozose: Lukos kūnas, besispaudžiantis prie jos iš viršaus, iš apačios, iš nugaros arba prie artimiausios sienos ar net ant virtuvinės spintelės, jo kūnas, besismelkiantis į ją, jo rankos, apsivijusios jos kaklą, jos kūnas, gal kokį tūkstantąjį kartą skylantis į mažas daleles.

– Pasakyk, kad ir tu tai jauti, – vėl sukuždėjo Luka, švelniu kvapu glamonėdamas ją, viliodamas ir kankindamas. – Pasakyk, kad prisimeni, kaip buvo.

Brontė nebegalėjo kalbėti. Ji tik norėjo jausti jo lūpas ant savųjų, net jei tai būtų paskutinis kartas. Juk tai nebuvo taip blogai? Tik trumpam, kad prisimintų, kaip Luka bučiuodavo ją iki sąmonės netekimo. Ji ištraukė rankas iš jo gniaužtų ir apsivijo jam kaklą. Pažvelgė į akis, vėl paskęsdama tamsioje jų gelmėje. O tada pasistiebė ant pirštų galiukų ir prispaudė savo lūpas prie jo nutuokdama, kad, šitaip elgdamasi, peržengia ribą ir nebegalės grįžti.

Liepsna įsižiebė. Ilgesio ugnis, iš pradžių rusenanti, paskui siautėjanti it gaivalas, naikinanti viską savo kelyje. Vos ją pajutusi, Brontė prasižiojo, ieškodama jo liežuvio, savo liežuviu šokdama su Lukos, iš pradžių droviai pasitraukdama, o paskui begėdiškai, gašliai flirtuodama. Jis sudejavo, pagilindamas bučinį, nusivedė ją ir prispaudė prie artimiausios sienos, bučiuodamas vis intensyviau, karščiau ir aistringiau, kol ji pasijuto įtraukta į beviltiško troškimo sūkurį.

Prirėmęs Brontę prie sienos, Luka ją kone užgulė. Ji jautė jo kietą iškilumą, prispaustą prie pilvo, jautė kraują, pulsuojantį jo gyslomis, kaip atsaką į jo pirmapradį troškimą suartėti. Brontė taip pat juto laukinį potraukį. Tas troškimas daužė ją iš vidaus kaip pirmykštis būgnas, jos moteriškumas virpėjo, laukdamas saldaus ir valdingo vyriško įsiskverbimo.

Luka ją degino savo bučiniais. Brontė atsakė tokiu pat karščiu, liežuviu žaisdama it katė su pele. Jo rankos slydo jos kūnu aukštyn, suėmė krūtis, švelniai, bet savininkiškai, nykščiais braukdamas per susijaudinusius spenelius, lyg turėtų visas teises glostyti juos, patenkinti ir erzinti.

Brontė begėdiškai išsirietė prisispausdama prie jo. Ji troško, kad Luka vienu judesiu nuplėštų jai drabužius, norėjo pajusti jo šiltas raumeningas rankas ant nuogos savo odos. Ji patraukė jo marškinėlius, išlaisvindama juos iš kelnių, rankomis braukė jam per krūtinę, pirštais tyrinėdama tvirtus raumenis, kurie kadaise ją taip žavėjo. Ji pajuto kietus, plokščius jo spenelių gumbelius ir šiurkščius plaukelius ant raumeningos krūtinės. Jis buvo tikras vyras: stiprus ir tvirtas, lieknas, bet raumeningas, sportiškas ir judrus, neatsispiriamai seksualus.

Jis pradėjo bučiuoti lūpas; Brontė suglebo nuo karštų ir drėgnų Lukos glamonių. Ji sudejavo, bet nesuprato, ar tai buvo atodūsis, ar aiktelėjimas.

– Svajojau apie tai, – sukuždėjo Luka. – Svajojau liesti tave, jausti, kad atsakai taip pat. Niekas kitas manęs niekada nejaudino taip kaip tu.

Tai buvo kaip tik toks priminimas, kurio Brontei ir reikėjo. Kad ji – ne vienintelė, su kuria jis buvo, ir tikrai tokia nebus. Jis buvo su begale moterų jau nuo paauglystės. Jiems susipažinus, ji jau žinojo jo mergininko reputaciją, bet kažkodėl vis tiek neįstengė atsispirti jo apžavams. Dabar ji – vyresnė ir išmintingesnė. Ir turi įsipareigojimų. Ela jai buvo pati svarbiausia. Brontė padarytų viską, kad tik apgintų savo dukrelę. Atsisakyti to, kas dabar vyksta, būtų auka, kurią ji privalo paaukoti. Bent jau dabar, kol sugalvos, kaip išsisukti iš Lukos paspęstų spąstų.

Brontės rankos nusviro, ji pažvelgė jam į akis.

– Negaliu, Luka, – tarė. – Ne čia. Ne taip. Dar... dar per anksti.

Begalinę akimirką jis žvilgsniu degino ją, judindamas žandikaulį, stengdamasis suvaldyti savo geismą.

– Prisimink mūsų susitarimą.

Brontė išslydo jam iš rankų, atremtų į sieną, ir atsitraukė. Buvo beprotiškai sunku nurimti, nes pulsas spurdėjo it išgąsdintas kolibris.

– Susitarimą? – paklausė ji įsižeidusi. – Ar turi omenyje tą kyšį, kurio tikėjaisi, Luka? Pinigai už seksą?

– Šiurkštokas apibrėžimas, – tarė jis.

– Bet tai tiesa, ar ne? Nori paversti mane kekše. Atveri savo piniginę, o aš išskečiu kojas. Toks tas vadinamasis susitarimas, ar ne?

Jam virptelėjo lūpos.

– Nenusipigink taip, Bronte.

Ji springdama isteriškai nusijuokė.

– Sakai nenusipiginti, kai pats įžeidinėji mane labiau nei bet kuris kitas žmogus?

Jis įkvėpė ir nužingsniavo per kambarį, sustodamas prie langų, pro kuriuos matyti mirgančios miesto šviesos. Brontė pastebėjo, kaip sustingo jo platūs pečiai, tiesi nugara ir ilgos kojos.

Ji troško prieiti prie jo, apsivyti jį rankomis, priimti tai, ką jis siūlo, bet žinojo, kad pasekmės bus dar skaudesnės. Kaip ji galėjo patikėti, kad jis vėl neišeis? Antrą kartą ji to neištvertų. Vos ištvėrė ir pirmąjį. Tik Ela privertė ją susiprasti ir greitai suaugti. Bet netgi dabar tai viliojo. O gerasis Dieve, kaip viliojo. Dar kartą pajusti jo glėbį, kad jis laikytų ją, lyg ji būtų brangiausias turtas visame pasaulyje. Kaip ji ilgėjosi ir troško su juo pasimylėti visus tuos dvejus metus.

– Gerai, – ilgokai patylėjęs burbtelėjo Luka. – Gali eiti.

Brontės širdis suspurdėjo.

– Bet aš maniau...

Jis atsisuko.

– Eik, Bronte. Kol neapsigalvojau.

Ji nurijo seiles ir netvirtai žengė durų link, bet tuomet prisiminė, kad ant sofos paliko delninukę. Žvilgtelėjo į ją, bet, nespėjus jai pajudėti, jis žengė į priekį ir paėmė rankinę.

Tuomet priėjo ir padavė jai.

– Viskas turėtų būti ne taip, ar ne?

Ji apsilaižė lūpas nežinodama, privalo atsakyti ar ne. Žinoma, viskas vyksta ne taip. Neteisinga jo geisti, nepaisant visų sąlygų. Tai buvo gėdinga, vargana ir apgailėtina, ir beviltiška, bet būtent tokia jis pavertė ją. Joks vyras nevertė Brontės pasijusti tokia jo reikalinga. Joks vyras taip neužgavo jai širdies, nevertė taip beprotiškai jo ilgėtis. Joks vyras nevertė jos taip geisti.

Ji privalo išeiti.

Ji privalo išeiti dabar , kol Luka nepastebėjo, kaip ji trokšta jam atsiduoti, kad jis toliau galėtų ją skaudinti. Ji turi išeiti, kol šios minutės nevirto valanda ar dviem pavogto malonumo, kuris, kaip ir anksčiau, privers ją patikėti romantiška idėja apie bendrą jųdviejų ateitį.