Мелани Милберн: Nelauktas sugrįžimas

– Aš elgiausi nederamai, – prabilo jis vėl. – Turėjau pirmiausia tau paskambinti, įspėti tave. Gal tada taip manęs nesipurtytum. Būtum geriau pasiruošusi, sì ?

– Kodėl taip ir nepadarei? – sausai paklausė ji.

Jis trūktelėjo petį.

– Norėjau pamatyti tavo natūralią reakciją.

Brontė pažvelgė į jį niekinamai.

– Kalbi taip, lyg tai būtų koks nors socialinis eksperimentas.

Jo akys, tamsios, viliojančios, bedugnės, vis dar žvelgė į ją.

– Norėčiau vėl tave pamatyti, cara . Rytoj vakare. Šį kartą – jokių sąlygų. Jokių grasinimų, kyšių ar šantažo, tik du kartu vakarieniaujantys žmonės. Jei nori, galim apsimesti, kad susitikom pirmą kartą.

Brontė kramtė lūpą, svyruodama tarp vilionių ir abejonių. Ar tai vėl kokie nors spąstai? Kas, jeigu jis vis dar ketina sugriauti jos finansinį stabilumą?

– Nuomos reikalas... – tarė ji. – Neturiu tiek pinigų. Manau, žinai tai.

– Pamiršk nuomą, – atsakė jis. – Nenoriu tavęs savo lovoje todėl, kad neturi kito pasirinkimo. Žinau, kad ateisi pas mane, Bronte. Tai neišvengiama. Žinojau tai, vos įėjęs į studiją.

Nejaugi buvau tokia nuspėjama?

– Tu apgaudinėji pats save, Luka, – pasakė ji, išdidžiai kilstelėjusi smakrą. – Supainiojai nuostabą su kitu jausmu.

Jis plačiai nusišypsojo.

– Tokia graži, – tarė, pirštu braukdamas jos skruosto linkį. – Labai graži.

Brontė krūptelėjo, kad visiškai neišsiduotų. Jo prisilietimas buvo kaip plunksnelė, bet pasiekė kiekvieną jos nervą ir skatino maldauti daugiau.

– Kas yra, Luka? – paklausė ji, pasitrindama skruostą, lyg jis būtų ją sutepęs.

Lukos veidas suakmenėjo.

– Ką turi omenyje?

– Visa tai... – Ji mostelėjo rankomis, rodydama apartamentus. – Tave. Mane. Mus. Nesu tikra, kad suprantu, kas čia iš tiesų vyksta. Jaučiu, kad tu man kažko nesakai.

Jis kreivai šyptelėjo.

– Ar tau taip sunku suprasti, kad norėjau vėl tave pamatyti? Ar neatrodytų keista, jei nukeliaučiau visą tą kelią žinodamas, kad tu gyveni tame pačiame mieste, kur apsistosiu aš, ir nė nebandyčiau susisiekti?

Brontė taip pat ironiškai šyptelėjo.

– Ar susisieki su visomis savo buvusiomis meilužėmis, keliaudamas po pasaulį? Jei taip, manau, tavo meilužių sąrašiuko dėl svorio turėtų nepriimti į lėktuvą.

Kurį laiką jo veidą puošė šypsena, lyg ši mintis jam būtų pasirodžiusi juokinga.

– Neturėjau tiek daug meilužių, kaip tu manai. Buvau užsiėmęs... kitais reikalais.

Brontė svarstė, kokie kiti reikalai užėmė jo laiką. Žinojo, kad jis sunkiai dirbo šeimos versle, bet anksčiau rasdavo pakankamai laiko pasižaisti. Jei jis nemergino kokio nors eilinio būsimojo modelio ar Holivudo žvaigždutės, kaip jo taip pat vienišas brolis Nikolas, ką gi tuomet veikė?

– Atvažiavai automobiliu ar taksi? – paklausė Luka.

– Taksi. Nenorėjau jaudintis dėl stovėjimo aikštelių.

Jis paėmė raktelius nuo lentynėlės.

– Parvešiu tave namo.

Brontė pajuto, kaip suvirpėjo iš baimės, lyg perlieta lediniu vandeniu.

– Neprivalai to daryti, – skubiai pasakė ji. – Turiu omenyje... pasigauti taksi – tikrai ne problema. Man tai net labiau patiktų...

Jo akys vos pastebimai susiaurėjo.

– Kas yra, Bronte? Juk pasitiki, kad saugiai parvešiu tave namo? Juk žinau, kuria kelio puse čia vairuojama.

– Ne tai svarbu. Norėčiau pati tvarkyti savo problemas.

– Ar tavęs kas nors namie laukia?

– Mano asmeninis gyvenimas su tavimi nesusijęs, Luka. Jau nebesusijęs.

Jis vis dar žiūrėjo į ją tamsiomis mįslingomis akimis. Luka tylėjo, todėl tarp jų kaip bedugnė stojo tyla.

– Klausyk, – pagaliau pratarė Brontė, nekantriai mindžikuodama. – Rytoj turiu dirbti. Be to, nenoriu, kad mano mama jaudintųsi.

– Tavo mama? – Jis suraukė antakius. – Tu gyveni su mama?

Ji išsitiesė.

– O kas čia blogo? Nekilnojamasis turtas Melburne nenusakomai brangus. Negaliu sau leisti studijos nuomos ir paskolos. Aš tik pradedu.

– Ar seniai mokai studijoje? – paklausė Luka vis dar susiraukęs.

– Apie metus. Mudvi su Reičele mokėmės akademijoje. Prieš kelerius metus ji automobilio avarijoje susilaužė kulkšnį ir nebegalėjo šokti. Nusprendėme įkurti savo baleto mokyklą.

Vėl įsivyravo tyla, bet Brontei atrodė, kad ji truko valandų valandas. Kiekviena slėgė; net oras buvo sunkus ir pernelyg tirštas, kad galėtum kvėpuoti.

– Sakei, praleidai konkursą, – tarė jis. – Ar tai kaip nors susiję su manimi?

Brontė pajuto, kaip virpteli širdis ir išvengė jo žvilgsnio.

– Kodėl... kodėl klausi?

– Mes išsiskyrėme, kai tau buvo likusios maždaug keturios savaitės iki konkurso, ar ne?

Ji patraukė pečiais, o pirštais žaidė su delninukės dirželiu.

– Nemačiau prasmės bandyti, nes nenorėjau likti Londone, – tarė ji, vėl pakeldama akis ir pažvelgdama į Luką. – Buvo metas keliauti namo. Londone manęs niekas nelaukė. Šiaip ar taip, konkurencija ten žiauri. Neturėjau vilties patekti. Konkursas tebūtų dar vienas neigiamas atsakymas, kurio nebenorėjau girdėti.

– Taigi, nusprendei geriau visai nepasirodyti, negu susikirsti. – Tai buvo greičiau ne klausimas, o tinkamas jos tuometinių jausmų apibendrinimas.

Brontė nenutuokė, kad jis taip gerai ją pažįsta. Ji nekalbėjo su juo apie savo abejones dėl įvertinimo. Jų santykiai nebuvo tokie, kad jie lietų vienas kitam širdis. Ji visada jautė, kad Luka laikosi per atstumą, ne tik fiziškai, bet ir emociškai, todėl ji elgdavosi taip pat.

– Taip, – ištarė ji, sąmoningai žiūrėdama jam į akis. – Vis dėlto asmeniškai pasikalbėjau su konkurso vadovu ir paaiškinau, kad pasitraukiu. Bent jau tam man pakako padorumo.

Vėl stojo slogi tyla.

– Žinau, kad tau buvo sunku, Bronte, – pasakė Luka prikimusiu balsu. – Nenorėjau tavęs skaudinti, bet bijau, kad tai buvo neišvengiama. Turėjau viską užbaigti. Nebuvo kito pasirinkimo.

Brontė pamirksėjo, kad išsklaidytų ašaras. Ji neverks prie jo. Visas ašaras, kurias turėjo dėl jo išverkti, išverkė prieš dvejus metus.

– Ar visą tą laiką buvo kita? – šaltai paklausė ji. – Gali būti atviras, Luka. Aš jau didelė, ištversiu. Manęs neužteko tau patenkinti, ar ne? Aš toli gražu netikau tavo rafinuotam skoniui.

Jis susiraukė.

– Ar tu tikrai taip manei?

Ji stipriai sučiaupė lūpas.

– Aš tai žinau. Iš pradžių buvau tau neįprasta, bet po kurio laiko turėjau įgristi. Buvau tinkama seksui, bet ne kelionėms į užsienį. Be abejo, buvo pakankamai moterų mano vietai užimti.

Jis vis dar buvo susiraukęs.

– Buvo visai ne taip, Bronte. – Luka perbraukė plaukus ranka, suveldamas juos, lyg būtų ką tik atsikėlęs. – Visada mėgdavau keliauti vienas. Taip paprasčiau.

Brontė sukando lūpą, kad susivaldytų. Kodėl ji neišėjo prieš penkias minutes, iki šio pokalbio?

– Mes susitikinėjome beveik pusmetį, – tarė ji. – Tu nė karto nepraleidai su manimi visos nakties. Nė karto, Luka. Niekada net nebuvome išvykę savaitgaliui. Net į užmiestį. Buvau tavo miestietiška meilužė. Lengvai prieinama mergina, kurią galėjai įsitempti į lovą, kada panorėjęs. Reikėjo tik pakelti ragelį, ir aš atlėkdavau.

Luka priėjo artyn ir pagriebė Brontės rankas.

– Baik, Bronte. Tu nebuvai tokia. Ne man.

Ji pažvelgė nuo ašarų blizgančiomis akimis.

– Tu pasinaudojai manimi, Luka. Negali to paneigti. Tu pasinaudojai manimi, o kai atsibodau, pametei.